Švenčių laikotarpis savotiškai kulminuos “tautinio jaunimo” eitynėmis sostinės gatvėmis; po jų komentatoriai dar porą savaičių šurmuliuos smerkdami ar teisindami neišvengiamą, ritualine tampančią kasmetinę nacionalistų provokaciją. Tokia valstybingumo švenčių eiga jau tapo tradicija: taip buvo ir pernai, ir užpernai. Šiemet skirtumas tas, kad per praeitus metus kertinė vertybinė ašis, apie kurią šiodvi šventės sukasi – patriotizmas, tautiškumas, nacionalizmas – tapo politinės kovos objektu.
Liberalioji kairė: patriotizmas kaip pilietiškumas ir socialinis konstruktas
Tautines vertybes kritikuojančių ir smerkiančių netrūko ir seniau, daugiausia liberaliojoje kairėje. Čia netgi galima kalbėti apie vykstantį trigubą liberaliosios kairės puolimą prieš tradicinės visuomenės ramsčius: prieš šeimą, prieš gyvybę (negimusiųjų žudymas, vis iškylantys eutanazijos įteisinimo projektai) ir, galiausiai, prieš patriotizmą. Antai visai neseniai istorikas Šarūnas Liekis samprotavo, kad „dažnai vartojamas terminas „tautiškumas“ yra ydingas pats savaime. Jis yra nevartotinas.“ Jo nuomone, “esminė vertybė Lietuvoje bei visame mūsų regione turėtų tapti paneuropinė tapatybė”.
Naujosios kairės Andrius Bielskis smerkia “žymiai pavojingesnį” Rytų ir Centrinės Europos “etnolingvistinį nacionalizmą”, akcentuojantį “ikiracionalų priklausymą tautai – arba esi lietuvis ar lenkas, arba nesi”, ir jam priešina prancūzišką ir anglišką (suprask – pažangų) nacionalizmą, kuris “priklausymą konkrečiai tautai apibrėžia per pilietiškumą, kai žmogaus etninė kilmė nėra svarbi, svarbiausia tai, kiek jis prisideda prie bendro pilietinio projekto”. Filosofuoti tautiškumo tema ėmėsi netgi profesionalus tolerancijos apologetas Artūras Rudomanskis, kuris visai netolerantiškai piktinasi Lietuvos gyventojais: “XVIII-XIX a. romantinės idėjos, suklestėjusios Hitlerio laikais, kurios Apšvietos iškeltiems idealams priešpastatė kraują, žemę, kalbą, papročius ir panašius dalykus, giliai įsirėžė į žmonių sąmonę. Dažniausiai šių idėjų net nesugebantys paaiškinti Lietuvos gyventojai nuoširdžiausiai tiki, kad tautybė yra apčiuopiama duotybė, gamtos nulemtas faktas, o ne socialiai konstruojama savimonė”. Galiausiai kraštutinė šios mąstymo tendencijos apraiška – visiems gerai pažįstamas vaizdas: anarchistė, Kovo 11-ąją klūpanti Gedimino prospekte su šūkiu “Nužudyk savyje valstybę!”
Taigi liberaliosios kairės siūloma alternatyva – paneuropinė tapatybė, kurioje, suvokus dirbtinę, socialiai konstruojamą tautinės tapatybės prigimtį, tautiškumas sulyginamas su pilietiškumu, racionaliu savo tapatybės pasirinkimu, matuojamu per įnašą į bendrą pilietinį projektą. Toksai mąstymas, kuris į tautinę tapatybę žvelgia per žemės, kalbos, istorijos bendrystę, pasmerkiamas kaip “etnolingvistinis nacionalizmas”. Apskritai tautiškumas ir tautinė tapatybė laikomi pavojingomis fikcijomis, tik ir besitaikančiomis pratrūkti nacionalizmo proveržiais. Todėl geriausia jų pavojingąsias energijas “išromyti”, tautiškumą redukuojant į abstraktų, formalų pilietiškumą. O tautinę tapatybę paskelbus dirbtine socialine konstrukcija, kokia, “tolerantiškojo jaunimo” nuomone, esanti ir lytinė tapatybė, tautinę tapatybę galima keisti paprastu racionaliu pasirinkimu, nereikia nė chirurgo įsikišimo – ir štai šalia transvestitų bei transgenderių šiame tapatybių bestiarijuje atsiranda ir tautinę tapatybę kaitaliojantys “transnacionalai” bei kosmopolitai.
