Nijolė Sadūnaite irgi buvo nuteista trejiems metams griežtojo režimo lagerio ir trejiems – tremties už Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos (LKBK) dauginimą ir platinimą. Išklausiusi nuosprendį, ji paklausė teismą: „Kodėl taip mažai nubaudėte?“ Ji liko nepalaužta, nors per tardymus jai dažnai buvo grasinama uždaryti į psichiatrinę ligoninę.
Pagal galutinį ir neskundžiamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) išplėstinės septynių teisėjų kolegijos verdiktą, Algirdas Paleckis buvo nuteistas pusšeštų metų laisvės atėmimo bausme ne už šnipinėjimą, bet už rengimąsi šnipinėti. Pasak LAT, A. Paleckis „ieškojo, kalbėjo su bendrininku, kas galėjo tai padaryti, bet realiai prie tos informacijos rinkimo <...> nebuvo prieita.“ Reikia klausti, koks čia šnipas, jei nepajėgė pradėti rinkti medžiagos apie prokurorų, teisėjų, specialistų, tyrusių Sausio 13-osios bylą, gyvenamąsias vietas. Šitokią medžiagą per kelias dienas galėtų surinkti apsukrus gimnazistas.
Ne visi rezistentai sulaukė tokių, palyginti švelnių bausmių, kurios buvo skirtos A. Terleckui ir N. Sadūnaitei. Kunigas Algirdas Svarinskas buvo nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams – tremties, Sigitas Tamkevičius 6 metams griežtojo režimo lagerio ir 4 – tremties. Abu nuoširdžiai rūpinosi savo parapijiečių dvasine gerove, atkakliai gynė tikinčiųjų teises, nebuvo įbauginti nei vietos, nei centrinės valdžios pareigūnų grasinimų, buvo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK), kuris, skirtingai nuo Lietuvos Helsinkio grupės, nesitenkino retais proginiais pareiškimais. Manau, kad KGB įtarė, kad S. Tamkevičius buvo vienas pagrindinių LKBK leidėjų ir redaktorių.
Kaip buvo elgiamasi su įtariamaisiais ar nuteistaisiais? A. Paleckis buvo įkalintas barbarizmui būdingomis sąlygomis – jis beveik 500 dienų buvo laikomas vienutėje, ištisus metus jam buvo leista tik vieną valandą pabūti lauke mažame plotelyje. Tik po šešių mėnesių jis galėjo susitikti su žmona, po dar dviejų mėnesių – su kitais šeimos nariais. Veikiausiai buvo siekiama jį palaužti, priversti prisiimti kaltę už būtus ir nebūtus veiksmus, nes, kaip LAT nuosprendis pažymėjo, A. Paleckis tik rengėsi šnipinėti, tad prokuratūra neturėjo jokių įrodymų.
Priverstinis žmogaus laikymas vienutėje beveik pusantrų metų be galimybės net minimaliai bendrauti su kitais nėra tik visas dorumo ribas peržengiantis spaudimas, bet ir žmogaus kankinimas.
Sovietai taip nuožmiai nesielgė su kun. S. Tamkevičiumi. Jo pernai išleistuose užrašuose-dienoraštyje „Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai: 1968–1988“ jis detaliai aprašo ikiteisminio sulaikymo aplinkybes. Trims dienoms praėjus po sulaikymo, jis nuvestas į kitą kamerą, kurioje buvo suimtas jūrininkas, veikiausiai įpareigotas KGB darbuotojams pranešti viską, ką S. Tamkevičius sakys. Šeštą sulaikymo dieną tardytojas klausia, ar S. Tamkevičiui ko nors reikia, kad artimieji perduotų. Prašo maldaknygės, Naujojo Testamento, rožinio, razinų. Gavęs pusę kilogramo razinų, S. Tamkevičius iš jų pasidaro šv. Mišioms reikalingo vyno. Vakarais, kai viskas nurimsta, jis kasdien aukoja šv. Mišias. Ne kartą perskaitęs protokolą, kunigas prašo tardytoją pataisyti netiksliai užrašytus jo pasisakymus. Tardytojas susierzina, bet protokolo pabaigoje pažodžiui užrašo, ką jam S. Tamkevičius padiktavo.
