Taip, miestams, kadangi jau dabar yra daug augančių priemiestinių gyvenviečių, kurios savo gyventojų skaičiumi, dažnai viršijančiu 10 tūkstančių, prilygsta miestams, tačiau čia vis dar nėra būtinų miestams infrastruktūros elementų.
Nėra šaligatvių, nes nėra kur eiti?
Pagrindinės šių gyvenviečių gatvės yra regioninės reikšmės keliai – be šaligatvių, perėjų, dengtų autobusų stotelių. Gyventojai yra patekę į savotišką užburtą ratą – jie reikalauja vietos savivaldos keisti susidariusią situaciją, tačiau šie keliai nepriklauso savivaldybėms, už juos yra atsakinga Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD), kurios prioritetai, deja, nėra šaligatvių ar kitos gyventojams reikalingos infrastruktūros įrengimas.
Kartais tenka net kelis metus laukti, kol LAKD įrengs, rodos, tokį niekį – autobusų stotelę. Net pėsčiųjų perėjos yra neįrengiamos, dažniausiai ciniškai pasiteisinant, kad nėra šaligatvių. Taigi, gyventojai yra lyg įkaitai, tarsi uždarame rate.
Vienas iš būdų pagreitinti šių klausimų sprendimą – perduoti regioninių kelių atkarpas, esančias gyvenvietėse, savivaldai, skiriant jų priežiūrai ir plėtrai papildomas lėšas. Manau, kad tiesiogiai gyventojų renkamos savivaldybės institucijos žymiai greičiau atsižvelgtų į jų poreikius.
Mokyklos, sporto aikštynai – už 20 km
Reikia pažymėti, kad nuolat besiplečiančių priemiesčių gyventojai paprastai yra jauni arba vidutinės kartos, labiau išsilavinę, siekiantys savarankiško gyvenimo, auginantys mokyklinio amžiaus vaikus žmonės. Nežiūrint į šias aplinkybes, turime konstatuoti gėdingą faktą, kad per paskutiniuosius 30 nepriklausomos Lietuvos metų mes sugebėjome pastatyti, ko gero, tik vieną naują mokyklą – 2011 m. Balsiuose. Ir tai tik privačios partnerystės pagrindu. Šiandien ši mokykla dėl poreikio ją lankyti braška per visas siūles.
Kyla klausimas, kodėl valstybė per šį laikotarpį, užuot stačiusi naujas mokyklas geometrine progresija augančiose priemiesčių gyvenvietėse, šimtus tūkstančių eurų investavo į nykstančias nutolusių kaimų mokyklas, kuriose vaikų skaičius nuolat mažėjo ir neretai buvo kelis kartus mažesnis nei mokyklos darbuotojų? Dėl šios priežasties turime neracionaliai naudojamų mokyklų plotą – 40 kvadratinių metrų vienam mokiniui, kai tuo metu į Balsių mokyklą negali patekti visi norintys.
Reta tokia gyvenvietė, kurioje knibžda skruzdėlynas vaikų, turi stadioną ar kitą sportui ar aktyviam laisvalaikiui skirtą infrastruktūrą. Tėvai priversi dažniausiai savo automobiliais vaikus vežti į mokyklas ir sporto būrelius, kitus neformalaus ugdymo užsiėmimus kelias dešimtis kilometrų į didžiuosius miestus. Tai yra ne tik nepatogumas, bet sukuria kitą problemą – rytinius transporto kamščius.
Žiedinių savivaldybių susisiekimas nėra tvarus
Prieš kelis dešimtmečius suprojektuoti keliai iš priemiesčių gyvenviečių į didžiuosius miestus jau nebeatitinka šių dienų poreikių, nes yra per siauri, trūksta spūstis mažinančių žiedinių sankryžų, vis labiau populiarėjančių dviračių takų. Tik 2 proc. iš tam tikros dalies kelių priežiūrai skirtos programos yra numatyta susisiekimui gerinti tarp žiedinių savivaldybių. Tenka pastebėti, kad ir ši menka dalis dažnai skiriama ne susisiekimui su žiedinėmis savivaldybėmis gerinti, bet tenkina tik pavienės savivaldybės prie kurio nors didžiojo miesto poreikius.
Ryškus absurdo pavyzdys – Aukštkiemių gyvenvietės, kitaip žinomos kaip Žaliasis slėnis, Klaipėdos rajone susisiekimas su Klaipėdos miestu. Nors ši gyvenvietė ribojasi su Klaipėdos miestu, jos gyventojai, kurių yra per tūkstantis (artimiausiu metu turėtų apsigyventi dar 300 žmonių), jau 13 metų priversti kiekvieną dieną važiuoti net daugiau kaip 7 papildomus kilometrus iki artimiausio viaduko tam, kad grįžtų namo. Ne tik gaištamas laikas, deginamas kuras, bet ir be reikalo teršiama gamta!
Reikia įrengti vieną tunelį arba nutiesti apie 600 metrų kelio jungtį su uostamiesčiu, tačiau aiškinama, kad tam nėra lėšų. Tačiau lėšų kažkodėl praėjusiais metais Lietuvos automobilių kelių direkcija greitai surado tuneliui po magistraliniu keliu Kaunas – Vilnius įrengti. Kokiam ypatingai svarbiam tikslui? Ogi į vieną komercinį sklypą, kuriame įrengtas kartodromas. Vadinasi, valstybei vieno juridinio asmens poreikiai pasirodė svarbesni, nei tūkstančio gyventojų, kurie vargsta net 13 metų?
Prioritetai buvo nustatomi „po stalu“
Apibendrinant galima pasakyti, kad valstybė iki šiol neturėjo aiškių prioritetų skirstant Valstybės investicijų ir kitų programų lėšas. Lėšos buvo skirstomos labiau pagal politinius susitarimus „po stalu“, neatsižvelgiant į nustatytus ir aiškiai, iš anksto deklaruotus ekonominius, demografinius ir kitus kriterijus. Vietoj naujų mokyklų, kur jų reikėjo labiausiai, lėšos buvo kišamos į beviltiškai ištuštėjusias mokyklas, į kultūros namus be kultūros židinių likučių.
Praėjusi Vyriausybė šimtus milijonų eurų išleido vieškeliams, vedantiems į pavienes sodybas, asfaltuoti, tačiau dauguma tebeaugančių gyvenviečių taip ir liko be šaligatvių, be pėsčiųjų perėjų, autobusų stotelių, apšvietimo ir kitos būtinos infrastruktūros. Didžioji dalis gyvenviečių, kuriose gyvena jauni, aktyvūs darbingo amžiaus žmonės, auginantys mokyklinio amžiaus vaikus, taip ir liko be įrengtų poilsio, viešųjų erdvių, sporto aikštynų.
Suprantama, lėšų kiekis yra žymiai mažesnis nei poreikis. Todėl, siekiant racionalesnio jų panaudojimo, reikia nustatyti aiškius ekonominius, demografinius, socialinius ir kitus kriterijus, pagal kuriuos valstybė turėtų vykdyti tvarias investicijas, kurių naudą pajustų kuo daugiau gyventojų. Tunelio įrengimas po magistraliniu keliu pavieniams pateptiesiems pagal politinius susitarimus „po stalu“, ko gero, galėtų būti chrestomatinis pavyzdys, kaip reikėtų nustoti daryti.