Toksai tautinės tapatybės supratimas tiek tolimas socialinei bei istorinei tikrovei, kad su juo neverta nė ginčytis: ši ideologinė konstrukcija beveik neturi sąlyčio taškų su ta dinamiška politinių ir socialinių sąveikų tikrove, kur bendra kalba, teritorija, istorinė atmintis yra vieningos politinės erdvės galimybės sąlyga, jungimosi į bendrą valstybę pagrindas, o taip pat asmeninių pasirinkimų, asmeninės tapatybės determinantė. Tačiau nuolat viešojoje erdvėje kartojamas, įvairių “tolerancijos ugdymo” programų remiamas, beveik nekvestionuojamas – nes “tylioji dauguma”, nesileisdama į ginčus, verčiau per šventes kabindavo trispalvę ir ramiai sau gyveno su savo tapatybe – tasai ideologinis konstruktas pernelyg ilgai viešpatavo viešojoje erdvėje, tapdamas įvairaus plauko pseudointelektualų aksioma.
Radikali reakcija: Blut und Boden patriotizmas
Tačiau kiekvienas tikrovės iškraipymas ilgainiui pagimdo savęs vertą reakciją. Dabar ją ir turime – “Lietuva – lietuviams!” skanduojančio “tautinio jaunimo” eitynių pavidalu, vis didėjančios tautinės neapykantos ir susipriešinimo formomis, nacionalistinės isterijos proveržiais politikų kalbose, prievartos kurstymais komentaruose, vis stiprėjančiais radikalų judėjimais, kurie anaiptol nebėra tokie marginalūs, kaip daugeliui norėtųsi tikėti. Radikalioji nacionalistinė dešinė ir jos mąstysena, dar neseniai gyvavusi tik keliose beišmirštančiose partijėlėse, skverbiasi apimdama vis platesnę mūsų politinio proceso dalį. Ateinančiuose rinkimuose šios mąstysenos atstovai, tikėtina, pateiks save kaip “patriotinę” jėgą, besipriešinančią viskam, kas “kosmopolitiška” – nuo Europos Sąjungos iki “nelietuviškų raidžių” ir nuo emigracijos iki aukštojo mokslo reformos. Jų pačių žodžiais, siekiama “pasipriešinti liberaliems kosmopolitams, kapitalo ir išorinių jėgų įtakojamoms partijoms, jų remiamiems antilietuviškiems bei antivalstybiniams dariniams”, aprėpiantiems, kaip galima spėti, kone visą dabartinį politinį lauką. Mūšis dėl patriotizmo vėliavos užverda visa jėga.
Jeigu liberalioji kairė patriotizmą redukavo į abstraktų pilietiškumą, tai naujasis nacionalizmas linkęs tautiškumą kildinti iš žemės, kalbos, genotipo – “brutalių duotybių”, į kurias gimstama ir kurių žmogus negali pasirinkti. Jeigu liberalusis požiūris patriotizmą mato kaip įsipareigojimą bendram politiniam projektui, tai tautininkiškas požiūris patį politiškumą, valstybingumo siekį kildina iš kultūrinės tapatybės: “Lietuvių kultūros puoselėjimas yra išskirtinė Lietuvos valstybės priedermė, išskirianti ją iš visų kitų pasaulio valstybių tarpo. Visas kitas valstybės funkcijas – socialinės apsaugos, viešosios tvarkos palaikymo, žmogaus teisių apsaugos ir kitas – sėkmingai galėtų atlikti ir kita valstybė, suformuota ne būtinai lietuvių tautos pagrindu. Kitaip tariant, tik todėl, kad mes apsisprendėme kurti mūsų kultūrą įtvirtinančią bei globojančią valstybę, įgyja prasmę ir visų kitų valstybės funkcijų savarankiškas vykdymas.” Jeigu liberalioji kairė patriotizmą suveda į racionalų pasirinkimą, nacionalistinė dešinė neigia racionalaus pasirinkimo vaidmenį – lietuviu gimstama, ir tiek, o visi, kas tą gimties tapatybę palieka, išvažiuodami svetur, esantys arba išdavikai, arba “liberalių kosmopolitų” iš Lietuvos išstumtos aukos. Vėlgi, jeigu kairieji nacionalinę tapatybę regi kaip “socialinį konstruktą”, pavojingą fikciją, tai nacionalistinis požiūris “tautiškumą” laiko aukščiausia, kertine vertybe, visų kitų politinių ir visuomeninių verčių šaltiniu.
