Bet šiandien valdančioji parlamentinė koalicija galutinai apsireiškė kaip komunistinė. Ji užsimojo prieš privačią nuosavybę. Nekilnojamojo turto mokesčio reformos projekte numatomas pusės vienintelio būsto savininkų apmokestinimas. Žmogus, visą gyvenimą dirbęs, kad pasistatytų namą ar nusipirktų butą, išsyk traktuojamas kaip didžturtis, kurį reikia išbuožinti. Nors šiandieninės jo pajamos – mažos.
Smulkus savininkas yra demokratinės visuomenės stuburas. Jis yra finansiškai ir socialiai savarankiškiausias visuomenės atstovas, kurį sunkiausia stumdyti. Smulkių savininkų gausa net „liaudies demokratijos“ metais skyrė Lenkiją nuo Lietuvos, dėl ko lenkams lengviau sekėsi kurti demokratišką ir patriotišką visuomenę negu Lietuvai ar kitoms Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusioms šalims.
Šiandien totalitariniame globalistų plane numatyta visuomenes suskirstyti į saujelę didžturčių ir masę nuo jų priklausomų proletarų. Kaip ir Sovietų Sąjungoje, siaura visuomenės grupė – partinė nomenklatūra – gyveno oligarchų sąlygomis, o visi kiti buvo „proliai“. Viduriniam sluoksniui – smulkiajam savininkui – čia vietos nėra. Privatus būstas, privati transporto priemonė, smulkus privatus verslas turi užleisti vietą dvipolei visuomenės sistemai, mažai kur matytai nuo Mansos Musos laikų.
Ši iš svetur primetama sistema turi ir kitą tikslą. Kuo mažiau žmonių turės privatų būstą, tuo mažiau jų bus sėslūs. Tuo daugiau taps lengvai raikoma, parceliuojama ir slankiojama darbo jėga naujam globalistų projektui. Taigi, masių proletarizavimas ir kosmopolitizavimas vykdomi kartu.
Šalia strateginių tikslų čia galima įžvelgti ir taktinį. Ne taip seniai vienas iš TS-LKD ideologų Mantas Adomėnas svajojo apie liaudiškąjį konservatizmą. Autentiškas konservatizmas nuo Edmundo Burke‘o laikų visada savyje turėjo liaudiškąjį elementą, nes liaudis buvo suvokiama kaip viena iš organiško visuomenės audinio dalių, greta aristokratijos ir buržuazijos.
Dabartinių valdančiųjų liaudiškumas – kitoks, komunistinis, skaldantis ir supriešinantis. Ubagams norisi, kad aplink juos ubagų būtų kuo daugiau. Taigi, parodykime liaudžiai priešą – smulkiąją buržuaziją, kurią reikia išbuožinti, kad stambiausioji buržuazija išlaisvintų savo beribes galias. Kaip rašė piktas austrų dailininkas, daug ką perėmęs iš Kremliaus ideologų, būtent smulkioji buržuazija visad buvo pagrindinis plebėjų priešas. Didžturčiai plebso vertinami daug nuosakiau, nes gali duoti išmaldos.
Taigi, tam tikras pataikavimas plebėjams, represuojant vidurinį sluoksnį, yra viena iš elektorato mobilizavimo priemonių. Mantas gali miegoti ramiai, jo kursą yra, kam vykdyti.
Savo laiku prieštaringai vertintas politikas Vytautas Šustauskas rengė ubagų maršą. Vėliau juo sekė daugybė partijų ir visuomeninių judėjimų, keldami plebsą prieš elitą. Per tą laiką elitas išgudrėjo, pats pasikinkydamas plebsą prieš tuos, kuriems kruvinu darbu pavyko iš to plebso išsiveržti.
Jau turime liaudišką konservatizmą, savaime liaudišką socializmą, yra ir liaudiško liberalizmo projektų „antrosios Lietuvos“ pavidalu. Dauguma esamų ir dar tiktai kuriamų partijų plėšo marškinius dėl plebso balsų. Šiame kontekste lieka klausimas, kas atstovaus smulkiajam savininkui, kultūrinei inteligentijai, kuriančiam ir savarankiškam žmogui. Tam, kurį Volodia Uljanovas niekinamai vadino smulkiąja buržuazija. Panašu, kad būtent tokios jėgos dabar labiausiai trūksta. Bet ji dar gali atsirasti.