Kitaip nei estai, mūsų valdžia pataupys investicijų į žmones sąskaita, nes svarbu skaičiai, ne žmogus – jis, kitąmet emigravęs dėl skurdo, tik sumažins galvos skausmą valdžiai.
Akivaizdu, kad šis biudžetas, nulėmęs tik simbolinį algų padidinimą skurdžiausiems, emigraciją paskatins dar labiau, suteikdamas progą politikams dar kartą paverkšlenti apie savo rūpesčius dėl dvigubos pilietybės. Nors iš tiesų nuoširdžiai jie rūpinsis tik ar referendumas padidins jūsų aktyvumą ir pridės balsų per būsimus Seimo rinkimus. Valdžios logika ciniškai primityvi – jeigu nesugebate išgyventi, jei nesugebate įgyti aukštojo teisinio, finansinio išsilavinimo, jei negalite būti sėkmingu verslininku, tai taip jums ir reikia – varykit pešti vištų į Angliją.
Maždaug milijonas mūsų žmonių – jus vadina antrąja Lietuva – gyvena žemiau skurdo ribos. Politikams neva trūksta pinigų, jie kuria valstybę, jos infrastruktūrą, bet nesirūpina tos valstybės žmonėmis.
Kur nuteka biudžeto išlaidos? Ten, kur ir ankstesnių Vyriausybių laikais: pažiūrėkite į nuotrauką – suvenyrams, nereikalingoms prezentacijoms, reklamoms išmetami milijonai. Kam reikalinga virtuali ekskursija po Bendrąjį pagalbos centrą 3D projekcijos būdu ir dar dronais filmuota? Gal geriau algoms išdalinkime. Nereikalingi kabinetai, stalai, spausdintuvai, galimybių studijos, nereikalingi remontai, tiltai, viadukai.
Tokias biudžeto išlaidas – pusę milijardo eurų – pavertus priedais mokslininkams, gydytojams, socialiniams darbuotojams, mokytojams emigracija tikrai sumažėtų, nes žmonės, atgavę gebėjimą apmokėti visas komunalines paslaugas ir visas vaikų kuprines bei pratybų sąsiuvinius, kartu atgautų orumą.
Sakote, neįmanoma? Įmanoma, ir tai įrodė tuometinis Premjeras A. Kubilius, kuris 2009 m. panašiomis sumomis sumažino tokias biudžeto išlaidas. Ir ką? Ogi nė vienos ministerijos darbuotojai nei streiką skelbė, kad jiems trūksta darbo priemonių, nei emigravo. Jei dalį tokiu būdu sutaupytos sumos A. Kubilius būtų skyręs algoms, pensijoms, išmokoms indeksuoti, kaip per tą krizę 2009–2011 m. darė Latvija ir Estija, tai iki šiol turbūt būtų premjeru. Bet jis tuo metu rūpinosi, kaip subalansuoti biudžetą. Ar jis vienas iš politikų toks? Ne, nes po jo sekusios visos Vyriausybės, deja, tęsia tokią liniją – rūpinasi abstrakčia valstybe, biudžeto balansu, bet ją sudarantys gyvi žmonės – didžioji dauguma gyventojų, o svarbiausia, vaikai – lieka už borto, nes skursta.
Biudžeto svarstymo metu supratau svarbią tiesą: proporcingai didesnę mūsų visų pinigų dalį visada gaus tie, kuriuos norima papirkti – neigimas pavyzdys, arba tie, kurie sugeba organizuotai reikalauti – sektinas pavyzdys. Daliai teisėsaugos padidins atlyginimus, nes jų bijo. Gydytojai prieš pat biudžeto priėmimą paskelbė savo reikalavimus ir gavo truputį daugiau, nei būtų sulaukę tylėdami.
Kokia išvada? Reikia kovoti už savo, savo grupės, savo profesijos interesus, vienytis ir reikalauti. Kaip gydytojai. Kitaip balsas pradingsta politikos chaose, laimi agresyvesni ir labiau organizuoti.
Politikai, ekonomistai, bankininkai – visi kalba apie skurdo problemas, bet beveik niekas nesikeičia. Tas milijonas skurde gyvenančių mūsų žmonių verčiami gėdytis. Tapo įprasta aukštinti sėkmingesnius, turtingesnius, tuščią vadinamojo „elito“ gyvenimą viešojoje erdvėje pateikti kaip etaloną, kai didesnė Lietuvos dalis – sunkiai dirbanti, bet dar nepalikusi Tėvynės – yra žeminama ir gėdinama. Tuos žmones mes laikome nevykėliais, juokiamės iš jų. Arba dar ciniškesnė versija: skurdžiai, kurių algų ir pensijų užtenka tik vegetavimui, suvokiami kaip trąša didiesiems prekybos centrams ir kitiems, plėšiantiems savo pelno maržas ir palūkanas.
Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas – tokia nuostata vadovaujasi mūsų valstybės politikos ir nuomonės formuotojų elitas, nuo dešiniųjų iki „kairiųjų“. Jeigu skurstate – esate patys kalti, tinginiai, piktnaudžiaujantys apsileidėliai. Skurdas šiam „elitui“ yra kaltės įrodymas. Todėl jis rūpinsis klestėjimu, globalia Lietuva, tais, kuriems sekasi. O kuo geriau jiems seksis, tuo daugiau trupinių nuo jų stalo nukris ir jums, pažemintiems ir atstumtiems...
