Pastaruoju atveju, nors Vyriausybė ir pabrėžė, kad neketina daryti nuolaidų „Gazprom“ esminiais klausimais, tokiais kaip byla Stokholmo arbitraže, suskystintų dujų terminalo statyba, ilgalaikės tiekimo sutartys ar Europos Sąjungos trečiasis energetinis paketas, prezidentė vis dėlto pareiškė, kad negali būti iš viso jokių nuolaidų mainais į pigesnes dujas. Įspūdžiui, kad Vyriausybė slapta tariasi su „Gazprom“, sustiprinti pasitelkta „savų kanalų“ pažyma, kuri, anot viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos, net nepasirašyta. Ministras pirmininkas teigia, kad visa informacija pateikta prezidentei raštu ir susitikimo detalės aptartos pokalbio telefonu metu. Šis konfliktinis epizodas įdomiausias tuo, kad atskleidžia tolesnės būsimos devynių mėnesių politikos gaires.
Reakcija į derybas su „Gazprom“ dėl mažesnės dujų kainos rodo, jog Dalia Grybauskaitė jau pradėjo prezidento rinkimų kampaniją, kuri bus grindžiama Vyriausybės kritika. Tikėtina, kad artėjant 2014 m. gegužei toji kritika stiprės. Pasitelkiant tokią prezidento rinkimų kampanijos strategiją būtų svarbu, kad dabartinė Vyriausybė nepasiektų didesnių laimėjimų pagerinant gyventojų situaciją, atrodytų socialiai nejautri ir nevykdanti įsipareigojimų.
Kad Vyriausybės galimybės sumažinti dujų kainas be esminių nuolaidų realios, rodo kintanti „Gazprom“ pozicija. Ilgą laiką neketinusi leistis į derybas su Lietuva, verčiau pasirinkusi arbitražą, Rusijos dujų milžinė atsiradus realios konkurencijos tikimybei bando keisti savo politiką, siekdama išlaikyti rinkas. Atrodo, jog „Gazprom“ pradeda suvokti, jog politiškai motyvuotas kainų išpūtimas kaip tik skatina ieškoti alternatyvų rusiškoms dujoms, o skalūnų dujų revoliucija vis labiau mažina „Gazprom“ tiekiamų dujų svarbą.
Rusija, ypač gresiant ekonomikos nuosmukiui, negali sau leisti prarasti savo pagrindinio pajamų šaltinio – dujų ir naftos eksporto, todėl ji yra pribrendusi daryti nuolaidas. Ir nors prezidentės aplinka teisingai įvardija kai kurias nuolaidų priežastis, kaip pasikeitusią Europos Sąjungos poziciją „Gazprom“ monopolijos atžvilgiu, Prezidentūra, atrodo, deda visas pastangas, kad dujų kaina nemažėtų iki prezidento rinkimų. Būtent, bent laikinai, užblokuoti derybas dėl pigesnių dujų tikriausiai ir siekiama valstybės vadovės pareiškimais apie jokių nuolaidų negalimumą.
Atsižvelgiant į rinkiminę strategiją, siekiančią kad gyventojai mokėtų kuo brangiau už šilumą šią žiemą ir nepajustų atkurtų pensijų bei algų poveikio savo perkamajai galiai, antroji Prezidentūros rinkiminės kampanijos gaida apie socialinį jautrumą skamba gana ironiškai.
Tuo pačiu tuometė Vyriausybė neieškojo būdų, kaip skolintis mažiausiomis palūkanomis, ji skolinosi brangiausiai Europoje, todėl išaugo valstybės skolos aptarnavimo kaina. Jei būtų buvę išnaudotos skolinimosi mažesnėmis palūkanomis galimybės, būtų buvę įmanoma skolintis daugiau, o palūkanų sumokėti mažiau. Prezidentei, kaip ekonomistei, puikiai suvokiančiai krizės suvaldymo trūkumus, iš tiesų yra sunku komentuoti A. Butkevičiaus teiginius apie didesnį skolinimąsi ir netinkamą krizės suvaldymą, nes tektų pripažinti, kad ministras pirmininkas šiuo atveju yra teisus. Ir tai patvirtintų bet kuris ekonomikos vadovėlis.
Tačiau toks pripažinimas reikštų, kad dabartinė Vyriausybė suvokia ekonominius procesus geriau nei buvusioji, o tai neatitiktų Dalios Grybauskaitės rinkimų strategijos, paremtos Vyriausybės kritika. Belieka teigti, kad Vyriausybė, kuri elgiasi taip, kaip siūlo ekonominė teorija, yra nejautri, o didinanti nedarbą, valstybės skolos aptarnavimo kaštus ir skurdinanti viduriniąją klasę, – jautri.
Dalios Grybauskaitės pasirinkta rinkimų strategija užimti oponuojančią Vyriausybei poziciją ir stabdyti Lietuvos gyventojų pajamų didėjimą, kaštų dujoms mažėjimą iki prezidento rinkimų bei atleisti vadžias po jos numatomo perrinkimo, yra taikli ir gudri, tačiau vargu ar turi ką nors bendro su Lietuvos gyventojų interesų gynimu ar socialiniu jautrumu.