Atskirų, o ypač iš konteksto išplėštų istorijos laikotarpių lyginimai – beviltiškos pastangos. Neįmanoma peržengti istorijos unikalumo slenksčių. Bet štai publicistas K. Girnius sugebėjo sugretinti liūdnai pagarsėjusio A. Paleckio bylą su disidentų ir politinių kalinių Antano Terlecko, Nijolės Sadūnaitės, Alfonso Svarinsko ir kitų įkalinimais. Pasak jo, „ne visi rezistentai sulaukė tokių, palyginti švelnių bausmių, kurios buvo skirtos Antanui Terleckui ir Nijolei Sadūnaitei. Kunigas Alfonsas Svarinskas buvo nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams – tremties, Sigitas Tamkevičius 6 metams griežtojo režimo lagerio ir 4 – tremties. Abu nuoširdžiai rūpinosi savo parapijiečių dvasine gerove, atkakliai gynė tikinčiųjų teises, nebuvo įbauginti nei vietos, nei centrinės valdžios pareigūnų grasinimų.“ K. Girnius mano, kad „sovietai žmogiškiau elgėsi su S. Tamkevičiumi, negu Lietuvos teisėsauga – su A. Paleckiu.“

Nejučia norisi pacituoti S. Tamkevičių, kuris Lietuvių Katalikų Bažnyčios kronikos steigėjo laiške ateities kartoms rašė: „sovietinės priespaudos metais kunigai ir aktyvūs pasauliečiai diskutavome, kaip pasipriešinti esamai prievartai. Supratome, kad negalime tylėti, ir apie sovietinių pareigūnų nusikaltimus reikia kalbėti ne tik Lietuvoje, bet ypač juos reikia viešinti laisvame Vakarų pasaulyje. <...> Linkiu dabarties ir ateitiems kartoms kurti savo gyvenimą ant istorijos egzaminą išlaikiusių amžinųjų vertybių.“ Norisi publicisto K. Girniaus paklausti – ar išlaikytumėte tokį istorijos egzaminą? Juk panašu, kad tariamai lyginamąją istoriją pasitelkusio publicisto samprotavimai apie tai, kas yra teisingumas ir žmogiškumas, man primena ant apkaltos slenksčio atsiradusio Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio skaudžios istorijos supratimą, interpretavimą, nusikaltimų žmogiškumui menkinimą, norą pačiu keisčiausiu būdu atreipti į save dėmesį. Istorijos aiškinimas tokiomis analogijomis rodo tikrovės pajautos praradimą. O tai labai pavojinga.

Kaip sako K. Girniaus mėgstamas britų teisėjas lordas Sedley: „Žodžio laisvė apima ne tik įžeidžiančius, bet ir erzinančius, ginčytinus, ekscentriškus, eretinius, nepageidaujamus ir provokuojančius pasisakymus, jei jie neskatina smurto.“ K. Girniaus samprotavimai neskatina smurto. Tačiau jie žymi pavojingą tendenciją. Kai į viską žvelgi tik iš naivaus teorinės žiūros bokšto, rizikuoji pasiklysti tarp blogio ir gėrio, tarp tiesos, teisingumo ir apgaulės dėl menamos realybės. Pavyzdžiui, hipotetiškai teigiant, būtų galima sakyti, kad Ukrainos kariuomenė amoraliai elgiasi gindamasi nuo rusų kariuomenės. Arba, kad Vakarų visuomenėms masiškai nusiginklavus įsivyrautų amžina taika, nes nebeliktų agresoriaus.

Jeigu jau prakalbome apie teisę ir istoriją, norėtųsi priminti, kad sovietinė Lietuvos aneksija ir okupacija buvo neteisėta ir nusikalstama. Todėl manipuliacijos istoriniais faktais yra pavojingai arti antikonstitucinio, antivalstybinio kalbėjimo, gretinant neteisėtos, t. y. iš principo atmestinos, ir Lietuvos Konstitucijai prieštaraujančios okupacinės santvarkos statytinių-pareigūnų veiksmų normalizavimą, legitimizavimą – esą jie su tremtiniais, disidentais ar politiniais kaliniais elgėsi žmogiškai. Kitaip tariant, sovietiniai tardytojai bei kiti represinio aparato tarnautojai neturėjo visiškai jokios teisės elgtis nei humaniškai, nei nehumaniškai (kaip ir elgdavosi dažniausiu atveju), nes jų teisė Lietuvos žemėje buvo neteisėta, o teisininkai man paantrintų nuo seno Temidės sargams žinoma konstanta – ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė negimsta).

Dar praeitais metais spalio mėnesį teko kreiptis į Lietuvos Generalinę Prokuratūrą dėl viešų A. Paleckio pareiškimų, kuriais be atodairos buvo skleidžiama karo propaganda, išsakoma parama Rusijos agresijai prieš Ukrainą, skleidžiama kitokio pobūdžio dezinformacija ir iškraipomi istoriniai faktai, žeminami ir niekinami kovoję už Lietuvos laisvę žmonės. Nesinori retoriškai klausti, bet tenka: ar teisinė valstybė ir laisvas žodis K. Girniui reikalingas tik tam, kad būtų stojama vienon greton su už antivalstybinę veiklą nuteistu A. Paleckiu?