Daug metų Lietuvoje svarstoma, kaip išsivaduoti iš vidutinių pajamų spąstų. Daug kalbama apie konkurencingumą, apie šalies išskirtinumą, apie investicijų proveržį. Tačiau stovime vietoje. Ir stovėsime, jei nesukursime efektyvios mokymosi visiems sistemos.
Atsakymas, nuo ko reikėtų pradėti, lengvesnis nei į klausimą, kas pirmesnis – višta ar kiaušinis. Aukšta pridėtinė vertė nesusikurs, nesant tinkamų gebėjimų, kvalifikacijų ir įgūdžių turinčių darbuotojų.
Darbo rinka Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje ateityje keisis. Galime tai ignoruoti ir toliau nieko nedaryti. Bet išmintingiau būtų pradėti.
Mokymasis visą gyvenimą. Sritis, kurioje apgailėtinai trypčiojame vietoje. Tiksliau – Lietuva jos neturi. Nors tai efektyvi galimybė keisti gyvenimo kokybę tiek žmonių, tiek valstybės. „The Economist“ prieš trejus metus publikuotoje studijoje pažymėjo, kad vieni papildomi mokymosi metai valandinį uždarbį vidutiniškai didina 8–13 proc., kad matomas aiškus ryšys JAV tarp švietimo ir nedarbo – kai pakyla švietimo lygis šalyje, krenta nedarbo rodikliai.
2018 m. Pasaulio ekonomikos forumo raporte apie ateities darbų tendencijas prognozuojama, kad iki 2022 m. 75 mln. darbo vietų bus panaikinta, tačiau technologinė pažanga sukurs 133 milijonus naujų pozicijų, kurios daugiausia veiks su mašinomis ir algoritmais. Siekiant patenkinti šių pasikeitimų poreikius mažiausiai 54 proc. darbuotojų reikės perkvalifikavimo ir kvalifikacijos kėlimo.
Kita nenuginčijama tendencija – tai neigiamos demografinės prognozės. Jungtinės Tautos prognozuoja Lietuvai iki 2050 m. netekti 23 proc. gyventojų. Tai niūriausia prognozė visoje ES. Taip pat visuomenės senėjimo tendencijos reikalauja ieškoti sprendimų, kurių vienas – galimybės išlikti ekonomiškai savarankiškesniems, turint kuo įvairesnį spektrą gebėjimų, įgytų nuolatinio mokymosi dėka.
60–70 proc. užsienio investuotojų ir vietos verslininkai teigia, kad Lietuvoje didžiausias iššūkis – kvalifikuotų darbuotojų trūkumas. Užtikrinę kvalifikuotą darbo jėgą turėtume visai kitokį investicinį patrauklumą. Vidutinių pajamų spąstų šalies likimo pavyks išvengti, jei tik tapsime aukštą pridėtinę vertę kurianti šalis. Aukštą vertę gali kurti tik reikiamą išsilavinimą turintys darbuotojai. Be inovatyvių sprendimų švietimo sistemoje – nė iš vietos.
Viena yra tvarkyti švietimo pamatus, kurie nulems dabartinių vaikų ir mokinių ateitį, bet ką daryti tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neįgijo reikiamos specialybės ar dėl turimų šiuo metu ir ateityje nepaklausių kvalifikacijų negali susirasti norimo ir gerai apmokamo darbo? Žmogus negali būti nurašomas, jei jam nepavyko išlaikyti matematikos egzamino, ar suklydo rinkdamasis specialybę.
Mokymosi visą gyvenimą programoje Lietuvoje šiuo metu dalyvauja tik 6,6 proc. 25–64 metų amžiaus šalies gyventojų. Užimame 27 vietą iš 28 ES valstybių. Tai yra gėdingas vykdytos politikos aplaidumas. Per 13 metų dalyvaujančių suaugusiųjų švietime Lietuva padidino tik 1,3 proc. , kai tuo tarpu strateginiuose dokumentuose buvo iškeltas tikslas jau 2012 m. pasiekti 15 proc. Estijoje 2012 m. dalyvavo 13 proc., o iki šių metų buvo išsikeltas tikslas pasiekti 20 proc. Ne tik pasiekė, bet ir viršijo.
