Tai, kas šiandien vyksta prie Rytinių Europos Sąjungos sienų, neturėtų nei šokiruoti, nei atrodyti kaip visiškai naujas iššūkis mūsų saugumui.
V. Putino komandos, t.y. buvusios KGB, atėjimas į valdžią 2000 metais turėjo vieną aiškų tikslą – sustabdyti Rusijos demokratizaciją ir atkurti Rusijos imperiją tiek, kiek galės.
Kai šiandien žvalgybos viešina galimus plataus masto karinių veiksmų prieš Ukrainą išprovokavimo scenarijus, verta prisiminti, kad pats Putinas buvo išrinktas Prezidentu po didžiulio masto Federalinio saugumo biuro (FSB) provokacijos, kuomet pačioje Rusijoje buvo susprogdinti gyvenamieji namai, žuvo žmonės ir kai iš karto dėl sprogdininmų buvo apkaltinti tuomet nepriklausomybės siekę čečėnai. Nesvarbu, kad viename iš namų buvo rastos sprogmenų pilnos dėžės su FSB ženklais, būtent čečėnai buvo paskandinti kraujuje, šalis suniokota, o išgąsdinti rusai balsavo už gelbėtoją Putiną.
Vakaruose visi lengvai prarijo FSB versiją dėl sprogdinimų, čečėnų kova niekam neatrodė perspektyvi.
Putino išrinkimas buvo FSB operacija. Tokia pat, kokias vykdydavo KGB ištisus dešimtmečius tiek SSRS viduje, tiek išorėje.
Panaši suplanuota operacija buvo ir Krymo aneksija.
Perėmęs valdžią Rusijoje, iki 2007 metų Putinas sudėliojo svarbiausius valdžios vertikalės pamatus, pirmiausia sunaikindamas labiau provakarietišką opoziciją ir laisvą žiniasklaidą, perėmė į savo artimų žmonių ratą pagrindinių žaliavų kontrolę. Tuo pačiu jis atsargiai ir santūriai laikėsi Vakarų atžvilgiu, o su kai kuriomis valstybėmis sąmoningai siekė labiau draugiškų santykių, nes reikėjo sustabdyti nuosmukį ir pradėti auginti ekonomiką. Esminiu ekonominiu politiniu įrankiu pasirinkti energetiniai resursai. Nauda keleriopa – pinigai artimiausiai Putino aplinkai, o Europa – priklausoma nuo Rusijos energetinės adatos. Dar vienas įrankis, susijęs su žaliavų eksportu – demokratijų korumpavimas. Tiksliau, korupcijos eksportas.
Nuo 2007 metų Kremlius pradėjo kitą etapą, atsisuko į buvusios SSRS imperijos žemes ir paskelbė Vakarus Rusijos priešininkais. Tai jis padarė atvirai Miuncheno saugumo konferencijoje, netikėtai visiems paskelbęs SSRS žlugimą didžiausia XX a. nelaime.
Kremlius ėmėsi aktyviai stabdyti buvusių SSRS respublikų, ypač Ukrainos vesternizaciją. Sustiprėjo taip vadinamų minkštųjų, o tiksliau, purvinų hibridinių galių politika.
2008 m. NATO viršūnių susitikime jis nuėjo dar toliau, pavadindamas Ukrainą netikra valstybe ir, beje, pasiekė pirmą svarbią pergalę – Ukrainai ir Sakartvelui Bukarešte nebuvo suteiktas narystės NATO veiksmų planas. Tiesa, kai kurių valstybių, tame tarpe ir Lietuvos pastangomis, NATO į savo bendrą pareiškimą įrašė, jog Ukraina ir Sakartvelo taps NATO narėmis. Beje, būtent šį įrašą savo ultimatumu, paskelbtu gruodį, Putinas reikalauja atšaukti.
Tais pačiais 2008 metais sekė agresija prieš Sakartvelo su visais hibrinio ir dezinformacijos karo elementais bei pradėta didžiulio masto militarizacija prie vakarinių Rusijos sienų. Buvo modernizuojama bei reformuojama visa Rusijos Federacijos Vakarų karinė apygarda, įskaitant ir Kaliningradą su jame esančia branduolinio ginklo infrastruktūra.
2009 metais buvo itin išplėtotos Zapad pratybos, jose buvo treniruojamasi pagal scenarijų su branduolinio ginklo panaudojimu deeskalacijai. Kitaip tariant, užėmus tam tikras teritorijas aplinkui Rusiją, pagrindinių NATO šalių sostinėms pagrasinama branduoline ataka.
Tik primenu, kad tuomet NATO buvo visiškai nusisukęs nuo savo pirminės ir svarbiausios misijos – gynybinės funkcijos. Šalys drastiškai mažino gynybos biudžetus, naujose narėse nebuvo jokių sąjungininkų bazių ar net bent kiek rimtesnių karinių pratybų.
Tiek JAV, tiek Europoje populiarumo viršūnėse buvo graži Nuclear zero politika, kai tuo tarpu Kremlius esminiu savo tikslu laikė taktinio branduolinio ginklo ir naujausių technologijų ginkluotės vystymą. Į šalia Rusijos dirbančių žvalgybų perspėjimus apie intensyvią militarizaciją daugelio NATO šalių politikai tuomet nežiūrėjo rimtai. Atvirkščiai, vyko intensyvus karinis bendradarbiavimas su Rusija, padedant jai modernizuoti savo pajėgumus.
