Nesu naivi, kad nesuprasčiau visuomenės lūkesčių ar to, koks svarbus yra žmonių pasitikėjimas. Ir nėra malonu tas kalbų debesis, palydėjęs pokyčius vyriausybėje.
Bet esminiai dalykai nepasikeitė. Karas niekur nedingo, tuo pačiu pastarosiomis dienomis neįvyko każko naujo, dėl ko reiktų papildomai nerimauti. Grėsmės, kylančios iš Rusijos, visiems, tikiuosi, suprantamos. Būti pasiruošus jas atremti ar atgrasyti nuo noro pulti mūsų valstybę – reikia ir greitesnių, ir stipresnių sprendimų. Ir, aišku, plataus sutarimo.
Todėl man keista dabar girdėti iš opozicijos, o ir iš kai kurių koalicijoje – prarastas pasitikėjimas, neįmanoma susitarti, nėra dėl ko tartis dėl gynybos. Nesutinku. Mūsų pareiga ne marinuoti laiką, ne būti įsižeidus ar ieškoti dingsčių daryti mažiau, mūsų pareiga – veikti.
Sutinku, kad ministro A. Anušausko pasitraukimo procesas buvo netinkamas komunikacine prasme. Dėl to jau apgailestavo premjerė. Lygiai taip pat kaip ir samprotauti dėl kažkokių korupcinių dalykų – nepriimtina. STT tą pačią dieną paneigė ministro išsakytą informaciją, kaip ir pats A. Anušauskas savo žodžius aiškino, sukonkretino. Politikai, kaip ir visi žmonės, sudėtingose situacijose pasirenka įvairiai į jas reaguoti.
Nesutinku su kritika, kad pokyčius vyriausybėje premjerė turėjo aptarinėti su koalicija, partija, ar visuomene. Tai nebuvo daroma nei formuojant ministrų kabinetą, nei svarstant atsistatydinimų prašymus.
Tai yra premjerės atsakomybė ir, įsivaizduoju, labai labai nelengvas sprendimas. Jeigu ji mato, kad bendrame paveiksle jos netenkina vieno ar kito ministro darbas, šiuo atveju Krašto apsaugos ministro, ne iki galo tenkina darbo tempas, ji priima tuos nelengvus, bet būtinus sprendimus. A. Anušauskas yra ilgametis mūsų bendruomenės narys, daug padaręs gynybos srityje. Tačiau karo aplinkybėms nelengvėjant, ir mums patiems reikia spartesnio pasiruošimo atgrasymui bei gynimuisi.
Premjerė turi pilniausią vaizdą ir galimybę įvertinti situaciją, tuo pačiu turi ir pareigą priimti sprendimus. Dabar svarbiausia – judėti pirmyn gynybos klausimais. Kita vertus, suprantam, kad visi mes esam skirtingi ir turim tam tikrą darbo stilių. Bet pirminis dalykas, kalbant apie ministrų keitimą – gynybos reikalai. Jeigu yra grėsmės, jeigu jos neišsisklaido Ukrainos fronte, mes turim padaryti sprendimus ir čia, Lietuvoje. Ukrainos apginamumas – tai vienintelis ir aukščiausias tikslas. Pokyčiai gynybos srityje vyksta ir Ukrainoje, šalyje, kuri tiesiogiai yra kare. Jungtinės Karalystės gynybos ministras irgi prieš porą dienų atsistatydino. Tai pokyčiai vyksta ir, matyt, kiekviena valstybė reaguoja, matydama geopolitines slinktis ir būtinus geriausius sprendimus.
Esu TS-LKD bendruomenėje, nuo pat Tėvynės Sąjungos susikūrimo 1993-siais, mūsų šerdis – valstybės laisvė ir saugumas. Apie tai visada nuosekliai kalbėjome bei dirbome šia kryptimi, kai tik turėjome žmonių pasitikėjimą ir mandatą.
Girdžiu, kas sakoma – tai visi už šiuos dalykus. Galbūt. Ne visada esu tuo įtikinta. Gal dėl skirtingų požiūrių. Ne visi balsavo už bankų solidarumo mokestį, šių savaičių diskusijose apie pakeitimus mokesčių srityje irgi girdime visko: neskubėkim, gal išgelbės daliniai sprendimai. Yra ir tų, kurie sako – per maži esam, kad čia kažką galvotume. Ne visi yra ir už visuotinį šaukimą.
Turime suprasti, kad saugumas kainuoja. Kad kartais reikia ir nepopuliarių bei sunkių sprendimų. Ir mano politinės bendruomenės lyderiai to nevengia. Ir aš dėl to esu dėkinga. Nes svarbiausia – valstybės interesas. Ir mes nuoširdžiai dėl jo dirbsime bei telksim kitus. Ne dėl rinkimų, o dėl visų mūsų.