Čia reikėtų pastebėti, kokia dviprasmiška sąvoka yra “tautiškumas”, kurį dažnai vartojame nesusimąstydami. Viena vertus, šiuo žodžiu tiesiog verčiamas “patriotizmas” kaip moralinė nuostata, tėvynės meilės dorybių visuma (simptomiška, kad lietuviškajame žodyje patria – “tėvynę” – pakeičia “tauta”). Kita vertus, “tautiškumas” gali reikšti ir tiesiog buvimą tam tikros tautos nariu. Ta prasme “tautiškumas” yra tautologiškas, iš jo negalima išvesti jokių vertybių ar vertinimų. Tačiau ši dviprasmybė suteikia “tautiškumo” sąvokai klastingą pavidalą, sudarydama regimybę, kad pats buvimas tautos nariu, brutali gimties duotybė yra savaiminė vertybė ir moralinio pranašumo pagrindas – kaip toje Gilberto ir Sullivano dainelėje, pašiepiančioje XIX a. britų “džingoizmą”:
For he himself has said it,
and it’s greatly to his credit,
That he is an Englishman.
For he might have been a Roossian,
A French, a Turk, a Proossian,
Or perhaps Italian.
But despite of all temptations
To belong to other nations,
He remains an Englishman!
(“Jisai šitaip pats pasakė, / ir tai nuopelnas didžiulis, / kad jis – anglas. / Juk galėjo būti rusas, / prancūzas, turkas arba prūsas, / ar galbūt netgi italas. / Bet nepaisant visų pagundų / priklausyti kitoms tautoms, / jis išlieka anglas!”)
Jeigu liberalioji kairė pašalina iš tautinės tapatybės moralinės vertės momentą (nacionalumas arba laisvai pasirenkamas, kaip renkamasi tarp Colgate ar Blend-a-med, arba “pavojinga fikcija”), tai nacionalistinė dešinė pašalina iš jos moralinio įpareigojimo momentą. Juk jeigu pats priklausymas tautai savaime yra vertybės šaltinis, tautiškumas yra neprobleminis dalykas, užtenka būti tuo, kuo esi, kad būtum nelygstamai vertingas. (Žinoma, nepakenkia dar kartais tai garsiai paskelbti.) Kitaip tariant, nacionalistinė dešinė patriotizmą traktuoja kaip išskirtinumo vertybinį suabsoliutinimą: vertės pamatas yra vien tai, kad “aš” esu “aš”, ir todėl, kad tasai tautinis “aš” yra unikalus, jis yra kažkaip vertingesnis už kitas tapatybes. Nenuostabu, kad toksai tautinės tapatybės supratimas pasireiškia pirmiausia per negatyvias apibrėžtis (“aš ne lenkas, ne rusas, ne žydas...”) ir formuojasi kaip gynybinė, negatyvi nuostata. (Čia galima prisiminti kad ir garsųjį šūkį “Be žydrų, juodų, raudonų...” – pati jo struktūra atspindi tokį negatyvų tapatybės konstravimo būdą.)
Deramos patriotizmo sampratos link
Ar gali Lietuvos viešasis kalbėjimas ir mąstymas apie patriotizmą ir tautinę tapatybę išsiveržti iš šitos binarinės prieštaros, išlaviruoti tarp abstraktaus pilietiškumo Scilės ir nacionalizmo Charibdės? Kokia turėtų būti adekvati, visuomeninės ir politinės tikrovės neiškraipanti patriotizmo samprata?
Pirmiausia dera paminėti, kad abi minėtos patriotizmo sampratos nusitvėrė už skirtingų pagalio galų, pamiršdamos, kad jis turi ir tuos galus jungiantį vidurį. Abu požiūriai – tiek kairės-liberalusis, pabrėžiantis sąmoningo pasirinkimo svarbą ir tai, kad tautinė tapatybė nuolat “perkonstruojama”, perkuriama, tiek tautininkiškasis, akcentuojantis apibrėžčių, kurių žmogus pats nesirenka (kalbos, žemės, istorijos) svarbą tautinei tapatybei, – užgriebia svarbius patriotizmo tikrovės aspektus. Tačiau šie aspektai, nesujungti į visumą, klaidžioja skyrium, vienas su kitu kovodami ir kiekvienas savaip griaudamas prielaidas patriotizmui kaip valstybės tvarumo pagrindui.
