Padėsiu premjerui. Kiek galiu. Jau seniai brandinau mintį parašyti straipsnelį apie tai, kad privačiai būdami gana gudrūs, dideliuose dalykuose beveik visai nesusivokiame.
Mūsų žmonės privačiai yra tikrai išradingi, nes sugeba išgyventi tokiomis nelengvomis sąlygomis. Kalbu, pirmiausia, apie paprastus žmones, kuriems tenka verstis gaunant minimalią algą. Išradinga ir mus valdanti klasė, diduomenė. Pavyzdžiui, verslininkai gerai žino, kad daugiau uždirbti galima didinant kainas. Esant tiems patiems kaštams, didesnė kaina reiškia didesnį pelną. Ypač šiuo metu, kai kainos šokdamos kadrilį šauna į dangų.
Tą patį efektą galima pasiekti ir nekylančių prekių kainų sąlygomis. Būdas paprastas – mokėti kuo mažesnį darbo užmokestį. Paprastai atskiram verslininkui, jeigu jis ne monopsonistas, paprasčiau – ne vienintelis pirkėjas, nėra galimybės valdyti perkamų įrengimų ar žaliavų kainų. Tačiau, jei profsąjungų nėra ar jos silpnos, nes „prijaukintos“, didesnį pelną galima išspausti tiesiogiai ar netiesiogiai „presuojant“ darbuotojų darbo užmokestį. Pavyzdžiui, verčiant daugiau dirbti už tą patį piniginį atlygį. Faktiškai tai reiškia jo mažesnį valandinį ar kitokį atlygį. Rezultatas – didesnis pelnas.
Taigi verslininkas tokiu atveju elgiasi kaip gudročius. Taip jis atrodo ir dabar dominuojančios pasaulėžiūros – liberalizmo šviesoje. Bet tai yra mikrogrudrumas, pasireiškiantis atskiro verslininko, atskiros įmonės lygmeniu.
Tačiau jei nesi liberalas, o esi holistas, suvoki, jog šiame individualistiniame tikrovės paveiksle kažkas ne taip. Suvokti, kas yra ne taip, esant liberalios ideologijos liberalaus pasaulio suvokimo nelaisvėje, labai sunku. Arba neįmanoma.
O dabar užduokime sau klausimus, kodėl mikrogudročių valdomame pasaulyje tiek daug nepatenkintų ir nelaimingų? Kodėl žmonės nusivylę savo gyvenimu yra apimti apatijos? Kodėl jie emigruoja?
Pradėkime aiškintis nuo mikro lygio – nuo asmens šeimos, vietos bendruomenės. Paprastai žmogus, kaip sakyta, irgi yra „išmanus“. Jis ieško būdų išgyventi. Jeigu sąlygos leidžia, teisėtais bei moraliais būdais. Bet jeigu jis nustumiamas į užribį, pavyzdžiui, dėl per mažo, išgyvenimo neužtikrinančio darbo užmokesčio dydžio, jis imasi veiksmų, kurie netelpa teisės bei moralės rėmuose. Jeigu žmonės neišgyvena, savęs ir savo šeimos negali pamaitinti, aprengti, šiltą pastogę užtikrinti, didelei gyventojų grupei, teisės ir moralės normų laužymas įgauna masinį pobūdį. Todėl ir tolerancija tokiam laužymui tampa didelė. O tai reiškia moralinių ir teisinių visuomenės pamatų griovimą. Taip pat ir šešėlinės ekonomikos gyvybingumą.
Pas mus taip ir yra. Aukščiau pasakyta dideliu mastu paaiškina visuomenės demoralizaciją. Taip pat ir teisinę degradaciją. Ir visa tai tampa visos visuomenės masto, arba kitaip MAKRO problema. Nes visuomenės moralinė ir teisinė būsena nėra atskiro žmogaus, individo ar atskiros šeimos problema. Minėtą būseną galima suvokti tik nagrinėjant visuomenę kaip visumą.
Aišku, kad žmonės jaučia dvasinį diskomfortą dėl to, kad jų mikro kova dėl išgyvenimo (vargdieniai) ar beatodairiškas didesnio pelno siekis (verslas) kertasi su bendro gyvenimo šalyje normomis, su morale bei teise. Žymiai didesnį diskomfortą, aišku, jaučia vargšai, nes turtingų dvasinį diskomfortą nemažu laipsniu kompensuoja materialus komfortas, prieinamų pramogų gausa. Beje, tos pramogos taip pat dažnai veikia demoralizuojančiai...
Tas neatitikimas, prieštaravimas tarp mikro ir makro gyvenimo tikrovių stiprėja ir dėl to, kad savo misijos dorai neatlieka valstybė. Pastaroji turi kurti BENDRO gyvenimo sąlygas arba, kitaip, infrastruktūrą. Dar kitaip – MAKRO lygio viešąsias gėrybes.
Valstybė turi kurti kelių, geležinkelių ir pan. tinklus. Ji turi rūpintis tokiais viešaisiais reikalais kaip švietimas, mokslas, kultūra, visuomenės sveikatingumas. Pagaliau, ji turi „aprūpinti“ visuomenę geros kokybės įstatymais, poįstatyminiais aktais. Taip pat užtikrinti viešos informacijos sklaidą bent per nacionalinį transliuotoją. Ta informacija turi būti visapusiška, objektyvi. Visa tai priklauso makro tikrovei.
Jeigu valstybė geba visa tai užtikrinti, ji yra pati viešasis gėris. Jeigu jai nesiseka – joje atsiranda viešojo blogio elementų. Kuo prasčiau valstybė susitvarko su jai keliamais viešojo gėrio kūrimo uždaviniais, tuo daugiau jos veikloje yra antipolitikos, makro lygio blogio.
Deja, žmonės pasiklydę liberalios mąstysenos ūkuose, nesuvokia valstybės prigimtinės misijos. Todėl jie yra linkę sumenkinti ir suniekinti valstybę. O tai yra makroidiotizmo apraiška. Tas makroidiotizmas veda prie mūsų ne kartą aprašytos ydingos atrankos politinėje, teisinėje ir pan. sistemose ir prie viešąjį blogį auginančios antipolitikos plitimo.
Pabaigai, kaip pavyzdį panagrinėkime emigracijos problemą. Visi, taip pat elitas, virkauja, kad žmonės emigruoja ir kad darosi vis sunkiau darbo rinkoje surasti gerų darbuotojų. Šis darbuotojų stygius yra makro, visos šalies masto problema. Ji bent iš dalies atsirado dėl verslo mikrogudročių mentaliteto. Nors makroekonomikos duomenys rodo, kad yra galimybių mokėti didesnį darbo užmokestį, bet kokia kaina didesnio pelno siekiantys mikrogudročiai versle jo nemoka.
Mikrogudrumas sukelia makroproblemą – emigraciją. Ją paaštrina politinio elito negebėjimas sureguliuoti, pasiekti pusiausvyros tarp darbo ir kapitalo interesų. O tai yra makroidiotizmo apraiška.
Taip ir gyvenime – gudrūs mikro tikrovėje ir idiotiški makro lygmeniu.