Suaugusiųjų švietimas politikos formuotojus tedomino tiek, kiek įmanoma įsisavinti ES paramos pinigų. Skaičiuojama, kad vien pastarojoje ES finansinėje perspektyvoje šiai programai skirta per 1,5 mlrd., ankstesnėje – virš 400 mln. eurų. Savintis pinigus apsukrumo nestinga, tačiau rezultatų ir efektyvumo reikalai liūdnesni. Kiek pinigų iššvaistyta, kiek nepasiekė Lietuvos piliečių, kurie norėjo ir nori tobulinti savo kvalifikaciją. Nemaža dalimi ES pinigų tikriausia buvo užkaišytos viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų skylės.
Turime žmogiškųjų išteklių prognozavimo sistemą, tačiau ji iš esmės remiasi esamos situacijos vertinimu, kokių profesijų dabar trūksta ir kokių trūks netolimoje ateityje. Bet tai nerodo tolimos ateities poreikių, turima sistema negali atsakyti, kokios yra ateities naujos profesijos, kokių gebėjimų Lietuvoje dirbančiam žmogui reikės po 10–20 metų.
Mokymosi visą gyvenimą sistemą privalėjome sukurti dar prieš du dešimtmečius. Europos Komisija nuolat baksnoja Lietuvos politikams į šį Achilo kulną. Tolimesnis proginis požiūris ir neturėjimas efektyvios mokymosi visą gyvenimą sistemos, orientuotos į žmogų, o ne biurokratinių institucijų išlaikymą, tik dar labiau didins ateityje nedarbą ir skatins emigraciją.
Lietuvoje veikia beveik trys tūkstančiai švietimo įstaigų, kurios vienokia ar kitokia forma vykdo suaugusiųjų švietimą. „Kurk Lietuvai“ alumnai suskaičiavo, kad vidutiniškai vienai įstaigai tenka apie 35 besimokantieji. Palyginkime – dvigubai daugiau gyventojų turinčiame Singapūre suaugusiųjų švietimo sistema išvystyta taip, kad mokytis antros profesijos, persikvalifikuoti gali kiekvienas šalies dirbantysis valstybės skatinamas 500 dolerių dotacija, o mokymas vykdomas 500 mokymo įstaigų.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje orientuojamasi į tų profesijų mokymą, kurias mokyti geba mokytojai ir mokymo įstaigos. Todėl štampuojame floristus, konditerius, namų ekonomus, bet tik ne to, ko labiausiai reikia valstybei ir jos piliečiams. Dėmesio centre atsiduria pati įstaiga, teikianti mokymą, bet ne jos paslaugų kokybė.
Valstybės kontrolė savo išvadomis pastiprina anksčiau paminėtus aspektus: suaugusiųjų švietimo organizavimas ir koordinavimas yra nepakankamas, jo plėtra neduoda lauktų rezultatų; nenustačius prioritetinių krypčių, neturint plėtros programos, kur būtų nustatytos pagrindinės gairės, finansavimo prioritetai ir principai.
Mokymasis visą gyvenimą nėra vien švietimo reikalas. Tai reikalas, kuriame turi dalyvauti Švietimo, Ekonomikos, Socialinių reikalų ir darbo ministerijos. Deja, jei tik klausimas paliečia kelis sektorius — jo įgyvendinimas stringa. Tai rimta problema ne tik šioje srityje, kurią reikia spręsti per viešojo valdymo sistemos tobulinimą.
Ką daryti:
1. Pirmiausia reikia sukurti aiškią sistemą. Neefektyvų Suaugusiųjų švietimo įstatymą turi pakeisti naujas Mokymosi visą gyvenimą įstatymas, kuriantis aiškią, struktūruotą, motyvuotą mokymosi visą gyvenimą sistemą.