Čia labai svarbu suvokti dvilypę patriotizmo prigimtį: tai (i) sąmoningas, racionalus priėmimas ir “įsisavinimas”, pavertimas apmąstyta savastimi to, ką (ii) gauni kaip dovaną, negalėdamas pasirinkti: žemę, kalbą, istoriją, genotipą, tradicijas ir t.t. Iš šių nepasirinktų ir nepasirenkamų elementų sąmoningu apsisprendimu imamasi kurti savo valstybę kaip bendrą politinį kūrinį, ši dovana įpareigoja, bet negali priversti, atsakyti į ją ta dėkingumo ir meilės nuostata, kurią vadiname patriotizmo dorybe. Šiuo požiūriu patriotizmą galima palyginti su tikėjimu, kurį kūdikis gauna krikštu pats dar negalėdamas rinktis, tėvų valia, tačiau vėliau privalo priimti jį savo sąmoningu apsisprendimu. Arba, kaip lakoniškai pasakė Goethe, Was du ererbt von Deinen Vätern hast, erwirb es, um es zu besitzen (“Ką paveldėjai iš savo tėvų, užsidirbk, kad tai turėtum”). Tokia patriotizmo samprata suderina savyje “brutalių duotybių” momentą su sąmoningu pasirinkimu ir moraliniu įpareigojimu, integruodama juos tarpusavyje.
Mat patriotizmas pirmiausia yra dorybė – tai yra, moralinė nuostata, įpareigojanti tam tikram elgesiui. Neužtenka vien “būti” lietuviu, reikia dar ir elgtis bei gyventi taip, kaip įpareigoja patriotizmas. Patriotizmo neužtenka vien išversti kaip “meilė tėvynei”, nes šie žodžiai dažnai maskuoja psichologizuotą, sentimentalizuotą santykį, užstalės dainas ir patriotiškus tostus, nubraukiant girto jausmingumo ašarėlę. Tuo tarpu meilė, kaip aiškiai suvokė Šv. Paulius, pirmiausia aiškėja darbais.
Tai dar vienas patriotizmo bruožas, kurį šiandieniam žmogui dažnai sunku suvokti – kad patriotizmas savo prigimtimi ir struktūra yra krikščioniška dorybė. Tai anaiptol nereiškia, kad patriotizmo nebuvo iki krikščionybės ar už jos pasaulio ribų – ne, veikiau šituo noriu pasakyti, kad su patriotizmu yra taip, kaip su kitais gerais prigimtiniais žmonijos dalykais: šeima, tauta, valstybe, mokslu, meile, drąsa ir daugeliu kitų. Krikščionybė, atėjusi į pasaulį, juos jau rado, bet nepaliko jų ramybėje, o įtraukė juos į savo moralinę visatą ir suteikė jiems naują turinį bei struktūrą.
Ikikrikščioniškasis patriotizmas dažniausiai ir būdavo tas “ikiracionalus nacionalizmas”, atkakli meilė dalykams, kurie yra artimi, pažįstami ir kurių pats nepasirinkai – tačiau krikščionybė suteikė patriotizmui sąmoningo apsisprendimo turinį ir moralinės dorybės sąrangą. Netgi tie patriotiniai Antikos vaizdiniai – Mucijus Scevola, priešų vado akivaizdoje deginantis ugnyje ranką, kad pademonstruotų romėnišką atsidavimą, Horacijus ant tilto, spartiečiai Termopiluose, – kurie nuo Renesanso iki pat praeito amžiaus vidurio įkvėpė europiečius tėvynės meilės žygiams, yra persmelkti krikščionybe, perinterpretuoti krikščioniškos pasiaukojančios meilės šviesoje: “nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15, 13).
