Ką švietimo politikoje gali nuveikti savivaldybė?
Teisūs sakantys, kad korepetitorių rėmimas iš biudžeto lėšų yra simbolinis žingsnis į galutinį valstybinio švietimo sektoriaus žlugimą. Pats esu Vilniaus rajono tarybos narys. Nors ir nepalaikydamas tokios iniciatyvos, galiu įsigyventi į kitų kolegų kailį.
Visose savivaldybėse išlaidos švietimui paprastai sudaro apie pusę viso savivaldybės biudžeto. Mokyklų ir ugdymo kokybės (o gyventojų akyse tai dažniausiai susiveda į klausimą, kaip gerai vaikai išlaiko egzaminus) klausimai yra labai arti rinkėjų, jie gana lengvai apčiuopiami. Egzistuoja ir mokyklų bei savivaldybių švietimo reitingai, įvairių testų rezultatai, į kuriuos lengva besti pirštu klausiant, kodėl tam tikra savivaldybė nėra prie švietimo lyderių Lietuvoje. Natūralu ir tai, kad politikai ir švietimo skyrių darbuotojai turi nuoširdų norą gerinti švietimo kokybę savo savivaldybėje.
Bet savivaldos galimybės nuveikti kažką šioje srityje yra labai komplikuotos. Kiekviena mokykla turi savo direktorių ir bendruomenę, kurie dirba ugdymo kokybės gerinimo kryptimi. Nors dažnai sakoma, kad mokyklos „priklauso“ savivaldybėms, tiek ugdymo turinį, tiek mokytojų algas, tiek įvairias reformas kuria ir valdo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o savivaldybėms belieka tai įgyvendinti. Kas lieka savivaldybėms?
Realiame gyvenime pagrindinė savivaldybių veikla yra švietimo tinklo formavimas, t. y. mokyklų administravimas, jų statyba ir remontai, atidarymai ir uždarymai. Nors ilgus dešimtmečius kaip tam tikra panacėja buvo pristatomas „tinklo optimizavimas“, nemažai savivaldybių jau šiandien turi gana kuklius švietimo tinklus. Savivaldybėse likus po kelias gimnazijas rajone centre ir kelias didžiuosiuose miesteliuose paaiškėjo, kad „optimizavimas“ niekaip reikšmingai ugdymo kokybės nepakeitė.
Kita kryptis, kuria savivaldybės dirba, yra minkštosios priemonės. Galimybių sudarymas įvairiems kvalifikacijų kėlimams, stipendijos, skirtos mokytojams pritraukti, skatinimas prisijungti prie įvairių programų. Būdami arti savo švietimo bendruomenių puikiai suprantame, kad mokytojų krūviai išlieka didžiuliai, o įvairiausių mokymų, veiklų ir kvalifikacijų kėlimų jiems apsčiai prigalvoja ministerija. Tai suprantant ir šioje srityje išganymo ieškoti neverta.
Įvairios priemokos tokioje situacijoje lieka bene vieninteliu savivaldybių įrankiu, siekiant gerinti padėtį švietimo srityje. Dažniausiai tai įvairios kompensacijos už kelionę į darbą, išmokos kanceliarinėms prekėms ir t. t. Tiek Unės Kaunaitės taikliame komentare, tiek ministro kritikoje šiai iniciatyvai buvo siūloma svarstyti mokytojų algų kėlimą savivaldybės lėšomis. Tik šių pasiūlymų matematika man atrodo abejotina. Pats būdamas Vilniaus rajono tarybos narys kaip pavyzdį pateiksiu savo savivaldybę. Jei atsisakysime abejotinų „vieniems daugiau, kitiems mažiau“ primokėjimo praktikų, Vilniaus rajono savivaldybėje dirba daugiau nei tūkstantis pedagogų, kurių skaičių patogumo dėlei suapvalinsime iki tūkstančio. Matematika paprasta: 1000 pedagogų × 1000 eurų per mėnesį (U. Kaunaitės skaičius) × 12 mėnesių = 12 milijonų eurų. Tai yra – vėlgi, grubiai tariant – 7–8 proc. viso savivaldybės biudžeto. 7–8 procentai biudžeto dažnu atveju yra visa „laisvų“ pinigų dalis, kuriuos reikia padalyti visiems investiciniams projektams: pradedant keliais, socialiniais reikalais, vaikų žaidimų aikštelėmis, sveikatos priežiūra, baigiant didesniais investiciniais projektais, tarkime, darželio statyba. Tad reikšmingai pakelti mokytojų atlyginimų savo lėšomis savivaldybės nėra pajėgios.
Bet įvairios priemokos taip pat virsta strategine problema. Ar teisinga tai, kad turtingesnės savivaldybės gali įvairiomis formomis primokėti daugiau ir taip pritraukti pedagogų iš kitų savivaldybių, o kitos savivaldybės yra praktiškai priverstos sekti paskui, jei nenori prarasti savo pedagogų? Kuo nusikalto mažesnių ir finansiškai silpnesnių savivaldybių vaikai? Ar mums kaip valstybei tiktų, jei de facto atsirastų šešiasdešimt skirtingų pedagogų algų šešiasdešimtyje savivaldybių?