Vieniems – sėkmingesnei visuomenės daliai – algos kyla, jie vis daugiau perka, kainos kyla, tuo tarpu kiti tokiomis kainomis nebeįperka net svarbiausių reikalingų produktų.
Euras, turėjęs tapti mūsų didesnės integracijos su ES instrumentu, gobšių bankininkų ir verslininkų bei nemokšiškos valdžios dėka virto varikliu, skatinančių emigraciją, nežmoniškų kainų pakilimo simboliu. Bankų ekspertai, vaizduojantys neva nepriklausomus, toliau mulkina mus, kad dabar kainos eurais nėra tokios pačios kaip buvo litais. Tai įžūlus melas, kurį mato kiekvienas žmogus.
Didieji prekybos tinklai, sunaikinę smulkias parduotuvėles, atveža mums iš Europos ir Azijos antrarūšius produktus, ima pasibaisėtinus antkainius, o patys savininkai, kas Britanijoj, kas JAV, riejasi tarpusavyje ir nepasidalina iš mūsų uždirbtus dešimtis milijonų.
Lietuvoje turime susiformavusią tokią ūkio struktūrą, kad dalis žmonių uždirba daug, nes turi gerai apmokamas, paklausias specialybes. Bet ne visi gali dirbti tokius darbus. Yra valstybei svarbių, bet menkiau apmokamų darbų, kuriuos dirbant išgyventi sunkiau. Regionuose darbų dažnai tiesiog nėra arba jie toli ir nėra kur palikti vaikų, nes nėra darželio, mokyklos, autobusas kursuoja retai, o automobilį pirkti nėra už ką.
Kaip besitvarkytų visuomenė, valstybėje visada bus skurstančių ne dėl savo kaltės, ir jiems privalu padėti, užtikrinant bent minimalias oraus gyvenimo sąlygas – jeigu, žinoma, gerbiame žmogaus teises, kurių esminė dalis yra ir socialinės bei ekonominės teisės.
Jeigu jums mokamos pašalpos didėja, visos ligšiolinės vyriausybės imasi tai riboti – nes neoliberali sąmonė pašalpų mokėjimą suvokia kaip valstybės lėšų švaistymą, o jus, kurie skurstate – kaip valstybės progreso stabdį.
Vaikų skurdas yra skaudžiausia šios neoliberalaus „elito“ konstruojamos mūsų tikrovės dalis. Didelė dalis dirbančių jaunų šeimų, pabrėžiu – dirbančių – negali aprūpinti savo vaikų, kad jie neskurstų. Valstybės politikai nesirūpina, kad šeima galėtų išlaikyti savo vaikus neskurstančius, jų tikslas šiandien – kuo labiau apmokestinti darbą.
Lietuvoje sukurta mokesčių sistema yra naudinga turtingiesiems, mokesčiai blogai surenkami ir tai taip pat naudinga tiems, kas ir daug uždirba, ir dar gali paslėpti. Nėra vilčių, kad šiandienos politinis elitas būtų pasiruošęs radikaliau pakreipti mokesčių surinkimą ir biudžetą socialinio teisingumo link.
Darbo kodeksas buvo priimtas, o socialinis modelis, kuris turėjo būti esminė permainų dalis – pamirštas. Politikai, bankininkai, verslas vėl paliko skurstančius mažiau apsaugotus. Įvyko įžūli apgaulė, kurios dalyviai yra visi, pritarę ar pasirašę šį gėdingą projektą.
Neapibrėžtumas, baimė ir įtampa dėl rytojaus, kad susirgsi pats ar tavo vaikas, neteksi darbo, įklimpsi į skolas ir skurdą, prarasi būstą – tai žeidžia mūsų valstybės piliečių tikėjimą savimi ir savo valstybe.
Daugybė Lietuvos piliečių yra politikos užribyje, nors pergyvenus šitiek valdžių pasikeitimų šiandien jau yra visiškai aišku, kad niekas už jus pačius nepasirūpins Konstitucijoje visiems garantuota teise į socialinę apsaugą, niekas už jus nepasakys, kad socialinės žmogaus teisės yra tokios pat svarbios, kaip lyčių lygybė, tautinių ir kitų mažumų teisės.
Politinė klasė tampa vis labiau vienas su kitu surištų politikų klanu. Nebėra opozicijos, nebėra realios alternatyvos. Liberalų partija skęsta korupcijos skandale, bedančiai konservatoriai flirtuoja ir prašosi, kad bent kai kuriais klausimais pabūtų su valdžia.
Kad padėtis pasikeistų, mes turime į politiką iškelti žmones, kurie galės ir nesibijos atstovauti savo pačių interesams. Jums patiems.
Mokytojai, muziejininkai, bibliotekininkai, mokslininkai, dėstytojai, valstybės tarnautojai, darbininkai, slaugės, gydytojai, rašytojai, namų šeimininkės – kur jūsų organizuotas balsas, kur jūsų protestai, streikai, sąjūdžiai?
Tai ne populizmas, ar kaip paniekinamai sakoma – protesto balsai. Tai tik paprastas noras, kad Lietuvoje visiems būtų užtikrintos minimalios sąlygos oriam gyvenimui. Vieniems – kad čia pasiliktų, išvykusiems – kad sugrįžtų.
Mums reikia susigrąžinti bent dalį valdžios į savo rankas, būti atstovaujamiems, dalyvauti savivaldybių, Seimo rinkimuose.
Jei neprisidėsi dabar, kitos galimybes gali ir nebūti: „socialinė tvarka yra nuleista iš viršaus – ji turi atsikurti iš apačios“ (rašytoja V. Juknaitė).