Remigijus Šimašius savo sprendimu dėl nešienaujamų pievų primena komišku elgesiu išgarsėjusį Nikitą Chruščiovą. Šie politikai skiriasi tik laikmečiu ir ševeliūromis, tačiau veikimo metodai – labai jau panašūs. Kaip dabar Remigijus, taip savo laiku Nikita didžiausią dėmesį skyrė ne profesionaliems, mokslu ir efektyvumu grįstiems sprendimams, o darbui su publika. Kaip anuomet Sovietų Sąjungos vadovas, nuvažiavęs į Ameriką ir susižavėjęs ten auginamais kukurūzais, nusprendė, kad tai idėja, kuri užtikrins šviesią sovietinio rojaus ekonominę ateitį, taip dabar Remigijui ar jo aplinkai apsilankius Nyderlanduose, kiek selektyviai „pagūglinus“ ėmė rodytis, kad jis jau turi genialią idėją, kuri bus tinkama virš 600 tūkstančių gyventojų talpinančiam miestui. Chruščiovas ir Šimašius šioje situacijoje panašūs ne tik tuo, kad skolinosi kitų idėjas, bet ir nematė jokio reikalo kliautis nei mokslu, nei objektyviai egzistuojančiais skirtumais.
Kalbant apie vadinamąsias natūralias pievas, būtina suprasti, kad miestuose, kuriuose tokios pievos egzistuoja, jos pirmiausia yra kuriamos ir puoselėjamos, joms yra sudaromos tinkamos sąlygos ir yra naudojamos pakankamos saugumo priemonės (pavyzdžiui, vandens barjerai), kurios apsaugo nuo vienų ar kitų iššūkių, taip pat ir tokių, kaip erkių plitimas. Tad drąsiai galima teigti, kad arba R. Šimašius to nesuvokia, arba sąmoningai apgaudinėja žmonės, nes žaliųjų erdvių elementarus apleidimas yra elementarus tyčinis apsileidimas, o ne bioįvairovės puoselėjimas. Tai viena.
Šiame kontekste nemažiau svarbi yra ir Vilniaus savivaldybės veidmainystė. Aiškindama apie savo žalumą ir žaliąsias iniciatyvas, ji išnaudoja dešimtis tūkstančių popieriaus lapų tam, kad pristatytų savo „žaliąją bangą“, nesugeba išsaugoti net visai nelepių liepų ir nuolat lieja naują asfaltą. Tiesa, ne lopydama duobes, o tiesdama naujus dviračių takus ar klodami šaligatvius ne bet kur, o iš esmės tik kur gyvena patys turtingiausi Vilniaus gyventojai ar statomi nauji verslo centrai, kurie, beje, neretu atveju dar ir projektuojami ne bet kieno, o, pavyzdžiui, „Do Architects“. Suprask, kur gyvena ar renkasi ne tokie turtingi miestiečiai – ten reikia kelti „žalią bangą“ ir vėsinti miestą, o ten, kur yra vystomi tam tikri projektai, ten jau, žiūrėkite, vėsinti nebereikia nieko, priešingai – reikia ir plytelių, ir dviračių takų, o natūralios gamtos visiškai pakaks ja maksimaliai minimizuojant ir įkalinant ją stilizuotuose betono gniaužtuose. Ar tai ne veidmainystė?
Šiame „už“ ir „prieš“ bioįvairovę kontekste būtina pabrėžti, kad aplinkosauginiu ar taip vadinamuoju „žaliuoju“ požiūriu, gamtos skatinimas dažniausiu atveju bus laikoma teigiama iniciatyva, nors tikri aplinkosaugininkai, kurie būna ragavę mokslo, matydami Vilniaus sprendimus neretai ima krapštyti pakaušius, mąstydami – kur ten ta aplinkosauga.
