Tiesa, jeigu pusantrų metų ypač aktyviai eskaluota tema dėl daugiau mažiau menamų nuostolių, kurie esą patiriami Kinijoje dėl Lietuvos politikos Taivano atžvilgiu, tai dabar melodija keičiasi iš esmės. Atrodo net siaurame matyme įstrigę verslo interesus ginantys žmonės galų gale pradeda suvokti, kad Kinijos politiką, tame tarpe ir ekonominę, formuoja ne Lietuvos valdantieji, o Kinijos Komunistų partija, turinti savo interesų.
Kitaip sakant, galų gale pradedama matyti tai, ką jau nuo 2016 metų akivaizdžiai regėjo visi, kas nors šiek tiek domisi geopolitika. Kalbant apie verslą, tai reiškė esminį posūkį nuo santykinai stabilios tarptautinės prekybos į vis labiau įtemptą ir net priešišką užsienio prekybos lauką.
Verslas, ir ypač jo gynėjai įvairiuose lobistinėse asociacijoje ir bendrijose, atrodo, pradeda jausti, kad pasaulį judina ne verslas, ką ilgus metus dėstė visokie laisvų rinkų institutai. Pasaulio judėjimą ir jo kryptį lemia politinė galia ir valia.
Jeigu visokio plauko Lietuvos pramoninkų ir verslų susivienijimai išties nori gauti rezultatą, o ne vien dar kartą pasitelkę korumpuotus politikus išmušti sau menkų trumpalaikių privilegijų, ateityje virsiančių milijoniniais nuostoliais, tai atėjo laikas pertvarkyti mąstymą ir pakeisti savo veikimą.
Prieš kurį laiką vienas iš Lietuvos verslo lobistų Vidmantas Janulevičius savo paskyroje „Facebooke“ apraudojo Europos politiką Kinijoje. Jam užkliuvo tai, kad europiečiai, pasak jo, „lyderio pozicijas atsinaujinančios energetikos srityje (...) galutinai nusiteikę atiduoti Kinijai“, ir taip „rizikuojama prarasti dalį pramonės, kuri turi fantastiškas perspektyvas ir yra vienas svarbiausių visų ES vykdomų politikos prioritetų“.
Verslininko, kuris kaunasi už savo verslą, retorika pranoksta tą, kuria kalbama apie karus, kaltinimai pilasi vienas po kito, tiesa, argumentų, kurie pagrįstų tokią apokaliptinę ateitį, rasti sunku. Kai protą aptemdo emocijos, ieškoti logikos ir ypač sprendimų sudėtinga, vis dėlto pabandykime pamąstyti plačiau.
Rimčiau pasigilinus į Lietuvos pramoninkų konfederacijos vedlio ganėtinai menkai suvaldytą logiką galima įtarti, kad, jo galva, Europa „skandina savo atsinaujinančios energetikos perspektyvas biurokratinėse džiunglėse“ ir pernelyg dideliame pinigų kiekyje, kuris esąs svarbus, nes „energetinių išteklių kainos vis dar palyginti aukštos, darbuotojų darbo užmokestis taip pat nesustoja augti, o už visas šias sąnaudas mokėti lieka vis mažiau pinigų“.
Kur, pasak lobisto, priežastis, o kur pasekmė, suvokti nelengva, bet, kad ir kaip žiūrėtum, Europoje energetinių išteklių kainos pastaruoju metu aukštos pirmiausia todėl, kad anksčiau ta Europa klausė tų pačių verslininkų, kuriems atrodė, kad Rusijos dujos yra puikiausias dalykas, o jokio karo būti negali, nes gi iš kur tas karas rasis, kai visi taip gražiai vienas su kitu susiję ir taip šauniai prekiauja. Paklauskime savęs, kiek tokia Merkel‘istinė politika dabar kainuoja Vokietijai.
