Taigi, oras kaista vis labiau ir labiau ne tik dėl Lietuvos oro sąlygų bet ir dėl laisvės šauklio, dainiaus, poeto Justino Marcinkevičiaus. Tema nerimsta, vis reikalaudama tęsti ir nepavargti dėl garbingo žmogaus už nieką pažeminimo, kodėl taip yra elgiamasi ir kas dėl to kaltas, spėlionių vis mažėja. Tas, kas dabar valdo Lietuvą, bent jau taip dažniausiai tenka girdėti. Iki dabar iš dabartinės valdžios neteko girdėti užstojančių pasisakymų dėl pažeminto poeto, nė iš vieno valdančiųjų Seimo nario. Tai dar kartą patvirtina Lietuvos žmonių nuomonę, kas čia vyksta po Parlamento stogu.
Nežinau, kodėl ir už ką tu mus šitaip, tėvyne, baudi, iš kur šitas pyktis ir kerštas poetui J. Marcinkevičiui, Lietuvos visuomenei. Pamenam visi gerai, kaip Lietuva atsisveikino ir išlydėjo didį poetą J. Marcinkevičių į Antakalnio kapines. Tokios vienybės neturėjo nė viena asmenybė, kuri mus sujungė tada, visa Lietuva buvo tyloje, lyg būtų kažką praradusi, lyg būtų įvykusi šeimos nario netektis. Tokią galią turėjo tik J. Marcinkevičius. Poeto galia per žodį, kuklumą mus tik jungė, o ne skyrė, kaip dabar uoliai tai yra daroma.
Sveikinu valdančiuosius vedant savanaudiškai nuožmią politiką, turime kelias Lietuvas, turime didelį susiskaldymą. Neprošal būtų mūsų rašytojas, kuris kaip magas gebėtų vėl mus visus suvienyti. Deja, bet juodi metraštininkai vėl atsikėlė ir dirba juodą darbą su savo istorinėmis interpretacijomis, taip, kaip Vladimiras Putinas per kelis mėnesius pakeitė istorijos knygas mokiniams, kurie dabar mokysis tik pagal jo ideologijas.
Ech, jei ne tas paminklas, gal viskas kitaip būtų nutikę, bet matyt, kažkas liko labai nelaimingas ar nelaiminga, kad ne tam statomas paminklas. Bet matyt, kad pats purvo pilstytojas ar pilstytoja užlipo ant savo grėblio, bandydami suvesti sąskaitas, nesvarbu, kad ir po mirties. Svetima gėda jaučiasi, tik tiek. O dabar einu link premjerės išsakytų žodžių LRT radijuje, kurie suglumino ne vieną: „Dėl Marcinkevičiaus paminklo tegu sprendžia net ne mūsų vaikai, o anūkai.“
Taip, kiekviena karta sprendžia, kam statyti, o kam nestatyti ar net nepelnytai suinterpretuotai pažeminti už kilnius darbus Lietuvai. Pavyzdžiui, karalius Mindaugas turi paminklą, kuris yra kaip valstybės simbolis, nors žinome iš istorikų, kad Lietuvos pirmasis karalius Mindaugas nemažai vienijo Lietuvą krauju, nukentėjo net artimieji, bet prašau – paminklas stovi ir niekas dėl to aštrių iečių neleidžia, tiesiog žino patį faktą, kad taip tuo metu buvo, o gal ir turėjo būti tokioje tautos mąstysenoje, kas vyko daugelyje valstybių.
Štai, prašau, stovi ir Lietuvos prezidento Antano Smetonos paminklas keliuose Lietuvos miestuose, nors iš istorijos žinome, kad tai buvo diktatūrinė Lietuva, kad buvo nuversta teisėtai išrinkta Vyriausybė, nuverstas Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius. Bet nieko, paminklas stovi A. Smetonai kaip tautos simbolis. Neseniai LR Prezidentas Gitanas Nausėda Ukmergės rajone, Užulėnyje atidengė pirmojo valstybės Prezidento A. Smetonos paminklą. Šiandien minimas 145-asis A. Smetonos gimtadienis ir šimtmetis, kai jis buvo išrinktas pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės Prezidentu.