Lygiagrečiai Europa lyg koks narkomanas intensyvino Rusijos energetinių resursų vartojimą, nors didžioji dalis Rusijos gaunamų pinigų buvo skiriama karinėms reikmėms.
Kremliaus scenarijus prieš Vakarus buvo gana paprastas – „To test NATO“, tai yra išbandyti NATO. Tam buvo pasirinktos geografiškai specifinę padėtį turinčios Baltijos valstybės, pradėta zonduoti ir militarizuoti Arktis.
Kremliuje vyravo įsitikinimas, kad NATO politinis lygmuo yra silpnas ir nepajėgs priimti reikiamų sprendimų dėl atsako.
Nuo scenarijaus „To test NATO“ tuomet mus išgelbėjo Ukraina. 2013 metų Maidanas, Janukovičiaus pabėgimas, pasipriešinimas Rytų fronte nukreipė Kremliaus resursus ir politinę valią.
Nuo tada visos Europos gynyba nuo Putino agresijos eina būtent per Ukrainos karių apkasus jos Rytų fronte. NATO testavimas persistūmė nuo Baltijos valstybių, Lenkijos, į Ukrainos Rytus.
Šiandien esame situacijoje, kai Kremlius vėl sugrįžo prie Vakarų testavimo plano, galvodamas, kad laikas tam palankus. Vokietijoje – nauja valdžia, Prancūzija įsitraukusi į Prezidento rinkimus, JAV susipriešinusi ir susilpnėjusi, visuomenės pandemijos įtampose, energetinių resursų kainų krizė, auga infliacija.
Ukraina Kremliui yra svarbiausias būsimos Rusijos ir visos Europos architektūros pagal Kremlių elementas.
Tačiau taikinys yra ne tik ji. Taikinys – sukurti daugiapolį pasaulį su Rusija jame. Su agresyvia Rusija, kurios visi bijotų. Tam reikia išstumti arba iki minimumo sumažinti JAV vaidmenį Europoje.
Tačiau yra ir kita svarbi medalio pusė – Putinas pats bijo.
Jis bijo, kad pavėluos. Kremlius mirtinai išsigando 2020 metų baltarusių išėjimo į gatves, bijo, matydamas, jog rusai nori permainų ir kad Ukraina gali gana sėkmingai judėti link savo europietiško tikslo. Net mažytė Moldova sugebėjo įveikti Kremliaus statytinį.
Todėl scenarijus „testuoti NATO“ yra bandomas realizuoti dabar.
Taigi, ką esant tokiai situacijai turi daryti ES ir jos politikai?
Ką turime daryti mes, Europos liaudies partija?
Pirmiausia, suvokti savo atsakomybę šiame svarbiame istorijos etape. Jokių naivių čemberlenų ir jokių iliuzijų, kad santykiai su Putino Kremliumi gali būti partneriškai produktyvūs, kad koncesijos padės.
Taip, kaip ES sukūrę tuometiniai politikai ėmėsi drąsios lyderystės suvienyti demokratinę Vakarų Europą, taip šiandien reikia lyderystės demokratiniais pagrindais suvienyti po Antrojo Pasaulinio karo bolševizmo suskaldytą Europos žemyną.
Vakarai turi išlikti tokie pat solidarūs ir vieningi, net jei šis paūmėjimas baigsis be plataus masto karinių veiksmų.
Reikia susitarti dėl ES vaidmens ir galimybių tiek konkrečiai Ukrainoje, tiek dėl apskritai ES narystės ateityje siekiančių šalių. Turiu omenyje tiek Vakarų Balkanų šalis, tiek Rytų partnerystės Trio – Ukrainą, Moldovą, Sakartvelo.
Niekas kitas be Europos liaudies partijos neturi tiek potencialo ir aistros prisiimti atsakomybės už viso Europos žemyno ateitį.
Jeigu Europa sugrįš prie įprasto biznio su dabartiniu Kremliumi, mes nuolat gyvensime hibridinių ir ne tik hibridinių karų karuselėje.
ES yra stipri savo europietiškos gyvensenos, stiprios ekonomikos pavyzdžiu. Šią galią turime ir galime išnaudoti daug stipriau.
Politikos žodyne dažnai naudojama sąvoka „engagement“, t.y. angažavimas. Tai efektyvus politikos įrankis, tačiau jis veiksmingas demokratijos siekiančiose šalyse. Diktatūroms jis absoliučiai netinka. Čia neturime bijoti sakyti aiškiai – reikalingas „containment“, tai yra, sulaikymas, sustabdymas.
Kaip gydytoja galiu diagnozuoti – piliulės, tabletės Kremliaus diktatūrai nepadės. Reikalingas gydymas iš esmės. Įskaitant ir pačios ES atribojimą nuo vėžinių ląstelių, t.y. nuo Kremliaus dujų.
Nesuklyskime – ES saugumui didžiausias tiesioginis iššūkis šiandien yra kontinento Rytuose. Nuo to, kiek sugebėsime būti svarbiu veiksniu ten, priklausys ir ES strateginė stiprybė.
Aš kviečiu tokiam darbui, kad ukrainiečiai į savo padėkos Vakarams demonstracijas ateitų ne tik su JAV, Didžiosios Britanijos, bet ir su ES vėliavomis.
Mes tai galime.