Įprastinis proginis interviu su švietimo ministru, kuris pagrasė, kad šiemet iš mokyklų reikalaus kokybės (pernai turbūt reikalavo kiekybės?). Premjeras sudaro darbo grupę švietimo kokybės problemoms spręsti...
Po mėnesio – Mokytojų diena: plazdena auksiniai lapai, pro mokytojų kambario langus krenta paskutiniai bobų vasaros saulės spinduliai, socialdemokratai į mokyklas neša partinius tortus, aidi muzika, pirmieji valstybės asmenys skelbia šventiškus sveikinimus, kuriuose pabrėžia mokytojo darbo svarbą ir susirūpinimą mokyklos likimu...
Ar tai reiškia, kad Lietuvos mokyklai aušta naujas rytas? Neea, ką jūs, baikit juokauti – visa tai tiesiog privalomos švenčių apeigos.
Rūsčios tikrovės invazija. Gražios tos šventės, ir labai nesinori jų gadinti. Todėl ir rašau tada, kai šventės baigia užsimiršti, prasideda mokyklos gyvenimo kasdienybė. Tai va – ne viskas taip gerai, kaip tuose šventiniuose žodžiuose pasakyta. Ne paslaptis, ir nesyk kalbėta, kad Lietuvos švietimo sistema yra rimtoje bėdoje. Pagal OECD PISA tyrimą, Lietuvos švietimas yra 38-oje vietoje tarp tiriamų šalių, tuo metu Estija – 11-oje, Lenkija – 14-oje, Latvija – 28-oje, netgi Rusija – 34-oje...).
Mažiau žinoma tai, kad Vilniaus mokyklų ugdymo kokybė nėra geroji šios statistikos išimtis, kaip dažnai norėtume manyti. Taip, kokybė čia aukštesnė, negu Lietuvos vidurkis, tačiau išsilavinimo kokybe Vilnius nelenkia kitų keturių šalies didmiesčių (o kai kuriose srityse ir atsilieka). Nelenkia net ir tų didmiesčių, kuriuose nėra universitetų, kur aukštas nedarbo lygis ir šlubuoja ekonomika, kuriuose chroniškai trūksta mokinių, nes tie miestai palengva išmiršta ir emigruoja. Vilniuje, atvirkščiai, yra didžiulis intelektualinis potencialas, teliūškuojasi pinigų srautai, nemažėja mokyklų poreikis – tačiau tai niekaip nevirsta aukštesne vidutine ugdymo kokybe.
Pabrėžiu „vidutine“, nes Vilniuje yra – ir daug – tikrai puikių mokyklų. Tačiau „neblizgantis“ (kaip sako biurokratai) Vilniaus vidurkis automatiškai reiškia, kad šalia tų gerųjų yra ir aibė tikrai prastų mokyklų, kur tėvai ir vaikai sistemingai apgaudinėjami: abiturientai gauna brandos atestatą, taip ir neįgiję deramo pamato tolesniam sėkmingam gyvenimui, asmenybės tobulėjimui, kūrybai ir karjerai.
Didysis klausimas: kas kaltas (кто виноват)? Tais labai retais atvejais, kai kas nors prabyla apie Vilniaus švietimo problemas, būtinai paminima, kad palyginti su kai kuriais kaimiškais rajonais Vilniuje renovuota mažai mokyklų. Tokiems tereikia priminti Vilniaus licėjų: tai turbūt neginčytinai geriausia Lietuvos mokykla, o veikia ji apšiurusiame pastate – akivaizdžiausias įrodymas, kad ne mokyklos sienos ir langai lemia ugdymo bei mokslo kokybę.
Aišku, nepadeda tai, kad švietimą Vilniuje prižiūri Lenkų rinkimų akcija – politinė jėga, kurios didysis strateginis tikslas yra išlaikyti savo rankose pustuščius tautinių mažumų mokyklų pastatus.
