Pirmoji problema, galima sakyti, išspręsta. Nei pinigų, nei stadiono. Stadionas tapo neįveikiama sostinės valdžios užduotimi. Kiekvienai naujai atėjusiai valdžiai šis egzaminas vis pateikia naujų staigmenų, bet rezultatas lieka tas pats – stadiono nėra. Nors pinigų šiuo laikotarpiu buvo, bet per septynerius metus tinkamai jų investuoti nepavyko, taigi lieka viltis, kad gal pavyks tai padaryti per kitus septynerius.
Antroji problema pasirodė kiek komplikuotesnė, nes nėra paprasta, gauti bent kokią ES lėšų kvotą regionams iš šakinių ministerijų Vidaus reikalų ministerijai, kuri yra atsakinga už regioninę politiką, buvo reikalingas platus dialogas su kitomis ministerijomis, mėnesius trukusios derybos, įkalbinėjimai ir patikinimai, kad regionai, t. y. savivaldybės, tikrai sugebės panaudoti lėšas, o jų vykdoma veikla atitiks ministerijos planus ir aprašus.
Viena kita ministerija leisdavosi įkalbamos ir skirdavo regionams tam tikrą sumą pinigų, bet už tuos pinigus regionai privalėjo nutiesti X kilometrų vamzdžių, o dar Y kilometrų ne nutiesti, o rekonstruoti. Taip atsirado Tarpinstitucinis veiklos planas – dokumentas su kiekvienos ministerijos kvotomis (krepšeliais) regionams. Iš šių kvotų buvo finansuojami savivaldybių projektai. Jau penkiolika metų ES lėšos yra investuojamos į regionų plėtrą pagal kvotas, nors, mūsų šalies regionai labai skirtingi ir unikalūs.
Kol dirbau savivaldoje, o vėliau Seime, niekaip negalėjau surasti atsakymų į šiuos klausimus: kodėl kiekvienai savivaldybei numatomos vienodos užduotys ir vienodi reikalavimai? Kodėl laikomasi nuostatos, kad kiekvienos savivaldybės problemos tokios pat ir kiekvienai iš jų reikia vienodo kiekio vamzdžių? Kodėl merai ar administracijų direktoriai turi, pavyzdžiui, mokyklos renovaciją pervadinti – pritempti prie daugiafunkcinio centro statuso, kad lėšos taptų tinkamos naudoti.
Panašių istorijų žinau labai daug, todėl, pradėjusi dirbti Vidaus reikalų ministerijoje, turėjau labai aiškų tikslą – savivalda turi tapti savarankiška. Ir dabar neabejoju, kad pasitikėjimas savivaldybėmis turi augti.
Jeigu daugelyje valdymo sričių orientuojamės į Skandinavijos šalis ir vertiname jų patirtį, tai kodėl, kalbėdami apie pasitikėjimą, esame tikriausiai panašesni į Afrikos šalis?
Visi puikiai suprantame, kad regioninė politika yra investicijų politika. Ji skatina kurti darbo vietas, plėtoti konkurencingumą, ekonomikos augimą, siekti aukštesnės gyvenimo kokybės ir tvarios plėtros. Regioninei politikai nereikia šablonų, nes dažnai pasitaiko, kad šabloniški sprendimai, kurie turėtų tikti visiems, iš tiesų netinka niekam.
Vadinasi, šiuo atveju mums reikalingas savitas požiūris į kiekvieną regioną. Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie priešmokyklinio ugdymo gerinimą, tai galbūt ne visiems reikalingi nauji darželiai, nes gal pastatas labai geras, tačiau nėra gero kelio ar tinkamo transporto? Jau šiame etape prasideda regioninė politika.
Praeitų metų pabaigoje Seimas patvirtino Vidaus reikalų ministerijos pateiktą regionų plėtros įstatymą. Nuspręsta įgyvendinti regioninę politiką decentralizuotai, daugiau galių suteikiant regionų plėtros taryboms. Pagrindiniai dokumentai, pagal kuriuos gyvens šalis – Regioninės plėtros įstatymas, Strateginio valdymo įstatymas, Nacionalinis pažangos planas. Jie nustato, kad regioninė politika yra planuojama ir įgyvendinama regionuose. Taigi nuo:
– rugsėjo 1 dienos įsigaliojo Regioninės plėtros įstatymas. Nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimą konkrečiame regione planuos ir koordinuos regiono plėtros taryba – savarankiškas juridinis asmuo, turintis įstatymu nustatytą kompetenciją;
– sausio 1 dieną įsigalios Strateginio valdymo įstatymas. Pagal šį įstatymą regiono plėtros taryba taps lygiaverčiu strateginio valdymo sistemos dalyviu, o regiono plėtros planas – to paties lygmens dokumentu, kaip ir bet kurios ministerijos rengiama plėtros programa. Neliks jokių ministerijų krepšelių – regiono plėtros planas bus finansuojamas iš regioninei politikai skirtų lėšų;
– Nacionalinio pažangos plano projekte yra ne keliolika skirtingų ministerijų tikslų ir uždavinių, bet vienas regioninės plėtros tikslas – tolygus ekonominis augimas ir prieinamos paslaugos visiems gyventojams. Kaip jį įgyvendinti, kokius būdus pasirinkti, sprendžia regiono plėtros taryba;
– meras neprivalės aiškintis ministerijai, ar projektas atitinka ministerijos projektų finansavimo sąlygų aprašą, nes tokių dokumentų tiesiog nebus, tačiau reikės labai aiškiai parodyti kolegoms regiono plėtros taryboje, kitoms savivaldybėms, kad projektu bus sprendžiamos regiono problemos ir kuriama vertė visam regionui.
Regioninė politika – tai nėra kiekvienos atskiros savivaldybės klausimas, mums svarbu pradėti spręsti klausimus regiono mastu.
Pradeda veikti nauja planavimo sistema – regionų plėtros tarybos pirmą kartą gauna teisę priimti strateginius sprendimus. Priimant tokius sprendimus, tikrai galima suklysti. Neklysta tik tas, kuris nieko nedaro, ir tik neištaisyta klaida yra klaida. Investavimo efektyvumas tampa svarbesnis už pavienės organizacijos interesus. Taigi, jeigu kultūros problemą galime spręsti per viešąjį transportą, sveikatos problemą – per švietimą, tai taip ir darykime. Daugelis įsisenėjusių problemų yra kompleksinės, todėl joms spręsti nepakanka atskirų institucijų kompetencijos ar savivaldybės administruojamos teritorijos ribų.
Nuo šiol nebeturime laiko galvoti apie dalinius sprendimus, dalinį pasitikėjimą savivaldybėmis, bijoti klaidų ir keisti senąją sistemą, kai ministerija visada žino geriau. Vykdydami reformą nuėjome per daug toli, kad grįžtume prie regionų plėtros pagal ministerijų kvotas (krepšelius).
Tikiuosi, kad regionų tarybos taps regionų šeimininkėmis, nes visi minėtų tarybų nariai sieks geriausio sprendimo jau ne tik vien savo savivaldybei, bet ir visam regionui. Vietoj 60 konkurentų, labai tikiuosi, atsiras 10 stiprių partnerių, 10 regionų plėtros tarybų, kurios galės diskutuoti ir tartis su centrine valdžia. O tuomet gal ir nacionalinį stadioną pastatysime, nes visi siekime kokybiškų pokyčių regioninės politikos srityje.
Juk negali būti dviejų Lietuvų, o regionai negali judėti skirtingu greičiu ir kryptimi nei didieji miestai.