2. Turime ženkliai padidinti besimokančių suaugusiųjų skaičių. Prioritetą teikiant ne maloniam laisvalaikio praleidimui, bet tokiam, kuris kokybiškai ir kryptingai keistų žmogaus gyvenimą.
3. Nuo jaunų dienų privalome įdiegti požiūrį, kad mokymasis nesibaigs uždarius mokyklos ar universiteto duris. Pirmiausia būtina atsikratyti pasenusio požiūrio į suaugusiųjų švietimą. Nuolat mokytis turi tapti madinga.
4. Numatyti pagalbą vaikui, besimokančiam bendrojo lavinimo mokykloje, kai jis susiduria su sunkumais, kad neprarastų noro ir motyvacijos mokytis, kad neiškristų iš mokymosi ciklo. Tai lemtingas momentas.
5. Jau šiandien atsakyti į klausimą, kaip bus įgyvendinama Nacionalinė įgūdžių strategija. Šiame procese turi dalyvauti jungtinės pajėgos – mokslo, politikos, verslo bendruomenių.
6. Sukurti valstybės paskatų sistemą, kad būtų patrauklu tiek mokyti, tiek mokytis aukštesnių kvalifikacijų specialybių, kurių ateityje ypač reikės darbo rinkai. Valstybinių paskatų principas turi būti paprastas – labiau skatinamas tų specialybių mokymas ir perkvalifikavimas, kurių labiausiai trūksta ir kurios orientuotos į aukštesnes technologijas. Turime kalbėti apie mokymosi visą gyvenimą krepšelį – kaip jį formuoti ir ką į jį dėti.
7. Supaprastinti informacijos apie mokymosi galimybes prieinamumą. Geriausia, kai viskas vienoje vietoje, aiškiai ir paprastai, vieno langelio principu.
8. Užimtumo tarnyba turi iš esmės keisti konsultavimo paslaugos teikimą. Nuo konsultavimo, profesinio orientavimo ženkliai gali priklausyti žmogaus likimas. Kiek tenka girdėti šią paslaugą gavusių žmonių liudijimus – tai silpna grandis.
9. Visais lygmenims kelti šalies žmonių kompiuterinio raštingumo įgūdžius, mokyti kalbų, teisinio ir finansinio raštingumo gebėjimus.
10. Kiek įmanoma kuo daugiau mokymosi organizuoti nuotoliniu būdu, kad jo prieinamumas nekeltų didelių problemų nepriklausomai kur žmogus gyvena.
11. Profesinių sąjungų darbotvarkėje turėtų reikšmingą vietą rasti klausimai susiję su kvalifikacijos kėlimo, tobulinimo procesais. Pradžiai – nuo krepšelio kvalifikacijos tobulinimui ar perkvalifikavimui.
Mokymasis naujų įgūdžių yra tiesiausias kelias į tikrą gerovės valstybę. Pirmiausia tai šuolis į aukštesnį asmeninės gerovės lygį.
Turėjome etapą, kai sėkmę įsidarbinant lemdavo pažintys, buvo etapas, kai dėmesys kreiptas į diplomų skaičių. Šiandien vis labiau vertinami realūs įgūdžiai. Darbo rinkos analitikai visame pasaulyje pastebi, kad auga paklausa darbuotojų su hibridiniais gebėjimais.
Laiko prarasta daug, bet ir toliau nieko nedarant – problemos nesispręs.
TS-LKD siūlo kurti ir įgyvendinti antro šanso programą, leidžiančią žmonėms nepriklausomai nuo to, kokius mokslus jie baigė, sėkmingai persikvalifikuoti ar įgyti naujų darbo rinkai reikalingų gebėjimų su valstybės pagalba.
Ar jau žinote, kokios naujos profesijos ar kompetencijų mokysitės?