Vieniems A. Smetona – vienas iš Lietuvos išsivadavimo judėjimo lyderių, sukūręs ištisą epochą, apie kurią sakoma: Smetonos laikai, Smetonos Lietuva. Didis filosofas, didis patriotas, kultūrinio ir ekonominio valstybės klestėjimo architektas, ilgam sustabdęs komunistų invaziją ir per tą laiką išugdęs ištisą patriotų kartą, kuri vėliau ėjo į sukilėlių, partizanų, politinių rezistentų gretas. Paklojęs pamatus Sąjūdžio Lietuvai.
Kitiems jis – demokratijos duobkasys, gėdingai pabėgęs nuo sovietų, atidavęs Lietuvą jiems be šūvio ir palikęs tautą likimo valiai. Atėjęs į valdžią karinio perversmo keliu, persekiojęs oponentus, kūręs savo asmens kultą, o grėsmės akivaizdoje pasirodęs kaip susireikšminęs skystablauzdis.
Jei kalbėsime apie pabėgimą, tai Latvijos ir Estijos prezidentai liko savo vietose ir buvo priversti teisiškai perduoti savo šalis okupantams. Žinoma, būtų gražu turėti prezidentą, kuris iš Prezidentūros balkono šaudo į okupantus, kol žūsta kovos vietoje. Bet A. Smetona buvo mąstytojas, o ne šaudytojas. Jei kalbėsime apie pabėgimo aplinkybes, tai pirminė A. Smetonos pozicija buvo tokia, kad valstybė turi priešintis. Deja, paskutiniajame valstybės vadovybės posėdyje šią poziciją palaikė mažuma. Kiti – išdavė.
Tarp nusprendusių priimti okupanto sąlygas buvo ir kairieji – valstiečiai liaudininkai, ir dešinieji – krikščionys demokratai. Kuriuos pats A. Smetona pakvietė dalyvauti koalicinėje vyriausybėje. Kai kurie jų net atvirai džiūgavo, jog draugai iš Kremliaus padės išsivaduoti nuo A. Smetonos. Taigi, būtent jie atidavė Lietuvą be šūvio. Tad palikime nuvalkiotas komunistų ir liberalų pasakėles apie gėdingą bėgimą ir apžvelkime svarbiausią temą – demokratiją. Būtent čia išties galima prasminga polemika.
Diskutuojant apie politinės sistemos demokratiškumą ar antidemokratiškumą pirmiausia reikia sutarti, kas yra demokratija? Vieniems demokratija reiškia asmeninę laisvę gyventi ir kurti bendrąjį gėrį. Kitiems – laisvę gyventi sau. Vieniems – laisvę pasirinkti gyvenamą šalį, tautinę ir lytinę tapatybę, o kritikuojančius tokius pasirinkimus užčiaupti brutalia jėga. Kitiems – valstybę, kuri iš kiekvieno ima pagal galimybes ir duoda pagal poreikius. Dar kitiems – galimybę kiekvienam piliečiui dalyvauti valstybės valdyme.
Jei A. Smetonos Lietuvą vertinsime per šiandieninių liberalų prizmę, tai išeis, kad iki seksualinės revoliucijos ir atsivėrimo masiniam klajoklių antplūdžiui XX–XXI amžių sandūroje visos Vakarų valstybės gyveno be demokratijos. Bet jei žiūrėsime į formalesnius kriterijus, gali pasirodyti, jog demokratijos prie A. Smetonos buvo daugiau nei šiandieninėje Lietuvoje.
Jei kalbėsime apie patį A. Smetonos grįžimą į valdžią, jis įvyko perversmo keliu. Bet būtent didžiausi formalios demokratijos apologetai visiškai pagrįstai sveikina mūsų akyse įvykusią Ukrainos Maidano revoliuciją, kur valdžia pakeista anaiptol ne rinkimų keliu. Rinkimai yra gėris, bet jie nėra panacėja. Adolfas Hitleris į valdžią atėjo rinkimų keliu. Ar dėl to jis buvo geresnis už A. Smetoną ar pirmąjį Ukrainos prezidentą po Maidano, baptistų pastorių Oleksandrą Turčinovą?