Savivaldybės kaip švietimo politikos dalyvės yra tarytum pakibusios tarp pačių mokyklų bendruomenių ir ministerijos kaip švietimo politikos formuotojos. Neturėdamos kitų įrankių, kaip apčiuopiamai gerinti švietimo kokybę, jos griebiasi net ir tokių praktikų kaip kompensacijos besinaudojantiems korepetitoriaus paslaugomis.
Niekas nežino, ką daryti
Švietimo politikoje egzistuoja dviejų rūšių problemos.
Pirmosios yra aiškios, kaip ir jų sprendimo būdai. Tai tos pačios problemos, kurias savo streikuose išsako mokytojai. Per dideli krūviai, per didelis kontaktinių valandų skaičius, per dideli klasių dydžiai, per daug pašalinių veiklų, per maži atlyginimai, per daug biurokratijos. Šioms problemoms spręsti nereikia jokių grandiozinių reformų. Bet tam reikia pinigų. Realybėje po pirmojo švietimo ministro pokalbio su finansų ministru tampa aišku, kad tiek pinigų Finansų ministerija neturi arba nėra nusiteikusi skirti.
Todėl visas dėmesys sutelkiamas į strategines švietimo politikos problemas. Bet į klausimą, ką iš esmės daryti su švietimu, atsakymo nėra. Nėra jokios aiškios strateginės krypties, jokio vertybinio ar pedagoginio pagrindo, dėl kurio sutartų visi švietimo politikos dalyviai ir kuris būtų tęsiamas nepriklausomai nuo to, kas yra valdžioje. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra ta, kad, kol neišsprendžiame pirmųjų – materialių – problemų, viskas dūžta realioje pamokoje, realioje klasėje, realioje mokykloje. Antroji problema ta, kad, jei paklaustume visų švietimo politikos dalyvių klausimo – „o ką gi iš esmės turėtume daryti su mūsų švietimu?“ – niekas neturėtų atsakymo. Šis klausimas toks neįprastas, kad netgi jaučiuosi šiek tiek kvailai jį rašydamas. Begalinės reformos ir strateginių dokumentų kiekis tik pridengia šią pamatinę tiesą. Daugybė švietimo politikos formuotojų įvairiuose lygiuose seniai panirę į išmoktą bejėgiškumą, iš jų dažnai išgirsi, kad „nieko čia nepakeisi“. Matydamos šį strategijos nebuvimą savivaldybės ieško naujų galimybių, kaip gerinti švietimo kokybę, net jei jų sprendimai mums ir nėra priimtini.
Korepetitorių patrauklumas ir ugdymo formalizmas
Korepetitorių patrauklumas yra ir kito mūsų švietimo bruožo atspindys.
Įsivaizduokite, kad švietimą vykdome visai kitais principais. Pagrindinė jo ašis yra mokinių projektai. Tarkime, mokiniai trims mėnesiams atsideda dronų problematikai. Fizikoje jie mokosi dronų elektronikos ir radijo bangų problematikos. Chemijoje tyrinėja medžiagas, iš kurių daromi dronai. Meninio ugdymo pamokose – dronų dizaino. Literatūros pamokose viskas sukasi aplink seną žmonių svajonę skraidyti, dangaus ir paukščių metaforiką. Etikos pamokose – etines dronų naudojimo problemas, pradedant privatumu, baigiant žudymu.
Ar tokioje ugdymo sistemoje korepetitorių darbas būdų toks pats efektyvus ir paklausus?
Visi mokytojai į pamokas įtraukia ir bendrąsias kompetencijas, bet iš esmės mūsų ugdymo sistema daug panašesnė į kalbų mokėjimo testų, pvz., IELTS, logiką. Visi, laikę IELTS, žino, kad kalbos mokėjimas yra tik viena iš sėkmingo testo išlaikymo dalių. Ne mažiau svarbu yra būti susipažinusiam su tuo, kaip tas testas sudarytas, pažinti tipines užduotis. Net labiau nei kalbos mokėjimą testas tikrina, kaip moki spręsti patį testą.
Ar taip nėra ir mūsų ugdymo sistemoje? Palikime tiksliuosius mokslus nuošalyje, tai tiesa net ir humanitarikoje. Yra nustatyti tam tikri autoriai ir kaip teisingai jais pasiremti. Geriausi mokytojai puikiai žino, kaip surėdyti egzaminai, neretai kaip kokybės ženklas pateikiamas faktas, kad jie patys dirbo egzaminų kūrėjais.
Tokioje švietimo sistemoje korepetitorius išties įgauna didžiulį pranašumą ir patrauklumą, nes jis gali mokyti, kaip laikyti testus ir egzaminus, kokios yra tipinės užduotys ir kaip teisingai pasiremti autoriais bei rašyti.
Korepetitorių patrauklumas, strategijos, kur mes einame, nebuvimas ir tam tikras savivaldybių bevietiškumas švietimo politikoje virsta į sprendimus kompensuoti korepetitorių paslaugas.