„Kaip valstybės simbolį mes privalome jį ir gerbti – kartu su jo puikiaisiais bruožais, o kartu ir su tam tikromis klaidomis, kurių buvo padaryta", – sakė LR Prezidentas G. Nausėda
Nesu nei prieš karalių Mindaugą, nei prieš A. Smetoną, nes visi suvokiame valstybingumo reikšmę, visi suprantame, kad turime remtis į valstybės, tautos pamatus, simbolius, kurie sukrinta į vieną esmę, mes turime turėti istoriją, kad ir nekaip tuo metu padirbėjo mūsų vadai, kas link žmogiškumo kalbama. Kokia kita išeitis? Jos nėra. Būtent tuo metu jie valdė Lietuvą savo metodais. Juk neišbrauksime metų. Juk neatsisakysime pirmojo karaliaus Mindaugo, kuris yra pasididžiavimas valstybei. Kiekvienai tautai yra garbė turėti po karalių.
Kaip kiekvienai tautai yra svarbu turėti savo legendas, be kurių sunkiai būtų galima įsivaizduoti valstybės istoriją, taip Lietuva turi Joną Basanavičių, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Justiną Marcinkevičių ir kt.
Mūsų laikai Lietuvoje yra įtempti, vidurinė ir vyresnioji karta įsitempusi gyvena stebėdama, ką dar jaunesnioji valdančioji dauguma nugriaus, kokias vertybes pamins, atsisakys. Tai išties didelis iššūkis mums visiems, Seimo rinkimų 2020 metais rinkėjams. Tuo metu labai daug kalbėjo, kad laikas rinkti tik jaunus, gana kam daugiau kaip 40 ar 50 ir ypač vyresniems dalyvauti rinkimuose, nors jie turi teisę dalyvauti visada. Dabar dažnai pasigirsta, kad yra padaryta klaida. Vis labiau ryškėja, kad šalia jaunimo turi dalyvauti patirtis, branda, išmonė.
Tuo, kas dabar vyksta valstybėje, sunku patikėti – naikinimo mašina įsivažiavo naikinti vertybes: lietuvių kalbos darkymas, narkotikų dekriminalizavimas, nusipelniusių žmonių niekinimas ir kt. Šiuo atveju, ilga premjerės Ingridos Šimonytės tyla dėl J. Marcinkevičiaus kėlė tam tikro nerimo, bent jau padėka jai, kad neužsiėmė žeminti poeto. Tik, deja, aptakiai sugebėta pasakyti, kad dėl J. Marcinkevičiaus paminklo „tegu sprendžia net ne mūsų vaikai, o anūkai“, mat viduje lyg ir pritaria neetiškam žeminimui, tik asmeniškai nenori prie to prisidėti ir veikiau nusprendžia likti nuošalyje.
Kuo kitokie esame mes, mūsų karta, mūsų dabartiniai vaikai, dabartiniai anūkai? Ar tai nėra kartų diskriminacijos? Manau, kad šioje vietoje stiprokai buvo perlenkta lazda šiuo Jūsų, Premjere, išsireiškimu. Manau, kad dabartis turi reikšti savo nuomonę kaip leidžia Lietuvos Konstitucija. Konstitucija yra visoms lietuvių kartoms, ne tik ateičiai, bet ir dabarčiai, kuri garsiai reiškia savo nuomonę.
J. Marcinkevičiaus kūryba niekam nepaliko abejonių dėl lietuvybės puoselėjimo tais sunkiais sovietiniais laikais, kai jam pačiam teko jaunystėje pabūti belangėje, kurį patį persekiojo KGB, kuriam teko Ezopo kalba kovoti už laisvą Lietuvą, dėl kurio mes dabar esame laisvi, tik ar mokame tai vertinti, ar mokame saugoti, tarti ir išgirsti žodį: Lie – tu – va!
Ką perduosime anūkams, kokį jie tars žodį ateičiai ir kokia sudarkyta lietuvių kalba spręs Lietuvos likimą, kokius paminklus statys?