Taip, ji galima, tad kodėl, kai įstatymai svarbiausių žmonių rankose – ji neatsiranda, nors apie tai šnekama jau visus metus. Žinoma, kai kliūtimi tampa energetikos sektoriaus neišmanymas, neįsiklausymas, kaip jau tapo įprasta, į specialistų rekomendacijas, visur vaidenasi priešai, belieka tik skėsčioti rankomis dėl tokio valdžios neveiksnumo. Nors jį greičiausiai galima paaiškinti konservatorių desperatišku siekiu likti „dujine“ valstybe, kas gyventojams garantuos dideles sąskaitas už šildymą.
Matant, kas šiandien vyksta energetikos srityje, panašu, kad įstatymais visai nesivadovaujama arba tos galios panaudojamos taip, kad įneša daugiau nelogiškumų nei naudos– galimybės sumažinti gyventojams sąskaitas už šildymą.
Akivaizdu – konservatoriai, pradedant premjeru A.Kubiliumi, ministru A.Sekmoku bei skundikais patapusiais konservatoriais miesto Taryboje, nuosekliai skandina Vilniaus miestą. Pastarieji, be to, kad patys būdami Vilniaus valdžioje praeitą kadenciją ir turėdami konservatorių premjerą bei energetikos ministrą nieko nepadarė, kad atpigintų sąskaitas už šildymą ir atnaujintų šilumos ūkį, pereitų prie biokuro, dabar atsiraitoję rankoves raito skundus įvairioms institucijoms, kad sustabdytų visus naudingus miestui projektus.
Planuojamą įdiegti naują 50 MW biokuro katilą Vilniaus termofikacinėje elektrinėje Nr. 2, Vilniaus miesto savivaldybės taryboje esantys konservatoriai apskundė teismui. Pastačius 50 MW biokuro katilą, nuo kito sezono šilumos kaina Vilniuje mažėtų 5 proc. Ir tai buvo galima padaryti dar prieš trejus metus. Bet panašu, kad konservatoriai vadovaujasi logika, jeigu pasiūlymas ne jų, o A. Zuoko, nors ir turintis geriausių šalies energetikų palaikymą, negali būti įgyvendintas. Neduok Dieve, kad A.Zuokui pasiseks ir jis gaus visus nuopelnus, ypač kai artėja rinkimai į Seimą. Tai, deja, visiškas nesugebėjimas atskirti politinę konkurenciją nuo sprendimų, kurie turėtų tarnauti Lietuvos žmonėms.
Galima išsklaidyti visus konservatorių kaltinimus tuo, kas nemeluoja – skaičiais ir faktais. Dar 2006 metais už 69,4 mln. litų Vilniaus termofikacinėje elektrinėje Nr.2 buvo įrengtas 60 MW galingumo biokuro katilas. Naują 48 MW ketinama įrengti už 91 mln. Lt. Reikia įvertinti, kad per tą laikotarpį sugriežtėjo aplinkosauginiai ir kiti reikalavimai, katilas bus modernesnis, įrengta speciali kuro aikštelė. Tuo tarpu 44 MW biokuro katilą Petrašiūnų elektrinėje planuojama įrengti už 146,6 mln. Lt. Skirtumas bado akis – brangiau net 55,6 mln. Lt. Vilniaus projektas konservatoriams per brangus, o konservatoriaus energetikos ministro Arvydo Sekmoko palaimintas Kaune – tinkamas.
Tą patį konservatoriai daro iškraipydami ir kitus skaičius – esą kainos už šilumą Vilniuje yra didžiausios Lietuvoje. Tačiau visi gali tai pasitikrinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos svetainėje – daugiau už šilumą moka Kaunas, Šiauliai, Pakruojis, Anykščiai, Prienai, Biržai, Alytus, Trakai, Skuodas, Vilkaviškis, Druskininkai, Šalčininkai. Mažiausiai moka tie miestai, kur šilumos gamybai naudojamas biokuras ir nėra gamtinių dujų tiekimo.
Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybė skatina visus projektus, kurie gali sumažinti šilumos kainą ir padidinti konkurenciją šilumos ūkyje. Per metus buvo išduotos sąlygos (viso apie 110 MW) net šešiems nepriklausomiems šilumos gamintojams. Bet būtent tada, kai Vilniaus miesto savivaldybė ryžtingai pradėjo kalbėti apie perėjimą nuo dujų prie tris kartus pigesnio biokuro, prasidėjo nuoseklus konservatorių, palaikančių „dujinės“ valstybės politiką, puolimas.
Be biokuro katilo įrengimo, Vilniaus miesto savivaldybė nuo praėjusių metų gegužės pasiūlė dar mažiausiai penkis racionalius sprendimus, kaip galima būtų sumažinti šilumos kainą gyventojams – centralizuoti Lietuvos šilumai naudojamo kuro pirkimą, nustatyti šilumos tiekėjui tik nuo jo veiklos priklausančią nekintamą šilumos kainos dalį, kuri nesikeistų per visą šildymo sezoną, perskirstyti elektros gamybos kvotas Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Alytaus termofikacinėms elektrinėms, mokant už elektrą tokią pačią kainą, kokią nustatė Energetikos ministerija „Lietuvos elektrinei“ Elektrėnuose, už 150 mln. Lt. praeitą šildymo sezoną šildžiusiai Elektrėnų ežerą.
Todėl A.Kubiliui norėčiau priminti LR Energetikos įstatymą bei Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų kompetenciją: Vyriausybė ruošia ir tvirtina Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos įgyvendinimo planą ir programas; nustato atsinaujinančių išteklių energijos gamybos ir vartojimo skatinimo tvarką ir sąlygas; turi teisę reglamentuoti valstybės reguliuojamų kainų nustatymo principus; nustato energijos ir energijos išteklių tiekimo, importo ir eksporto tvarką.
Taip pat reikėtų priminti ir Vyriausybės veiklos strategiją 2008-2012 m. XII skirsnis. ENERGETIKA. "Energijos taupymas ir efektyvumo didinimas" 341. Vykdysime miestų šilumos ūkio diversifikavimo programą, kurios įgyvendinimas užtikrins pusės miestams tiekiamos šilumos ir elektros kogeneravimą iš biokuro, dujų naudojimo lyginamąją dalį šiluminėse jėgainėse sumažinant nuo dabartinių 80 proc. iki 40 proc. Taigi turime rezultatą: 2009-2011 m. Vyriausybė Lietuvoje įrengė tik apie 20 MW biokuro įrenginių, t.y. įgyvendino 0,5 proc., nuo dabartinių 80 proc. sumažino iki 79,5 proc.
Kai skaičiai tokie iškalbingi, nelieka daugiau ką pridurti.