Antra vertus, ar rinkimai užtikrina, kad piliečių nuomonės būtų išklausoma? Nieko panašaus. Ir čia pavyzdys – dabartinė Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė. Nepatinka mūsų valdžia – atėjus laikui rinkti išsirinkite kitą. Štai jos retorika. O tarp rinkimų sėdėkite ir tylėkite. Ir vykdykite tai, ką mes jums pasakysime. Ar tai ir yra demokratija – reguliariai rinktis diktatorius?
Kitas klausimas – tikėjimo laisvės klausimas. A. Smetona, būdamas praktikuojantis katalikas, ministrais ir karo vadais skyrė liuteronus ir reformatus, kurie tuo metu – iki II-ojo Vatikano susirinkimo – oficialios Katalikų bažnyčios laikyti eretikais ir sektantais. Ar šiandien galime įsivaizduoti Lietuvos valdžioje baptistą ar sekmininką? Nieko panašaus. Net Romuvai – senojo baltų tikėjimo bendruomenei – užkirstas kelias į valstybės pripažinimą, kai šį pripažinimą turi judėjai ir musulmonai. Baltai – prastesni?
Dar vienas klausimas – formaliai gal net svarbiausias – piliečių galimybė dalyvauti valstybės valdyme. A. Smetonos vadovavimo metu valsčių, miestų ir apskričių tarybos rinko ypatinguosius tautos atstovus, o šie – prezidentą. Iki tol prezidentą rinkdavo Seimas. Ne tauta. Tad jei nauja valstybės vadovo rinkimų sistema stokojo demokratijos, tai taip pat jos stokojo ir senoji. Seimą prie A. Smetonos rinko piliečiai, kandidatus siūlė miestų ir apskričių tarybos. Tad jei čia buvo kokia valdžios vertikalė, tai iš apačios į viršų.
Kandidatus į miestų tarybas galėjo siūlyti grupės pagal kvotas, nuo 25 iki 300 rinkėjų. Palyginkime tai su dabartiniams komitetams ir naujai rinkimuose dalyvaujančioms partijoms skiriamu parašų skaičiumi.
Kalbant apie tuometinės sistemos santykius su opozicija, tai didžiausi sistemos oponentai buvo vertinami pagal savo darbus, o ne pagal politines pozicijas. Kazys Škirpa skirtas į reikšmingą diplomatinę tarnybą, Steponas Kairys, Kazys Grinius ir Mykolas Sleževičius dirbo savivaldybėje, Vincas Čepinskis – akademinėje srityje. Arvydo Anušausko duomenimis, 1929 m. iš 2809 kaimo seniūnų buvo tiktai 463 tautininkai – A. Smetonos politinės organizacijos nariai. Tikra tautininkų diktatūra, ką ir besakyti.
Savo valdymo pabaigoje A. Smetona perėjo prie koalicinio valdymo, palaipsniui įtraukdamas į valdžios sistemą opozicines partijas. Būtent šių partijų atstovai atidavė Lietuvą sovietų okupantams. Jei prezidentą galima kuo nors kaltinti, tai tuo, kad kaip ir daugelis idealistų, visuose žmonėse pirmiausia ieškojo gerojo prado. Jis greičiau buvo per švelnus nei per griežtas.
Šiandieniniai tautininkai, susivieniję su centristais ir respublikonais į Tautos ir teisingumo sąjungą, mato kitą kelią spręsti atstovaujamosios demokratijos problemas nei švelnus A. Smetonos autoritetinis valdymas, kuriame visgi būta daugiau demokratijos nei šiandien. Tas kelias – tai tiesioginės demokratijos plėtra, vykdant Konstitucijos nuostatą, kad svarbiausius valstybės klausimus spręstų tauta. Siūloma sumažinti referendumo iniciatyvai reikalingą piliečių parašų skaičių, o dalyvių skaičių nustatyti pagal rinkimus.
