Po trejų metų Dalia Grybauskaitė buvo išrinkta Lietuvos prezidente. Nepatikrinau, ar mano straipsnyje išsakytos mintys padarė bent kokią įtaką jos tuometiniam apsisprendimui kandidatuoti...
Dabar, kai ryškėja realios galimybės, kad Dalia Lietuvos žmonių antrą kartą bus išrinkta prezidente, galiu patvirtinti, kad mano tuometinės mintys apie ją pilnai pasitvirtino. Dabar ji yra viena ryškiausių Europos politikių, apdovanota politikos „Oskaru“ vadinamu prestižiniu Karolio Didžiojo apdovanojimu. Lietuva sėkmingai integruojasi į Europą, o ir paskutinis žingsnis – euro įvedimas – ne už kalnų.
Lietuvoje Dalia tokio visuotinio pripažinimo nesusilaukia. Mano manymu, yra dvi to priežastys: vis dar sovietinį antspaudą turintis žmonių mentalitetas ir prezidento pareigas apibrėžianti Lietuvos Konstitucija.
Ilgai buvo kalama, kad visi žmonės yra vienodi. Bet taip nėra. Įsigilinimas, kodėl žmogus veikia ne taip, kaip aš manau, kad turėtų veikti, daugeliui nebūdingas. Prasideda kaltinimai, primenantys straipsnius sovietinėje „Tiesoje“. „Tu toks, o ne koks kitoks“, o kuo ilgiau kaltina, tuo patys kaltintojai pradeda tvirčiau tikėti tuo, ką rašo ar sako.
Kad Dalia, kaip ir kiekvienas žmogus, nėra tobulas visuose srityse ir pridaro esminių klaidų, yra aišku kaip dieną. Kaip pavyzdį galima paminėti jos užsispyrimą neimti kredito iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Už daug brangesnį kreditą reikia mokėti dideles palūkanas, todėl valstybės biudžete trūksta lėšų kitiems svarbesniems, ypač socialiniams, reikalams. Dar jos elgesyje galima pastebėti daug tuometinių sovietinės socializacijos bruožų, kaip ir ją kritikuojančiųjų...
Bet iš to išryškėja ir pagrindinė, mano manymu, priežastis, kodėl Lietuvoje prezidentas bus dėl visko kaltas. Tai Lietuvos prezidento vieta, numatyta Vytauto Landsbergio 1992 m. pasirašytoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Jau 71 straipsnyje prezidentui suteikta teisė nepasirašyti Seimo priimto įstatymo (jei jis jam netinka), grąžinti jį Seimui. Tokią išimtinę teisę sunku rasti kitos demokratinės valstybės konstitucijoje. Paprastai vienintelė galimybė grąžinti įstatymą naujam svarstymui numatyta tada, kai Konstitucinis teismas nustato, kad tas įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Koks įstatymas turėtų būti, turi spręsti parlamentas, kuris leidžia įstatymus, o ne koks nors vienas teisėjas ar prezidentas...
Perskaitęs Konstitucijos 84 straipsnį ir visus kitus, ką prezidentas skiria ir kur turi lemiamą balsą atrenkant asmenis, supranti, kodėl žmonės Lietuvoje kaltina prezidentą dėl visų esamų ar įsivaizduojamų bėdų. Jis yra atsakingas už ministrus, ne laiku išleistus kalinius, teisėjų draugams suteiktą pilietybę ir t. t.ir t. t.
Žinant, kad prezidentūroje dirba keletas nelabai kompetentingų moteriškių, priimti svarbesnių sprendimų be rimtų klaidų neįmanoma. Gal ir neleidžia sovietinis jos palikimas turėti šalia žmonių, protingesnių savo srityje nei ji...
Pasiskaitęs Lietuvos Konstituciją supranti, kad pagal dabar galiojančią teisę Lietuvos prezidentas turi teisę kištis į visų demokratinės valstybės institucijų veiklą – Seimo, vyriausybės, teismų. Ir darosi aišku, kodėl daug kas savaime nefunkcionuoja, nes tokio prezidento, kuris tai aprėptų, nėra ir nebus. Visi priklauso nuo prezidento malonės, kaip kad senais laikais buvo įprasta.
Reikėtų sudaryti darbo grupę, kad ji labai geroje dabartinėje Lietuvos Konstitucijoje ištaisytų vietas, susijusias su prezidentui suteiktomis teisėmis – t. y. teises, anksčiau turėtas Kompartijos Gensekretoriaus.