Įsisukusi diskusija apie baltarusių ir rusų subendravardiklinimą, vienodus ribojimus atvykstantiems baltarusiams ir rusams yra tik dar viena iliustracija trumpam atsakymui – jokios politikos neturime, dešinė nežino, ką daro kairė.

Valstybės saugumo departamentas (VSD) įsirašė sau kriterijų – baltarusiai, tarnavę Baltarusijos kariuomenėje, yra pavojus Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Pirmiausia, jeigu toks kriterijus ir turi būti, tai jis turėjo būti taikomas jau seniai ir nesusietas su dabartinėmis aktualijomis. Jei šiandieną matome, kad tokie baltarusiai kelia grėsmę, tai pripažinkime, kad tokią grėsme jie kėlė ir prieš kelerius metus. Kriterijaus taikymas susiduria su akivaizdžiomis problemomis.

Jį taikant panaikinami leidimai gyventi žmonėms, kurie Lietuvoje dirba ir moka mokesčius. O tuo pačiu metu Lietuvos – Baltarusijos sieną kerta ir į Lietuvą įvažiuoja šimtai tūkstančių „turistų“, tarp kurių esantys vyrai beveik visi yra tarnavę Baltarusijos kariuomenėje. Taip pat yra žinomas ne vienas atvejis, kuomet iš baltarusių, kariaujančių už Ukrainą, taip pat atiminėjami leidimai gyventi Lietuvoje, nepaisant Ukrainos kariuomenės vadų prašymų to nedaryti.

Suprantama, kad mūsų VSD turi vieną kriterijų, nes pagal jį „pjauti“ baltarusius patogu. Nereikia tirti kiekvieno atvejo individualiai. Faktas ir tai, kad tokia politika erzina Lietuvoje prieglobstį suradusius žmones ir iš esmės kuria nesaugumą.

Idant suvoktume, ko mums reikia nedaryti, įsivaizduokime Vladimiro Putino politiką Baltarusijos atžvilgiu. O ji labai paprasta – su mūsų pagalba integruoti Baltarusiją į Rusiją, vykdyti tokią dezinformavimo hibridinę kampaniją, jog mes patys atsiribotume nuo baltarusių tautos ir įstumtume ją į Kremliaus glėbį.

Tai ką daryti? Parengti, turėti ir įgyvendinti Lietuvos politikos Baltarusijos atžvilgiu strategiją. Štai keletas siūlymų tokiai strategijai.

Štrichai strategijai


Pirmiausia, reikia uždaryti sieną su Baltarusija ir baigti su baltarusių turistavimu Lietuvoje (ir atvirkščiai). Tačiau siena turi likti atvira baltarusiams, bėgantiems nuo režimo ar nuo jo nukentėjusiems. Turime tai padaryti ir dėl mūsų nuodėmės, kuomet dėl mūsų veiksmų Alesis Beliackis gavo Nobelio premiją.

Mūsų požiūris turi atitikti tai, ką parodėme „Laisvės kelyje į Baltarusiją“ 2020 m. rugpjūčio 23 d. Jokie „Wagner“ neturi pakeisti mūsų požiūrio į baltarusių kovą už laisvę ir demokratiją. O Migracijos departamento ir VSD atsakomybė, kad tarp bėgančiųjų nuo režimo nepatektų į Lietuvą Aliaksandro Lukašenkos šalininkų. Be abejonės, neįleidimas į Lietuvą turi būti ne masiškas, o individualus.

Ši politika turi iš esmės skirtis nuo politikos Rusijos migrantų atžvilgiu. Vertėtų atsisakyti juos įsileisti, net jei prašymai grindžiami humanitariniais sumetimais. Pasakojimas, esą baltarusiai turi būti sulyginti su rusais, yra tai, ko reikia V. Putinui. Ir todėl Lietuvoje jis neturi būti palaikomas.

