Tokius nacionalizmo tipus išskiria kairiųjų pažiūrų filosofas, nevyriausybinės organizacijos DEMOS direktorius bei Mykolo Romerio universiteto profesorius Andrius Bielskis, šeštadienį kalbėjęs konferencijoje „Nacionalizmas, globalizacija ir kairės ateitis“.
„Rytų ir Centrinės Europos valstybės – Lenkija, Čekija, Vengrija, Lietuva, Latvija ir kitos – yra paveiktos vokiško romantizmo laikais susiformavusio etnolingvistinio nacionalizmo, kuris akcentuoja ne tiek racionalią pilietinę priklausomybę bendruomenei, kai asmuo pasisako už tam tikras idėjas, kurias gali artikuliuoti ir su kuriomis gali racionaliai susitapatinti, kiek ikiracionalų priklausymą tautai – arba esi lietuvis ar lenkas, arba nesi. Toks nacionalizmas yra kur kas labiau išskiriantis ir žymiai pavojingesnis“ - teigė A. Bielskis.
Du nacionalizmai – du tautos suvokimai
Kalbėdamas jis išskyrė du nacionalizmo tipus: angliškąjį-prancūziškąjį bei vokiškąjį, kuris vėliau padarė stiprią įtaką visai Rytų Europai, tarp jų ir Lietuvai. A. Bielskio teigimu, pirmojo tipo nacionalizmas pabrėžia pilietinę asmens priklausomybę tautai, kai svarbiausia ne žmogaus etninė kilmė, o pilietinis jo priedėlis prie bendruomenės tikslų.
„Prancūzijos revoliucijos laikų nacionalizmas ar patriotizmas akcentuoja pilietiškumą. Net revoliucijos šūkis „Laisvė, lygybė, brolybė!“ akcentuoja brolybę. Tas angliškas ir prancūziškas nacionalizmas bei tautos supratimas yra grįstas pilietiškumo akcentavimu: Prancūzijos revoliucijos laikai buvo visai nesvarbu tavo etninė kilmė, svarbu buvo tai, kiek tu prisidedi prie šio pilietinio projekto, prie siekio sukurti egalitarinę visuomenę. Kiek tu esi to projekto dalis, tiek tu priklausai tautai pilietine prasme“, - pasakojo filosofas.
Tuo tarpu antrojo tipo nacionalistinei mąstysenai, anot A. Bielskio, svarbiausia asmens kilmė, kalba ir tam tikra romantiškas savęs tapatinimas su savąja tauta. Šio tipo nacionalizmui būdinga išskirti žmones, jeigu jie nėra tautos nariai etnolingvistine prasme. Jis iškilo kur kas vėliau, tai yra XIX a., ir buvo tarsi reakcija į Napoleono Bonaparto vadovaujamų prancūzų ekspansiją į vokiškas žemes.
„Matome, kad tas vokiškas nacionalizmas gimsta būtent prancūzų okupacijos laikais. Antrojo tipo nacionalizmą galime net pavadinti „nuskriaustųjų nacionalizmu“, nes jis gimsta kaip reakcija į priespaudą. Didžiąja dalimi jis būdingas ne tik Vokietijai, bet ir visai Rytų Europai“, - pasakojo A. Bielskis.
Anot jo, visai Rytų ir Centrinei Europai yra būdinga tautą suvokti kaip etnoligvistinę bendruomenę. Remiantis tokiu mąstymu, lenkų tautai priklausai, jei gimei lenkas ir kalbi lenkiškai, lietuvių tautai – jei gimei lietuvis ir kalbi lietuviškai. Lietuvą mylintis bei lietuviškai kalbantis juodaodis tokiu atveju tapti lietuvių tautos dalimi beveik neturi jokių galimybių.
Nacionalizmas turi ir teigiamų bruožų?
Tačiau A. Bielskis sako nesutinkantis su kai kurių istorikų ir filosofų manymu, jog tautų apsisprendimo principas, kurį po Pirmojo pasaulinio karo labiausiai gynė JAV prezidentas Woodrow Wilsonas, veda į radikalų fašistinį nacionalizmą. „Tai per daug stiprus teiginys“, - sako filosofas.
Pasak jo, kairioji politika vienaip ar kitaip turi atsižvelgti į faktą, jog nacionalizmo idėjos traukia žmones, kad nacionalinėse valstybėse buvo sukurta gerovės valstybė ir kad būtent nacionalizmas daugeliu atveju padeda išsivaduoti iš priespaudos.
„Nacionalizmą reikia kritikuoti, bet jis yra ir pozityvus tiek, kiek leidžia išsivaduoti iš priespaudos. Matome, kad XX a. pabaigoje Sąjūdžio tipo nacionalizmas Lietuvoje buvo progresyvi jėga, sutelkė visuomenę ir padėjo jai išsivaduoti iš priespaudos“, - sakė A. Bielskis.
Maža to, pasak filosofo, būtent nacionalinėse valstybėse sukurta gerovės valstybė ir demokratinės institucijos, tad galima sakyti, kad nacionalinė valstybė yra vienas iš demokratijos ramsčių. A. Bielskio nuomone, šiuo metu nacionalizmo banga Europoje kyla būtent dėl to, kad globalus kapitalas labai susilpnino nacionalinę valstybę, tad ji nebeturi tų svertų, kuriuos turėjo anksčiau.
Anot A. Bielskio, šiuo atveju veikiausiai reikia atkreipti į kairiųjų pažiūrų amerikiečių filosofo Noamo Chomsky mintį, kad nors kairiojo akimis visokie radikalūs „arbatėlės“ judėjimai atrodo keistai, bet jie patraukia žmones, tad reikia išsiaiškinti, kodėl, kokias žmonių baimes jie artikuliuoja.