Galų gale autoritetiniai, atstovaujamosios ar tiesioginės demokratijos režimai tėra formos. Turinys yra tautos laisvė, kokybė ir gerovė. Šiandien, kai demokratija tapo oligarchija, kai žmogus persekiojamas už politines ir diskriminuojamas už religines pažiūras, kai valdžia – ar tai pirmojo būsto apmokestinimu, ar tai šeimos surogatų klausimu – spjauna į tautos daugumos nuomonę, alternatyvių modelių paieška tampa būtinybe.
Autoritetinis modelis turi trūkumą, kad net po geriausio vadovo gali ateiti blogesnis. Taip po A. Smetonos atėjo Antanas Merkys. Sausas formalistas, kuriam terūpėjo, kad valdžios perdavimas sovietams vyktų teisėtai ir sklandžiai. Tiesioginė demokratija taip pat pavojinga. Tauta gali daryti klaidų. Bet tada ji pati bus už tas klaidas atsakinga ir iš jų mokysis. Šimtasis sprendimas bus teisingas. Deja, atstovaujamoji demokratija, kuri yra oligarchijos sinonimas, tesiūlo vėl ir vėl pasitikėti apsišaukusiais „gelbėtojais“.
Susijungus A. Smetonos ir Romualdo Ozolo partijoms susijungė ir dvi garbingos tradicijos. Nebėra taip, jog tautininkai ir centristai būtų du atskiri segmentai vienoje struktūroje. Ne, tai centristai tapo tautininkais, o tautininkai – centristais. Tautininkas gali būti ir liberalas – kaip Tautų Pavasario laikais, nors tuometinis liberalizmas labai skyrėsi nuo šiandieninio. Tautininkas gali būti ir radikalus kairysis, kaip dabar įprasta Trečiajame pasaulyje ir kolonizuotose Europos šalyse. Tautos ir teisingumo sąjunga yra centro tautininkai.
A. Smetona, laviravęs tarp savo laiko klerikalų ir sekuliaristų, taip pat kalbėjo apie vidurio kelią, kaip ir R. Ozolas – deklaruodamas aukso vidurį tarp liberalų ir socialistų kitoje plotmėje. Šiandieniniai tautininkai tiki privačia iniciatyva, bet pripažįsta ir ūkiškai aktyvią valstybę. Gerbia religijas, bet daugiskaita. Ir geopolitikoje laikosi vidurio pozicijos tarp Rytų imperialistų ir Vakarų globalistų.
Tautos ir teisingumo sąjunga atvira ir tolesniam alternatyviųjų politinių grupių vienijimuisi. Su kai kuriomis iš jų jau kalbamasi. Bet esminiai kriterijai vienijimuisi – dora, sveikas protas, tautiškumas. Tai nėra platforma bet kam, kas tiktai prieš dabartinę valdžią. Nes valdžiai oponuoti galima iš labai skirtingų pozicijų. Ne visos jos sutampa. Ne tam kritikuojamas išsigimęs liberalizmas, kad būtų puolama į komunistų ar fašistų glėbį. Ne tam kritikuojamos problemos Vakaruose, kad būtų žengta Rytų despotijų linkme.
Šiandieninėje Lietuvoje daug kur būtinos permainos. Nuo bendrojo gėrio principo grąžinimo į kultūrą ir ūkį iki didesnės pagarbos tikėjimo laisvei ir įvairovei, nuo kritiškesnio požiūrio į Vakarų politikos ir kultūros problemas iki daug griežtesnės rezistencijos prieš Rytų despotijų imperializmą. O galiausiai būtinas solidarumas su visomis už savo laisvę savo tėvynėse kovojančiomis tautomis.
Bet pirmiausia Lietuvai reikia tikros demokratijos. Ne oligarchų, o piliečių demokratijos. Ne renkamos diktatūros, o tikros tautos savivaldos. Tai – pirminė išeities pozicija, kalbant apie Lietuvos perspektyvą. Sprendimas priklauso tautai: ar ji norės tapti tikru savo valstybės suverenu, ar toliau ieškos „gelbėtojų“.