Pasiskundžia, kad kontrolieriai jo naują barzdos skutamąją mašinėlę pakeitė į kažkokią seną, kuria neįmanoma naudotis. Susidaro įspūdis, kad senoji buvo sugrąžinta. Kartą tardytojas net išsitarė: „Jei būtumėte gynęs ne Bažnyčios reikalus, aš būčiau jūsų pusėje.“ S. Tamkevičius pažymi, kad ilgos, bene kasdieninės apklausos ji smarkiai vargina, naktimis blogai miega.
Gėdinga, kad sovietai žmogiškiau elgėsi su S. Tamkevičiumi, negu Lietuvos teisėsauga – su A. Paleckiu. Nebuvo stengiamasi S. Tamkevičiaus palaužti, įtikinti, kad jis verstų kaltę dėl savo veiksmų Vatikanui ar Vakarams, nors toks prisipažinimas būtų turėjęs didelę propagandinę vertę sovietams, esą dar vienas buvęs aršus antisovietinis kunigas pripažino savo klaidas. Bet koks A. Paleckio prisipažinimas iš esmės būtų buvęs bevertis. Nors su S. Tamkevičiumi buvo elgiamasi korektiškai, sovietų valdžia galėjo būti itin nuožmi, kai kuriuos disidentus uždarydama į psichiatrijos ligonines arba, kaip Broniaus Laurinavičiaus atveju, juos nužudydama.
LAT nutarimas, perkvalifikavęs A. Paleckio veiksmus į rengimąsi šnipinėti, rodo, kad visa byla nuo pradžios iki galo buvo nevykęs teisiškas susidorojimas su vienu labiausiai nemėgstamų žmonių Lietuvoje. Viskas prasidėjo su dideliu „šou“ 2018 m. gruodžio mėn. Nepaprastoje spaudos konferencijoje, kurioje dalyvavo Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis, Generalinis prokuroras Evaldas Pašillis, Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas, buvo aiškinama, kad pasisekė nustatyti ir išardyti tinklą asmenų, kurių veikla kėlė grėsmę šalies nacionaliniam saugumui. Bet LAT nutartis primena, kad jokių rimtų įkalčių A. Paleckiui tuo metu nebuvo. Ir vėliau jų nerasta. Teisėsaugos organų neveiksmingumas ir ryžtas bausti žmogų, kurio kaltė buvo neįrodyta, meta didelį šešėlį ant Lietuvos teisingumo.
Net gėdingiau tai, kad teisininkai, teisėjai, žmogaus teisių gynimo organizacijos tylėjo visą tą laiką, kai dar nenuteistas žmogus buvo laikomas barbariškomis sąlygomis vienutėje. Tylėjo ir teisingumo ministrė, nors ji – Laisvės partijos narė, partijos, kuri skelbiasi teikianti pirmenybę žmogaus teisėms ir laisvėms. Tylėjo ir konservatorių partijos vadovybė, kuri kas savaitę kelis kartus pabrėžia savo įsipareigojimą vertybių politikai, nors kažkaip nepastebi, kai tos vertybės pažeidžiamos pačioje Lietuvoje.
Išplėstinės septynių LAT teisėjų kolegijos nutarimas perkvalifikavo A. Paleckio nusikaltimą iš šnipinėjimo į ketinimą šnipinėti. Jei būtų nustatyta, kad kaltinamasis nėra kaltas dėl to, kuo buvo kaltinamas, o padarė lengvesnį nusikaltimą, reikėtų daryti prielaidą, kad reikia iškelti naują bylą, tiksliai išdėstant naujus kaltinimus. Kalėjimo bausmės sutrumpinimas pusmečiu yra pasityčiojimas iš kaltinamojo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Nustatyti, kad asmuo nepadarė nusikaltimo, už kurį buvo teisiamas, bet vis tiek laikyti jį kaltu, nebus teisės mokslų naujovė, kurią skubės įgyvendinti daugelis Vakarų šalių. Veikiau tai primins, kad Vengrija ir Lenkija nėra vienintelės rytų Europos šalys, kurios savotiškai supranta teisingumą.
