Pagal tai jis formavo politines ideologijas ir kūrė valstybę. Sovietinis totalitarinis režimas tarybiniams piliečiams įskiepijo į sąmonę sampratą, jog valstybės saugumas – aukščiausia vertybė. Tik besipriešinę šiai sistemai puoselėjo žmogaus teisių ir laisvių viršenybę.
Už tai jie buvo žudomi, tremiami, kišami į kalėjimus, psichiatrines ligonines ar kitaip laužomi jų gyvenimai. Paradoksalu: išsivadavę iš Sovietų sąjungos atkūrėme valstybę pagal okupantų pasaulėžiūros modelį, kurioje išsaugojome tą patį valstybės saugumo viršenybės prieš piliečių teises ir laisves principą.
Praėję rinkimai dar kartą tai patvirtino. Daug buvo kalbėta apie karinį valstybės saugumą, šiek tiek – apie socialinį teisingumą ir ekonomines laisves, bet nė vienas iš dalyvavusių prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose nesugebėjo įtikinamai paaiškinti žmonėms, kuo jiems svarbios jų teisės ir laisvės.
Gal todėl, kaip 2009 metais, taip ir 2014 metais, 1,3 mln. turinčių balsavimo teisę Lietuvos piliečių liko nebylūs stebėtojai. Santykius aiškinosi tik likę 1,2 mln. rinkėjų, iš kurių 700 tūkst. ir išrinko Lietuvai prezidentę.
Dalia Grybauskaitė pareiškė, jog tai – istorinė pergalė. Žinome, prie nedalyvavusių rinkimuose pridėjus balsavusius „prieš“, išeitų, jog 700 tūkst. nulėmė likusių 1,8 milijono Lietuvos žmonių gyvenimus. Tokia jau demokratijos kaina.
Be to, Zigmantas Balčytis Putino grimasos fone atrodė nedrąsiai ir silpnai, anot vienos pilietės, kaip žmogus, bandantis išsemti jūrą. Andrius Kubilius suskubo pareikšti, jog Lietuvos prezidento rinkimuose pralaimėjo Kremliaus ir Putino režimas.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė paantrino: „Šie rinkimai parodė, kad sąžiningi žmonės atsparūs provokacijoms, intrigoms ir purvo lavinoms“. Suprask – 1,8 mln. Lietuvos rinkėjų, nedalyvavusių ar balsavusių prieš D. Grybauskaitę, yra Kremliaus ir Putino penktoji kolona, arba neatsparūs ir nelabai sąžiningi. Belieka juos surūšiuoti ir vardan valstybės gerovės ir saugumo politiškai utilizuoti.
Nemanau, jog tie, kurie rinko Dalią Grybauskaitę, rinko prezidentę sau. Jie rinko prezidentę Lietuvai – ne tam, kad kitaip manantys būtų paniekinti ar persekiojami, bet kad padėtų valdžiai išgirsti ir suprasti visus.
Lietuva per maža, jog ją galėtume dalyti į Lietuvos Dalią ir ne. Juolab išorės priešo akivaizdoje. Atvirkščiai – ir prezidentei, ir visiems mums svarbu suvokti, kad tik laisvas žmogus, atsakingai veikdamas, gali sukurti laisvą valstybę ir tik laisva pilietinė Tauta yra esminis vakarietiškos valstybės saugumo garantas. Ir tik dėl tokios laisvės įtvirtinimo verta aukoti savo asmeninį saugumą, net tada, kai viltis tampa neregima.