Kitaip tariant, iš didelio rašto išeita iš krašto – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) naujiems mokslo metams paruošė tiek pokyčių, kad įsisenėjusių problemų nebeliko kam spręsti. Antai planuojamas ugdymo turinio, įtraukiojo ugdymo atnaujinimas, tarpinių mokinių žinių patikrinimų 11 klasėje įvedimas, „Tūkstantmečio mokyklos“ projekto įgyvendinimas ir kiti. Nepaisant to, kad dalis šių naujovių, kaip teigia švietimo ekspertai, yra tiesiog neparuoštos, ŠMSM užvestas „buldozeris“ važiuoja į priekį.
Tad tikiuosi šiuo tekstu grąžinti naująjį ŠMSM vadovą Gintautą Jakštą į realybę. Primenu, jog vadovaujantis Švietimo įstatymu, vaikai iki 16 metų privalo mokytis pagal pradinio ir pagrindinio ugdymo programas. Tuo tarpu kone 16 tūkst. vaikų mokyklos tiesiog nelanko. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija visus ramina, kad situacija nesanti tokia tragiška ir kad didesnė dalis – tai vaikai, su tėvais išvykę į užsienį ir nedeklaravę gyvenamosios vietos pakeitimo. Sutinku, kad tokių atvejų yra nemažai, tačiau neįtikėtina, kad to nežino mokyklos, iš kurios išvyko vaikas, klasės auklėtojas ir pedagogai.
Tačiau kodėl ministerija nepripažįsta, kad keli tūkstančiai vaikų nelanko mokyklos dėl socialinių, psichologinių ir kitų priežasčių? Garsiai bijoma kalbėti ir apie tai, kad dalis tokio amžiaus mokinių jau yra pabandę alkoholio ar net tapę priklausomi nuo narkotikų. Kuo ilgiau bus tylima ir nesiimama efektyvių prevencinių priemonių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimui sumažinti, tuo sunkiau bus juos susigrąžinti ne tik į mokyklą, bet ir į normalų gyvenimą.
Visi sutinkame, kad už tinkamą ir laiku suteikiamą savo vaikų ugdymą pirmiausia atsako tėvai. Tačiau dalis mokyklų nelankančių mokinių gyvena nepalankioje aplinkoje, kur nėra patenkinamos socialinės-ekonominės mokinio ir jo šeimos gyvenimo sąlygos. Tokioje aplinkoje dažniausiai nėra mokymosi motyvacijos. Dalis vaikų nelanko mokyklos dėl susikaupusių žinių spragų, atsiradusių sistemingai praleidinėjant pamokas; kai kurie dėl patyčių, dėl konfliktų su mokytojais ir bendraamžiais ir apskritai nepalankios emocinės aplinkos. Tokiems vaikams turėtų būti laiku suteikta pagalba. Tačiau nerimą kelia tai, kad tik daliai mokinių, turinčių gauti švietimo pagalbą, ji yra suteikiama. Viena iš priežasčių yra žmogiškųjų resursų trūkumas. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste nė vieno specialiojo pedagogo arba psichologo praėjusiais mokslo metais neturėjo beveik 20 proc. bendrojo ugdymo įstaigų ir jų trūkumas tik didėja. Ne geresnė padėtis yra ir su socialiniais pedagogais, kurių svarbiausias veiklos tikslas yra laiku pastebėti, įvertinti ir spręsti vaikų bei paauglių mokyklos nelankymo, netinkamo elgesio, bendravimo ir kitas problemas. Taigi, tokios šeimos ir jų vaikai nesulaukia reikiamo dėmesio iš atitinkamų institucijų bei socialinių pedagogų.
Nepakankamas yra ir pedagoginės bei psichologinės pagalbos vaikams prieinamumas. Nors daugelyje miestų ir rajonų yra įsteigtos pedagoginės psichologinės tarnybos, tačiau kai kuriose savivaldybėse veiksmingesnė pagalba nesuteikiama, nes yra silpna materialinė-techninė bei metodinė bazė ir trūksta reikiamos kvalifikacijos specialistų.