Bet kokiu atveju yra ir kitas – medicininis požiūris, o Vilniui pasirinkus apleisti miesto pievas, nutiko taip, kad šios dvi disciplinos susidūrė, nes saugant ir puoselėjant bioįvairovę kyla realus ir didelis pavojus žmonių sveikatai, kuria rūpinasi medicinos atstovai.
Ir štai išeina „diskusija“ tarsi tarp dviejų kurčių – medikai kalba apie pavojų žmonių sveikatai, nes su bioįvairove plinta ne tik ramunėlės, bet ir kenkėjai, kurie perneša itin pavojingas ligas, o Vilniaus savivaldybė jai atsikirtinėja aplinkosauginiais argumentais apie miesto temperatūrą ar šaknų svarbą, kurie su medicina turi tiek pat bendro, kiek ir javų kombainas su smuiku. Taip, natūralumas visame kame yra tikrai gražu ir miela, bet gyvename tokiais laikais, kuomet tiek ligų, virusų pobūdis reikalauja efektyvios, mokslų grįstos kovos su jais.
Lietuva šiuo metu pirmauja pagal užsikrėtusiųjų erkiniu encefalitu skaičių visoje Europoje ir yra endeminė šalis, tačiau nenorime girdėti to, kad žolė yra nepaprastai palanki terpė erkių dauginimuisi ir jokios metro ar pusantro metro pradalgės neturi jokios reikšmės, nes kai jos ramiai ir aktyviai veisiasi aukštoje žolėje, iš kurios jas įvairūs gyviai perneša į kitas vietas tolimesniam maitinimuisi ir dauginimuisi. Kitaip tariant, Vilnius sukuria išimtines sąlygas erkių dauginimuisi, o čia aritmetika paprasta – kuo daugiau erkių, tuo jos ligas ir virusus išnešioja plačiau, taip gerokai padidindamos ne tik įsisiurbimo, bet ir užsikrėtimo galimybes. Tad tokiu savo elgesiu Vilnius, panašu, pretenduoja tapti ne tik Lietuvos, bet ir pagrindine erkių veisykla visoje Europoje. Mėgsta mūsų meras puikuotis lyderyste, kartais net nesuvokdamas, kad tai ne lyderystė, o paprasčiausia gėda.
Visoje šioje keistoje diskusijoje, kurioje nei Vilniaus valdžia, nei ją besąlygiškai remiantys miestiečiai nenori girdėti medikų pavojaus signalų, į akis krenta tai, kad mes visi labai panašiose situacijose traktuojame jas absoliučiai skirtingai. Kilus pandemijai visi supratome, ką reikia daryti – klausyti mokslo žmonių, kurie žino, ką daro, tačiau šiandien faktų, kad esame didžiausias erkių platinamų ligų židinys, girdėti nenorime. Medikai sako, kad aukšta žolė skatina šių ligų plitimo pavojų, o Vilniaus valdžiai ir jos rėmėjams tai visiškai nesvarbu.
Nuoširdžiai tikiu, kad miestuose turi būti gerokai daugiau žalumos. Tačiau kai mes kalbame apie visuomenės sveikatą, nei Vilnius, nei Lietuva negali leisti abejones keliančių eksperimentų, nes jei žolę po mėnesio kito ar net po metų sutvarkysime, žala jau bus padaryta, o erkių populiacija ir jų keliamos rizikos išaugs kartais.
Šie eksperimentai net ne su žole, o su žmonėmis tikrai kai kam kainuos visam gyvenimui sugadintą sveikatą, o kažkam ir gyvybę. Bet ar politinę karjeros pabaigą paskelbęs meras galės, o juo labiau norės prisiimti atsakomybę už tai? Vargu.
Todėl raginu kuo skubiau nustoti eksperimentuoti ir rizikuoti žmonių sveikata, nedelsiant pradėti tinkamai prižiūrėti miesto pievas, o tolimesnius bandymus su bioįvairovės skatinimu atlikinėti tik gerai pasitarus ne tik su žmona, bet ir su medicinos specialistais.