Sename anekdote psichiatras, demonstruodamas įvairius paveiksliukus, kuriuose pavaizduoti maisto produktai, mašinos, peizažai, vis klausinėja kareivį, apie ką jis galvoja, tai matydamas. „Apie moteris ir seksą“ – nepriklausomai nuo paveikslėlio atsakydavo kareivis. „Kodėl?!” – po valandos tokių atsakymų, netekęs kantrybės sušuko gydytojas. Kareivis atsakė – „O aš visada apie tai galvoju“.
Panašioje situacijoje esame ir mes, svarstydami partnerystės sutartį. Tarsi žodis (sąvoka) partneris prarado savo pirmykštę reikšmę ir bandoma viską suvesti tik į seksualinę sąvoką (prasmę). O kartais dar blogiau, nežinia kodėl, bandoma šia sąvoka pakeisti tradicinės šeimos vertybes.
Pritariančių ir nepritariančių šiai sutarčiai prašau bent trumpam užmiršti viską, ką jūs apie tai žinote ar tik esate girdėję. Siūlau į tai pasižiūrėti blaiviu, pragmatišku žvilgsniu ir pasvarstyti kokią naudą iš viso to galėtų turėti mūsų visuomenė, jei į partneriškus santykius pažvelgsime šiek tiek platesne prasme.
Bet iš pradžių atsikratykime mitų.
Įstatymas, dokumentas reglamentuosiantis visuomeninį piliečių gyvenimą, negali pakelti ar pagerinti seksualinės gyventojų potencijos. Ir ar valstybei dera, ką nors įpareigoti stebėti su žvake rankose, kas vyksta suaugusių žmonių privačiame miegamajame?
Įstatymas taip pat negali garantuoti laimingos šeimos sukūrimo. Belaukdami tokio įstatymo būtume seniai išmirę. Visame pasaulyje šeimyniniai santykiai sukuriami, nelaukiant jiems pritarimo iš valstybės, o tik patvirtinant juos santuoka.
Tokiu būdu, bet koks įstatymas šeimos santykiuose (išskyrus nusikalstamas veikas) praktiškai reglamentuoja tik vieną sritį – ekonominius piliečių interesus (turto dalybas skyrybų atveju, alimentus, paveldėjimą ir t.t.).
Lietuvių kalbos žodyne galim rasti tokius žodžio partneris paaiškinimus: – 1. žaidimo, lošimo bendrininkas. – 2. draugas, bendrininkas, kompanionas. Tad galime padaryti išvadą, kad kalbame apie draugų, siejamų bendrais interesais, laiko praleidimą. Ten pat galime surasti ir žodžio sutartis paaiškinimą – tai „dviejų ar daugiau susitarimas dėl ko nors“, kas irgi nereiškia nieko amoralaus.
Kaip matome, žodžių „įstatymas“, „partnerystė“ ir „sutartis“ junginyje galime apsieiti ir be sekso. Ausiai, žinoma, priimtinesnė verslo partnerystė, kai grupė žmonių sujungia savo resursus pelno gavimui. Šiuo atveju įstatymas gina jų interesus. Bet įstatymuose užmirštas atvejis, kai parasti fiziniai asmenys sujungia savo finansus bendram poilsiui ir nesiekia iš to gauti kokio nors pelno.
Tai gal atėjo laikas panaudoti dalykinės partnerystės formas žmonių tarpusavio santykių ir bendravimo supaprastinimui ne darbo metu? Ką tuo noriu pasakyti?
Pateiksiu keletą tokių naujos partnerystės sutarties formų panaudojimo kasdieniniame gyvenime paprastų pavyzdžių. Pateiktuose pavyzdžiuose situacijos nėra aiškiai reglamentuotos įstatymais. Tai ne UAB, sukuriama pelno gavimu ar bendrija privalanti vesti apskaitą ir teikti finansines ataskaitas. Šiuose pavyzdžiuose nėra jokių seksualinių santykių ar tradicinės šeimos pagrindu sudedamųjų dalių. Tai tik išskirtinai ekonominių santykių sureguliavimas tarp fizinių asmenų.
