Pavyzdžiui, Kinija globaliu mastu kontroliuoja daugiau nei pusę baterijų gamyboje reikalingų ličio, kobalto ir mangano perdirbimo pajėgumų, į medžiagą, svarbią elektromobilių baterijų anodų gamybai, perdirba daugiau nei 90 proc. pasaulio grafito, Europos Sąjungai tiekia daugiau kaip 90 proc. retųjų žemės metalų galio ir magnio, o taip pat – net 100 proc. ES sunkiųjų retųjų žemės elementų, reikalingų atsinaujinančios energetikos technologijų, pažangios medicininės įrangos, hibridinių automobilių ir kt. gamybai.
ES siekiant nuo iškastinio kuro pereiti prie švariųjų technologijų, netauriųjų metalų, baterijų gamybai svarbių medžiagų, retųjų žemės elementų ir kt. žaliavų poreikis taip pat sparčiai augs – tarkime, retųjų žemės metalų paklausa vėjo turbinų gamybai iki 2030 metų padidės keturis su puse karto, o ličio, t. y. pagrindinio elektromobilių baterijų gamybai reikalingo elemento, paklausa, Europos Komisijos skaičiavimais, iki 2030 metų išaugs 11 kartų, iki 2050 metų – net 57 kartus.
Šią vasarą Kinija apribojo puslaidininkių ir elektrinių variklių gamybai reikalingų galio ir germanio eksportą. Apribojimai buvo pritaikyti po to, kai JAV, ES ir Japonija apribojo lustų ir lustų gamybos įrangos pardavimą Kinijai, kad užkirstų prieigą prie technologijų, kurias gali naudoti Kinijos kariuomenė.
Tokie prekybos apribojimai, o ir Kinijos monopolinė padėtis išgaunant, perdirbant ir eksportuojant daugelį gyvybiškai svarbių žaliavų, demonstruoja, kad ji turi galingą ginklą, kurį ne tik gali panaudoti, bet ir noriai naudoja prekybos karuose bei vystydama pažangiąsias technologijas. Panašiai, kaip ir Rusija iki karo Ukrainoje, kontroliuodama gamtinių dujų tiekimą ES.
Priklausomybė nuo Kinijos tik didės. Kinija kaip ir ES planuoja iki 2060 metų pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu, taigi, kritinės žaliavos labai reikalingos ir jai pačiai – didelės apimties investicijomis ir ilgalaikėmis sutartimis Kinija siekia strategiškai užsitikrinti reikalingų žaliavų importą, visų pirma, iš Afrikos šalių.
Matydama visa tai, Europos Komisija ne per seniausiai pateikė pasiūlymą vadinamajam Kritinių žaliavų aktui (angl. Critical Raw Materials Act), kuris ir turėtų užtikrinti sklandų perėjimą prie švariųjų bei skaitmeninių technologijų, mažinti priklausomybę nuo trečiųjų šalių ir diversifikuoti apsirūpinimą svarbiausiomis žaliavomis, stiprinti jų tiekimo grandines bei didinti ES konkurencingumą, visų pirma, Kinijos, taip pat ir JAV atžvilgiu.
Jame numatyta, kad iki 2030 metų bent 10 proc. metinio ES suvartojamo žaliavų kiekio turėtų būti išgauta pačioje ES, bent 40 proc. metinio suvartojamo kiekio – iš apdorojimo ES, ir bent 15 proc. – iš perdirbimo. Pasiūlyme taip pat numatoma, kad iš vienos trečiosios šalies turėtų būti gaunama ne daugiau kaip 65 proc. ES metinio kiekvienos strateginės žaliavos suvartojimo. Prieš gerą savaitę Europos Parlamente ir Taryboje pasiektas politinis susitarimas sustiprina keletą jo nuostatų, pavyzdžiui, į strateginių žaliavų sąrašą įtraukiant aliuminį ir sintetinį grafitą, nuo 15 proc. iki 25 proc. padidinant žaliavų perdirbimo rodiklį, detalizuojant strateginių projektų leidimų išdavimo procedūrą ir įtvirtinant reikalavimą, kad strategines žaliavas tiekiančios kompanijos atliktų tiekimo grandinės rizikos vertinimą.
Europa leidžia sau pabusti tada, kai didesnė dalis išteklių jau kontroliuojama kitų. Rusijos pamokos išmoktos tik iš dalies.