Visos viešai įvardijamos vaikų sugrąžinimo į mokyklas priemonės yra formalios. Praktiškai nėra pagalbos, kad mokyklos nelankantys vaikai galėtų atgauti prarastą mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savimi ir toliau galėtų tęsti mokymąsi pagal privalomo švietimo programas. Lietuvoje dar 1993 m., remiantis Danijos patirtimi, buvo pradėtos steigti Jaunimo mokyklos, kuriose ugdomi mokiniai, turintys mokymosi motyvacijos, socialinės adaptacijos sunkumų, linkę iškristi iš nuosekliojo mokymosi sistemos ar dėl socialinių-ekonominių priežasčių nelankantys bendrojo ugdymo mokyklų. Vilniaus mieste šiandien turime 2 tokias mokyklas, tačiau jos savo misijos nebeatlieka, nes ryškėja mokymosi proceso trūkumai, žemas mokinių pasiekimų lygis, nepakankama pedagogų kompetencija dirbti su tokiais vaikais. Išlieka grėsmė, jog mokinių, stokojančių mokymosi motyvacijos ir turinčių emocinių elgesio problemų, išsilavinimas bei integravimas į visuomenę šiose mokyklose nebus užtikrintas.
Daugelyje šalių egzistuoja kelios dešimtys bendrojo ugdymo mokyklų modulių ir tėvai gali pasirinkti tinkamą mokyklą savo vaikui. Lietuvoje taip pat jau turime alternatyvaus ugdymo mokyklų, tačiau beveik visos jos yra nevalstybinės ir dėl mokesčio už mokslą neprieinamos vaikams iš žemos socialinės ekonominės ir kultūrinės aplinkos. Dalis vaikų nepatenka į mokyklas ir dėl vis sunkėjančios priėmimo į bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste popieriniai prašymai dėl priėmimo į mokyklą nepriimami. Jie teikiami tik per elektroninę registracijos sistemą, prie kurios galima prisijungti per elektroninę bankininkystę. Mokymo sutartis pasirašoma taip pat tik elektroniniu būdu. Kasmet keičiamos mokyklų aptarnavimo teritorijos. Paradoksalu, bet mokinys, pabaigęs pradinio ar pagrindinio ugdymo programą ir pageidaujantis tęsti mokymąsi toje pat mokykloje pagal aukštesnio lygio programą, vėl turi teikti prašymą per elektroninę sistemą. Bet tai negarantuoja, kad mokinys galės tęsti mokymąsi savo mokykloje. Manau, kad dėl tokios perteklinės biurokratijos dalis vaikų taip pat laiku nepradeda lankyti mokyklos.
Vaikų, nelankančių mokyklos, problemos sprendimą labiausiai apsunkina tai, kad iki šiol niekaip nesugebame suskaičiuoti mokyklų nelankančių vaikų. Yra mokinių registras ir speciali informacinė sistema NEMIS. Šios sistemos paskirtis – kaupti, saugoti ir teikti informaciją apie nesimokančius ir bendrojo ugdymo mokyklos nelankančius mokinius, nesimokymo ir mokyklos nelankymo priežastis. Kiekviena savivaldybė skiria savo administracijos padalinį, atsakingą už mokyklos nelankančių mokinių ir nesimokančių vaikų apskaitos organizavimą ir tvarkymą. Tačiau kiekviena institucija pateikia skirtingus skaičius ir pažymi formalias priežastis. Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, Vilniaus sostinės regione praėjusiais mokslo metais mokyklos nelankė 4303 mokiniai, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės skyriaus, atsakingo už apskaitą, duomenimis, 2022–2023 mokslo metais į NEMIS informacinę sistemą buvo įvesti tik 25 vaikai, kurie yra praleidę daugiau negu 50 proc. pamokų be pateisinamos priežasties.
Šis pavyzdys įtikinamai parodo, kad statistinė informacija apie mokyklos nelankančius vaikus yra iškreipta. Nežinodami realios situacijos, negalime spręsti ir problemos. Jeigu ir toliau bus kuriami tik formalūs registrai, nebus suvienytos ugdymo įstaigų ir atitinkamų institucijų pastangos realiems veiksmams, mokyklos nelankančių mokinių skaičius tik augs. Turime padaryti viską, kad kiekvieno asmens išsilavinimas kuo mažiau priklausytų nuo neigiamų socialinių, ekonominių ir kultūrinių aplinkos sąlygų.