Pirmas pavyzdys
Jau tapo įprasta, kad studentai „susimeta“ kartu nuomotis bendrą gyvenamą plotą. Jie vieno iš jų vardu sudaro sutartį su buto savininku. Tačiau kaip sureguliuojami santykiai tarp pačių studentų, užtikrinant jų teises, prisiimant įsipareigojimus ir paskirstant prievoles lieka „pakabinta ore“ arba tai padaroma žodiniu susitarimu.
Ir kas atsitinka, kai vienas iš jų pradeda elgtis netinkamai? Spręsti problemas kumščiais ar kas garsiau sušuks „lauk iš mano būsto“? O juk per tą laiką galėjo būti įsigytas ir bendras turtas: skalbimo mašina, elektrinė plytelė, šaldytuvas ir panašiai. Kaip civilizuotai tokį turtą padalinti tampa nebe vien jų, o jau ir visuomenės problema (dažnai prireikia medicininių, policijos ir teismų paslaugų).
Antras pavyzdys
Grupė pensininkų kaime sugalvojo įsigyti kompiuterį, kad galėtų susimokėti mokesčius nevažiuodami į artimiausią miestelį, ypač kai ir keliai ne visada būna pravažiuojami. Kompiuterį nutarė laikyti vieno iš kaimyno (turinčio didžiausią autoritetą jų tarpe) namuose. Šis už surinktus pinigus nuperka kompiuterį, prijungia prie interneto, sudaromas naudojimosi grafikas – puiku, kas begali būti geriau. Bet vieną dieną šis kaimynas miršta. Atvykę giminaičiai palaidoja, pasidalina turtą, kažkam atitenka ir kompiuteris, nes niekas neturi juridinę galią turinčios partnerystės sutarties, tad ir bendro turto įsigijimo nepavyksta įrodyti. (Kai kas gali pasakyti, kad galima buvo surašyti testamentą. Bet, pagal įstatymą, bet kurį testamentą gali užprotestuoti artimiausi giminės).
Panašių pavyzdžių, kai bendra privati nuosavybė, apginama partnerystės sutartimi, pagerintų draugų, kaimynų ar kolegų santykius ir gyvenimą, būtų galima pateikti daug (technikos, transporto, mini baseinų privačiame kieme, vaikų žaidimo aikštelių, sporto inventoriaus bendras įsigijimas ir naudojimas ne pelno gavimui). Bet svarbiausia, toks bendradarbiavimas, be baimės prarasti savo lėšas, pagerintų ir moralinį klimatą, savitarpio supratimą, padarytų visuomenę stabilesnę prieš bet kokias krizes.
Sveikas protas pataria:
Būtina iš įstatymo projekto išbraukti visas užuominas apie seksą ir lytinius santykius ir šeimos vertybes (valstybė neprivalo reglamentuoti suaugusių žmonių elgesio savo miegamuosiuose, kaip ir negali šeimos vertybių ir šventos santuokos pakeisti biurokratiniu falsifikatu).
Partnerystės įstatymas turi apibrėžti ir reglamentuoti tik ekonominius santykius tarp bet kokio skaičiaus pilnamečių veiksnių piliečių, neribojant laike jų siekio panaudoti savo turimus resursus be tikslo gauti pelną (tokiu atveju, pavyzdžiui, paveldėtojai galėtų pretenduoti tik į sukurto turto dalį, kuri bus užfiksuota sutartyje).
Civilizuotoje visuomenėje partnerystės sutartis turi tapti standartine procedūra, paprastas formalumas, leidžiantis išspręsti kylančias ekonomines problemas. Daugelis dar turėtų prisiminti kaip emocingai anksčiau , o kartais net fizinės jėgos pagalba, buvo sprendžiami konfliktai įvykus autoįvykiui, kol pas mus dar neveikė civilinės atsakomybės draudimo sistema. Kaip ir privalomas transporto draudimas civiline atsakomybės sutartimi, taip ir partnerystės sutartis sumažintų bereikalingas aistras visuomenėje, policijos ir teismų apkrovimą, sukurtų sąlygas civilizuotiems ir produktyviems santykiams tarp piliečių.