Augantį Europos Sąjungos prekybos deficitą su Kinija V. Janulevičius irgi sieja su esą labai toliaregiška Kinijos ekonomine politika, kuri jo nuomone tiesiog naikina Europos Sąjungą, komentare drąsiai vadinama naujosios pasaulio ekonominės tvarkos nevykėle.
Komentare nepatikslinama, apie kokią konkrečiai naują ekonominę tvarką kalba autorius, bet panašu, kad ta nauja tvarka jo galvoje siejama su nepaliaujamai augančia parama verslui ir subsidijomis.
Pripažįstama, kad „Kinija savo pramonę dotuoja, ypač šiuo metu“, ir todėl „atsiliekančioje Europoje reikalingos skubios investicijos į naujausias technologijas ir paramos programos“. Parama čia esminis žodis. Tarsi kalbėtum ne apie verslą, o neįgaliųjų prieglaudas.
Palikime kol kas nuošalyje šias ir kitas panašias keistokas ekonomines lobisto įžvalgas, kurios sunkiai atlaikytų rimtą ekonominę kritiką, ir grįžkime prie Kinijos klausimo.
Pastaruoju metu Kinijos ekonomika dėl struktūrinių komunistinės valstybės įtampų ir prezidento Xi klaidų tarsi pakibo ant plauko. Priešingai, nei skelbia V. Janulevičius, vis labiau aiškėja, kokia tragiškai sudėtinga Kinijos ekonominė padėtis ir koks neefektyvus komunistinės vadovybės pasirinktas modelis. Šios savaites „The Economist“ jau tiesiai skelbia, kad Xi pasirinktas modelis žlunga ir nėra pajėgus stabilizuoti Kinijos ekonomikos“.
Apie 30 proc. Kinijos BVP sudaro visiškai spekuliatyvus būsto sektorius. Šalia nekilnojamojo turto šalyje ilgai remtasi eksportu, (visų pirma) į JAV bei infrastruktūros šalies viduje plėtra. Visi šie trys augimo šaltiniai išseko.
Nekilnojamo turto sektoriuje prasideda bankrotai – tai, kas vyksta su „Evergrande“ yra tik didelės griūties pradžia. Didelė dalis sukurtos naujos infrastruktūros, kaip, pavyzdžiui, tokie gražūs pažiūrėti greitieji traukiniai neatsiperka. Statybos finansuotos paskolomis, kurios atiteko partijos nariams ir partijos lyderių draugams, ir jas grąžinti dabar praktiškai neįmanoma. Korporatyvinė šalies skola muša visus istorinius rekordus.
Labai svarbu ir tai, kad palaipsniui užsiveria ir JAV rinka, kuri ilgus metus buvo pagrindinis Kinijos investicijų pritraukimo ir šalies eksporto šaltinis.
Naujausi duomenys rodo, kad Kinijos eksportas į JAV 2023 m. liepą, palyginti su 2022 m. liepa, sumažėjo beveik ketvirtadaliu, o į Europos Sąjungą — penktadaliu. Panašus ir eksporto į Pietryčių Azijos valstybių asociacijos šalis susitraukimas.
Bet ir šiuo atveju, priešingai, nei skelbia V. Janulevičius, kamuolys ne Kinijos, o Vakarų rankose.
Negana to, Kiniją kamuoja jaunimo nedarbo krizė — tiek tarp koledžų absolventų, kurie neranda darbo, tiek tarp potencialių gamyklų darbuotojų, kurie atsisako mažėjančio darbo užmokesčio. Situacija tokia, kad duomenys apie jaunimo nedarbą neseniai paskelbti valstybės paslaptimi.
Ekonominės katastrofos akivaizdoje Kinija naujame pasaulyje ieško naujų strategijų. Jos tikslas — rasti būdų, kaip įveikti griežtėjančius Vakarų technologinius apribojimus, kuriais siekiama sulėtinti Kinijos technologinę pažangą. Tenka sutikti, kad kai kuriose srityse — baterijose elektromobiliams, žaliojoje energetikoje tai jau kol kas pavyksta. Aukštųjų technologijų sektoriuje Kinija subsidijuoja lustų gamybos pajėgumų gamybą, ir planuoja savo gaminius dempinguoti, taip išstumdama Vakarų lustų gamintojus, bei juos plačiai integruoti į kitus gaminius taip sukuriant priklausomybę nuo kiniškų komponentų.