Kita vertus, Lietuva turėtų tapti labiau tikslesnės ES politikos režimo Baltarusijoje ir baltarusių tautos atžvilgiu kūrėja. Reikia daugiau sankcijų režimui ir daugiau paramos baltarusių visuomenei. Baltarusijos nepriklausomybė ir demokratija yra Lietuvos nacionalinis interesas.

Būtina dar sykį priminti Seimo prieš keletą mėnesių priimtą rezoliuciją „Dėl Lietuvos demografijos politikos ateities“. Joje iš esmės vieningai išreikšta nuomonė visoms vyriausybinėms institucijoms, jog būtina apriboti migraciją iš posovietinių respublikų. Tuo pačiu apribojant ir rusų kalbos kaip lingua franca vartojimą Lietuvoje.

Sienos uždarymas yra tik vienas iš to intereso elementų. Sienos gynyba šiandien turi būti labai svarbus prioritetas. Mes neturėtume ignoruoti arba mažinti hibridinės grėsmės. Pabrėžiu hibridinę grėsmę, nes tai jau yra tikrovė, o ne totalinio karo grėsmę. Šias grėsmes reikia skirti.

Vienu sienos gynybos elementu turi būti kontrmobilumo priemonės, ribojančios priešo patekimą į Lietuvos teritoriją. Vielinės tvoros nepakanka. Kaip ir nepakanka to, kad kontrmobilumo priemonės būtų sandėliuojamos atskirose aikštelėse, o ne montuojamos palei visą sieną.

Atskira tema – licvinizmas. Šis naratyvas iš esmės reiškiasi tam tikrų baltarusių opozicijos sluoksnių pretenzijomis į Vilnių ir Lietuvos istoriją. Licvinizmo ideologijos paūmėjimas neabejotinai susijęs su Kremliaus hibridiniu karu prieš mus. Čia ryškios dvi mūsų veiklos kryptys.

Vyriausybė neatidėliotinai turi skirti reikiamą finansavimą istorikams, kurie tiesos sklaidą Lietuvos istorijos atžvilgiu matytų kaip esminį kovos frontą prieš istorijos klastojimą iš Baltarusijos pusės. Lietuvos istorikai turėtų tapti „nematomo fronto“ kariais. Tai turėtų būti daroma ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu mastu, pasitelkiant kitų šalių istorikus, ypač Lenkijos, rengiant tarptautines konferencijas, skelbiant publikacijas ir t. t. Kitaip tariant, visiškai izoliuojant licvinizmo ideologinį Baltarusijos pasakojimą pasitelkiant istorijos mokslą.

Antroji veiklos kryptis – „kova“ su konkrečiais asmenimis, kurie propaguoja šią ideologiją. Kare kaip kare. Lietuvos Generalinė prokuratūra galėtų pradėti baudžiamąjį persekiojimą kiekvieno asmens, reiškiančio pretenzijas į Lietuvos teritorinį integralumą ir tuo keliančio grėsmę Lietuvos išlikimui, atžvilgiu. Įskaitant ir vieną šios ideologijos lyderių, šiuo metu gyvenantį Lenkijoje. Taip pat galėtume kreiptis į Sviatlaną Cichanouskają ir jos bendražygius, kad jie atsiribotų nuo tokios ideologijos kaip naudingos Kremliui ir priešinančios baltarusių ir lietuvių tautas. Be to, klausimynas baltarusiams, kurie prašytųsi leidimo gyventi Lietuvoje, turėtų būti papildytas klausimu apie Lietuvos istoriją ir Vilnių kaip lietuvių tautos sostinę.

Kaip darom?


Tai, kas išdėstyta – tik štrichai, gal svarbiausi šiandien, būsimai Lietuvos politikos Baltarusijos atžvilgiu strategijai. Jos paruošimą neatidėliojant galėtų inicijuoti Lietuvos Respublikos Prezidentas. Tačiau atsižvelgiant į realybę, tai – turbūt neįmanoma. Todėl iniciatyvą galėtų parodyti šalies Užsienio reikalų ministerija ir pateikti strategijos projektą diskusijoms Seime.