Galiausiai, jei kalbame apie patriotizmą kaip moralinę nuostatą, patriotizmas nėra paprastoji, pirmapradė dorybė, kaip kad drąsa ar dosnumas. Tai ištisas moralinių nuostatų kompleksas, kurį skaidant labai aiškiai matyti jį sudarančių vertybių dėmenys. Patriotizmas neįsivaizduojamas be dėkingumo – atsako į tėvynės, kalbos, istorijos dovaną, be artimo meilės – nesuinteresuoto solidarumo tautiečių atžvilgiu, ir be ištikimybės – besąlygiško, pastovaus lojalumo tėvynės atžvilgiu, kuris nekelia sąlygų (“jei valstybė manimi nepasirūpins, išvažiuosiu”). Sunku patriotizmą įsivaizduoti be pasiaukojimo, kuris anaiptol ne visuomet reiškia būtinybę “guldyti galvą” – kasdienybėje dažnai reikia kitokių aukų: pavyzdžiui, ryžtis Lietuvoje dirbti už atlyginimą, mažesnį negu faršo pakuotojas gauna Airijoje. Esminė patriotizmo dalis – ir tai, ką lotyniškoji Europa vadino pietas: pamaldi pagarba tam, kas už mus aukščiau ir seniau – tėvams, tėvynei, tradicijai. (Nors jau praėjo keli mėnesiai nuo Vėlinių, tačiau akyse tebestovi į naktį daugybe žvakučių spindinčių kaimo kapinaičių vaizdas – drauge ir patriotizmo, meilės ir ištikimybės savo žemei bei giminei atvaizdas.) Galiausiai, patriotizmas aprėpia ir kūrybinį įsipareigojimą, įsipareigojimą kurti savo tėvynę, kad ji yra kažkas didesnio už pavienį asmenį ir savaime vertingo (kitaip negu liberalioje mąstysenoje, kuri nemato valstybės savaiminės vertės ir į labai daug ką žvelgia tik per asmeninės gerovės prizmę: “jeigu tau geriau, tai emigruok”).
Norint atkurti, o atkūrus – perteikti ir įskiepyti deramą patriotizmo sampratą, būtina grįžti prie suvokimo, kad tai – įpareigojantis, o ne privilegijuojantis dalykas, kad patriotizmas ne įgalina žvelgti į kitus iš aukšto ir niekinti, o įpareigoja. Įpareigoja neišvažiuoti svetur, todėl kad sunku rasti darbo čia arba per mažai moka, įpareigoja neslėpti mokesčių ir neieškoti, kaip nusukti PVM. Tai žymiai sudėtingiau, negu kartą per metus pramarširuoti Gedimino prospektu, skanduojant “Lietuva lietuviams”. Tai daug sudėtingiau netgi ir už kruopštų vėliavos kėlimą švenčių progomis.
Tokia patriotizmo samprata žymiai komplikuotesnė, niuansuotesnė negu dabar viešojoje erdvėje vyraujančios koncepcijos. Ją sunkiau ir išaiškinti, ir priimti. Nenuostabu, kad daug kam kyla pagunda leistis paprastesniu keliu, priimti kurią nors supaprastintą patriotizmo kaukę: “Nėra kada, sueis ir taip”. Problema ta, kad iškreiptas vertybinis pagrindas gimdo atitinkamai iškreiptą moralinę laikyseną. Vienu atveju, patriotizmą sulyginus su abstrakčiu pilietiškumu, patriotizmas tiesiog neugdomas. Antruoju atveju, iki “kraujo ir dirvos” duotybių supaprastintas patriotizmas veda, kaip prieš metus rašė prof. Vytautas Landsbergis, prie “naujų reiškinių. Antai tų panašių į kvailumą, aršumą, bukumą, kurie pridengiami patriotizmu. Toks iškreiptas "patriotizmas" kartais panėši į duobės kasimą tai pačiai tėvynei, už kurią neva pasisakoma”.
Tik apmąsčius patriotizmo prigimtį, suvokus šios dorybės sudėtingumą, nepasiduodant vienai ar kitai ideologinei pagundai supaprastinti patriotizmą iki lengvo ir paprasto “kaip trys kapeikos” lozungo galima tikėtis ugdyti ir skleisti tokias moralines nuostatas, kurios nesibaigs, viena vertus, abuojumu savai valstybei, kita vertus, nacionalistine pagieža ir prievarta. Tačiau kol neatsiras viešos diskusijos, negims kultūrinė kalba toms vertybėms išreikšti, nesusiformuos “kultūrinis sluoksnis”, transcenduojantis politikos ribas, patriotizmo atkūrimo uždavinys bus neįvykdomas. O vis didėjančio susipriešinimo ir “mūšio dėl patriotizmo” sąlygomis tokį kultūrinį sluoksnį kurti bus vis sunkiau ir sunkiau.