Kaip be bendrybių kalbėti apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą?
Respublikos piliečiai beveik visuotinai remia Ukrainą, nes ukrainiečiai, be kita ko, yra mums istoriškai (LDK, sovietų okupacija) artimi. Bet kodėl Lietuvos istorijoje iš esmės nėra Ukrainos istorijos?
Sutikome nuo karo bėgusius ukrainiečius, gudus, rusus. Šiandien Lietuvoje yra daugiau kaip 200 tūkst. užsieniečių (6,67 proc. visų gyventojų). Kaip klostysis jų santykiai su 432 tūkst. tautinių bendrijų atstovų (beveik 14 proc.) ir tituline tauta?
Ilgai buvome įsitikinę, kad istorinė atmintis gali būti ir saugumo garantas. Bet štai Maskva savo karą prieš Ukrainą remia iškraipyta ir melaginga istorija, todėl verta kelti klausimą: ar Vakarų savimonėje nėra iškreiptai suvokiamas Rusijos istorinis vaidmuo? Kaip lietuviai suvokia rusų kultūrą – kaip atskirai svarbią ar bendrajame kultūrų kontekste?
Dėl Rusijos karo prieš Ukrainą iš esmės pasikeitus geopolitikos struktūrai, kinta ir vertybiniai, ideologiniai, istoriniai, kultūriniai akcentai – taip pat ir kalbiniai. Daugelio kalbos vartotojų vertybėms nepriimtinas rusijos įvardijimas didžiąja raide, nors to reikalauja vietovardžių rašybos principai. Kaip elgtis?
Istorikų, filosofų, kalbininkų, politikų diskusija pasufleravo veiksmų gaires lietuvių tapatybės slinktims ir santykiui su Rusija bei Ukrainai permąstyti – tiek politinėje dienotvarkėje, tiek švietimo programose:
1. Išsivaduoti iš „SSRS istorijos“ palikimo. Vladimiras Putinas ne daug ką priduria prie Rosijos istorijos sampratos, žinomos iš SSRS mokyklinių istorijos vadovėlių. Ten nėra vietos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Ukrainai, Kyjivui, Vilniui. Mūsų uždavinys – imperinės maskvacentristinės istorijos interpretavimo ir praeities klastojimo kritika. Anot prof. Alfredo Bumblausko, nutylėjusi Lietuvos ir Ukrainos istorinius vaidmenis, Maskva tris kartus ilgaamžiškai meluoja: apie Maskvą kaip III Romą (po Romos ir Konstantinopolio); apie rosijanų tautą kaip „tritautę“, pajungusią baltarusius ir mažarusius, o kartu ir pavagia Rusijos idėją iš Kyjivo; apie Rusiją (Stalino „Velikaja Rus“) kaip komunistinę (ir ne tik) pasaulio bambą. Visi šie melai ir nulemia, kad atiduodami Maskovijai Rusios ir rusų vardai.
2. Yra siūlymų Rosijai grąžinti tikrąjį jos vardą – Maskvovija (lietuviai XIX a. sėkmingai skyrė maskolius nuo rusų, šitaip vadindami Lietuvos sentikius). Šie svarstymai skirti tik lietuviškam sąvokų funkcionavimui. Sprendimas turėtų priklausyti nuo Ukrainos pozicijos. Esmingiausias teiginys – Kyjivo Rusios paveldas – priklauso, visų pirma, Kyjivui ir Ukrainai. Tuo tarpu Lietuvoje reikėtų surengti istorikų, istorijos mokytojų konferencijų ciklą, kurį pasitelkus būtų suvienodinti nemaskvacentriškos ir skirtingų slavų tautų suvokimo naratyvai. Tuo pagrindu parengti vadovėlius.
3. SSRS kaip karo grobis atitekusi Rytų Prūsijos dalis, pavadinta Kaliningrado sritimi, buvo priskirta Rusijos Federacijai. Sritis atliko forposto prieš Vakarus ir barjero, užtikrinančio sovietams Rytų Pabaltijo priklausomybę ir vyravimą Lenkijoje, funkcijas. Laiduodama regiono priklausomybę Maskva taikė ir kryptingą toponimikos politiką. Šalinant sąsajas su praeitimi rusifikuoti vietovardžiai ir vandenvardžiai, pateikiant tai kaip istorinio teisingumo atkūrimą. Atėjo metas nesitaikstyti su istorijos klastojimu, atsisakyti dubliuoto vietovardžių ir vandenvardžių vartojimo ir grįžti prie istorinės toponimikos, t. y. iš esmės sugrąžinti Karaliaučiaus kraštui baltiškąjį lingvistinį identitetą. Tai taikyti remiantis ne kalbiniu, bet norminiu principu.
4. Grąžinti Ukrainos istoriją į Lietuvos istoriją. Vadovėliuose kritiškai svarstyti Ukrainos ir Baltarusijos (Gudijos) teritorinę ir etnopolitinę tapatybes. Inicijuoti įvairiose tinklalaidžių platformose laidas, kuriose nuosekliai ir pagauliai būtų aptariami Lietuvos (lietuvių) santykiai su Kyjivo Rusia, Maskvos caryste, Rusijos imperija ir Sovietų Sąjunga. Atverti galimybes pačiai visuomenei galvoti ir kurti priimtiną toponimų vartoseną.
5. Pradėti rimtus istorijos pasakojimų svarstymus Liublino trikampio formate, aiškinantis ir Rusijos režimo tipologijos (patvaldystės) klausimus, imperializmo prigimtį bei raidą. Įsijungti į naujo Rytų ir Vidurio Europos istorinio naratyvo paieškas.
6. Pokarinės Europos koncepcija, regis, apims ir atnaujintą istorinį pasakojimą ar pasakojimus – tautinius, regioninius ir sykiu europietiškus. Panašu, kad atnaujinto naratyvo esminiu bruožu bus daugiaperspektyvinis žvilgsnis į kontinento istoriją. Ir mes įsijungsime į šį istorinio pasakojimo konstravimo procesą, turėsiantį didelį poveikį ir Europos geopolitikai.