Paulė Kuzmickienė. Kur dabar vyksta Sausio 13-oji?

Deja, bet ne visoms kaimynėms vienodai pasisekė. Daugelis į Rytus nutolusių valstybių ilgai flirtavo su autoritarizmu, o galiausiai nusprendusios eiti laisvės keliu patyrė tiek vidinius smurto protrūkius, tiek išorinę agresiją. Štai vienas didžiausių kaimynų, nuodijančių politinius oponentus pas save ir svetur, vis dar siekia išlaikyti nelaisvėje ne tik savo piliečius, bet ir kaimynus.

Tačiau nelaisvų šalių vis mažėja. Dar prieš porą metų buvo neįsivaizduojama tikėtis tokių įvykių Baltarusijoje, kokie vyksta jau pusę metų. Tuo metu atrodė, kad A. Lukašenkos režimas yra praktiškai nepajudinamas. Šiandien jis dar stovi, nors ir labai braškėdamas.

Baltarusiai kovoja kasdien, nesustodami. Pirmadieniais protestuoja senjorai, ketvirtadieniais – neįgalieji. Kiekvieną rytą į protestus išeina medikai, o vakarais buriasi sostinės ir kitų miestų miegamųjų rajonų gyventojai. Šeštadieniai tapo moterų protestų diena, o kiekvieną sekmadienį organizuojamos vis naujos milžiniškos eisenos – maršai, skirti Vienybei, Taikai ir Nepriklausomybei, Laisvei, Teisingumui.

Lietuvos ir Baltarusijos laisvės siekiai yra neatskiriamai susipynę. 1863 m. sukilime lietuviai, lenkai, ukrainiečiai ir baltarusiai, broliškai surėmę pečius, pasipriešino Rusijos imperijos tironijai. Sukilimas buvo numalšintas. Tačiau ne laisvės troškimas, kuris baltarusių širdyse niekada nebuvo užgniaužtas.

Mintyse giliai įstrigęs vaizdas iš Vilniuje vykusio sukilimo vadų Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko bei kitų dalyvių palaikų perlaidojimo iškilmių. Vos pasibaigus šventoms mišioms, iš Katedros buvo išnešami karstai. Lauke, prie Katedros, dideliame šaltyje laukė iš Baltarusijos atvykę, raudonai baltas laisvės vėliavas iškėlę baltarusiai. Vos pamatę procesiją, jie puolė ant kelių tiesiog aikštės viduryje. Tai buvo nepaprastai jaudinanti akimirka. Dar labiau jaudinanti, žinant, kad vėliau šie žmonės nesiklaups prieš šalį valdantį diktatorių Lukašenką.

Atgavę laisvę, tapome atsakingi ir už kitų žmonių laisvę. Ypač – artimiausių kaimynų. Nelikome nuošalyje nei anksčiau, nei dabar. Kartu buvome naujame Baltijos kelyje – gyvoje grandinėje nuo Vilniaus iki Minsko. Kartu su baltarusėmis, lietuvėmis moterimis skanduojant Zyvie Belarus ėjome nuo Seimo, pro Katedrą iki Rotušės. Priimame nuo režimo bėgančius brolius gudus savo šalyje, kovojame už juos politiniu lygmeniu Lietuvoje ir Europoje. Tiesiame palaikymo ranką broliams ir sesėms baltarusiams negalvodami apie nuostolius ir pasekmes.

Esame kartu su baltarusiais, nes puikiai žinome tikrąją laisvės kainą ir kaip svarbu sulaukti paramos iš tarptautinės bendruomenės. Ypač, kai atsiranda siūlančių patylėti, nepastebėti, užsimerkti dėl riebesnio sviesto. Bet Lietuva, prisimindama savo istoriją, kruvinuosius Sausio 13-osios apgintos Laisvės įvykius, puikiai supranta vieną dalyką – kompromiso su savo sąžine negali būti.

Būtent todėl šių metų Laisvės premija yra skirta Baltarusijos demokratinei opozicijai. Visiems baltarusiams, kovojantiems už demokratiją ir laisvę, stojantiems prieš agresiją. Kiekvienam, kuris mitinguose, protesto akcijose, eisenose, gyvosiose grandinėse gatvėse, įmonių streikuose aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė permainų troškimą. Ji skirta mamoms, moterims, kurių mylimieji kalėjimuose, o jos tęsdamos kovą savo širdį ir meilę dalina pusiau – vaikams ir Baltarusijai.

Šiandien vieną didžiausių kainų už laisvės troškimą moka mūsų kaimynai. Šiandien ten vyksta Sausio 13-oji, kai buvęs režimas bando jėgos ir smurto pagalba pakeisti tautos valią. Baltarusių tauta pabudo ir eina labai sunkų, bet prasmingą kelią Laisvės link. Todėl labai aiškiai turime ir toliau sakyti visiems baltarusiams – Jūs ne vieni. Šito mus moko Sausio 13-oji.