Vertinant tik šiuo itin siauru aspektu, V. Janulevičiaus ir kitų jo kolegų mintims galima būtų pritarti, tik bėda ta, kad pasakę A, jie pamiršta arba nesugeba įžvelgti B. Dabar laikas, kai ateities perspektyvas brėžia ne ekonomika, o politinė kova ir nacionalinio saugumo klausimai.
Kinija jau beveik dešimtmetį atvirai grasina Vakarų demokratijoms. Kinijos komunistų partija nesislėpdama kalba apie pasaulinį viešpatavimą (oficialiuose Komunistų partijos dokumentuose nurodyta net konkreti šio viešpatavimo pradžios data – 2049 metai) ir savo valios primetimą Vakarų demokratijoms.
Liepos pradžioje susitikinęs su Rusijos Federacijos Tarybos pirmininke Xi Jinpingas pareiškė, kad Kinija kartu ir Rusija turi vadovauti pasaulio valdymo reformai, o abiejų šalių santykių plėtojimas yra strateginis jų pasirinkimas, pagrįstas esminiais šių dviejų valstybių ir tautų interesais. Apie tai atvirai kalbėta ir neseniai pasibaigusiame BRICS šalių ir joms prijaučiančių valstybių lyderių susitikime.
Nereikia didelio išmanymo, kad galėtum įvertinti tokių pareiškimų įtaką tame tarpe ir verslo perspektyvoms be politinei rizikai su kuia susidurs verslas. Tai, be kita ko, konstatuota ir Vilniuje NATO valstybių vadovų komunikate. Ten rašoma, kad „Kinija naudoja įvairias politines, ekonomines ir karines priemones, kad padidintų savo įtaką pasaulyje ir suprojektuotų galią, kartu išlikdama neskaidri dėl savo strategijos, ketinimų ir karinių pajėgumų stiprinimo“, ir pabrėžiama, kad Kinija savo „ambicijomis ir prievartos politika“ meta iššūkį Vakarų interesams, saugumui ir vertybėms.
Lietuvos verslui, kaip ir visam demokratinio aljanso verslui, atėjo laikas rinktis.
Verslui privalu suvokti, kad grėsmė jam ateina iš Kinijos, o ne iš jų Europos Sąjungos ir jos lyderių, kuriuos su panieka pašiepia minimas V. Janulevičius. Jeigu ir galima dėl ko nors priekaištauti Briuseliui, tai tik dėl to, kad jis reaguoja per lėtai ir per švelniai. Vėliau toks vėlavimas, kaip jau parodė Rusijos pavyzdys, kainuos didelius pinigus, kurie, kaip visada, gerokai labiau patuštins eilinių piliečių, nei trumparegio verslo kišenės.
Asmeniškai norėčiau palinkėti visoms verslo interesus atstovaujančioms organizacijoms mažiau verkti dėl to, kad vadinami lobistais. Taip tik konstatuojamas faktas apie jų veiklos esmę ir turinį, kuriame, beje, nėra nieko blogo bent jau iki tol, kol verslas neįsijaučia į pasaulio gelbėtojo rolę, kurią liepia apmokėti kitiems.
Visoms verslo lobistinėms organizacijoms dabar išties vertėtų sutelkti pajėgas į politinės rizikos vertinimą ir pagalbą eksportuojantiems verslams mokantis adekvačiai vertinti ateities perspektyvas.
Svarbu suprasti ir tai, kad laikai, kai „nusipirkę“ tą ar kitą politiką, verslai galėjo daryti, ką tik sugalvos, irgi baigėsi. Naujoji realybė keičia jėgų balansą ir bendradarbiavimo metodus.