Tačiau toli gražu ne tai yra problemų šaknys. Jeigu Europos Sąjungos valstybės sostinė nepajėgia užtikrinti ugdymo kokybės todėl, kad negali naudotis dviem-trimis pastatais, tai tik reiškia, kad jos švietimo biurokratai ne tik nesugeba spręsti problemų, bet dar ir neturi fantazijos surasti įtikinamesnį atpirkimo ožį.
Tą patį galima pasakyti ir teigiantiems, kad švietimą Vilniuje žlugdo nebaigta optimizacija – suskaldykime visas mokyklas į segmentus 4+4+4 (pradinė+pagrindinė+gimnazija), ir sistema pradės stebuklingai veikti, problemos išnyks, švietimo kokybė stebuklingai šaus į padebesius!!! Prie optimizacijos mito dar grįšime – o tuo metu ieškokite įtikimesnio pasiteisinimo.
Perspėjimas: tolesnis tekstas yra labai konservatyvus. Jeigu jaučiate tam alergiją, geriau iš karto persijunkite į ką nors švelnesnio, kas nereikalauja kieto ir nesentimentalaus žvilgsnio į tikrovę (rekomenduojame: NK-95, supermama.lt).
Rūsti tikrovė (tęsinys). Bėda ta, kad jei ką nors susuksi į gražius žodžius, tai netaps tiesa. Švietimo ideologai nutyli vieną aplinkybę: Lietuvos mokyklos nuosmukis prasidėjo lygiai tada, kai buvo pradėta mokyklos reforma – optimizacija ir Naujosios Švietimo Ideologijos diegimas.
Aristoteliškai-pozityvistinis pažinimo medis buvo pradėtas keisti „koncentrais“, literatūros kanonas – pasirinktinių autorių fragmentais, klasikinis dėstymas – savarankiškais „projektais“ ir mokomaisiais žaidimais, mokyklos nuo pirmos iki dvyliktos klasės buvo sudalintos, labai dažnai – prieš visų (tėvų, mokytojų, pačių mokinių) norus ir patogumą.
O problema su kairuoliška švietimo ideologija ta pati, kaip ir su socialistine ekonomika: ji neveikia. Ir tai netruko atsispindėti tarptautiniuose Lietuvos švietimo kokybės vertinimuose, krintančiuose žemyn parašiutininko su neišsiskleidusiu parašiutu greičiu. Tose Vakarų šalyse, kurios kairuoliškai švietimo ideologijai buvo ypač pasidavę, dabar jos – ne be vargo ir kančių – atsisakoma. Tačiau Lietuvos švietime kol kas vyrauja nuostata, kad naujovės buvo tiesiog nepakankamai giliai įsisavintos ar ne taip suprastos. Panašiai kaip Europos kairieji dar visai neseniai aiškino, kad komunizmas – puiki ideologija, tik Sovietų Sąjungoje buvęs blogai suprastas ir neteisingai įgyvendintas.
Tie „švietimiečiai“, kurie didžiuoju švietimo sistemos bėdų kaltininku laiko nepabaigtą optimizaciją ar ne iki galo įdiegtą Naująją Švietimo Ideologiją, primena vėlyvų sovietinių laikų anekdotą: „Štirlicas pagirdė katę benzinu ir paleido. Katė paėjo kelis žingsnius ir nugriuvo. Štirlicas priėjo išvadą: “Turbūt benzinas baigėsi.““ Arba žmogų skęstančioje valtyje, kuris laksto su grąžtu ir gręžioja vis naujas skylutes: „Dar nepakankamai prigręžiojau – matot, vanduo nespėja išbėgti“.
Problema ta, kad pro tas naujas skylutes vanduo bėga į vidų, o ne lauk. Taip ir su pokyčiais mokykloje – gana manyti, kad reikia toliau gilinti pradėtus pokyčius, nes dar nepakankamai prigadinta. Kad nemaža dalis problemų atsirado nuo pačių reformų, įvardyti nedrįstame tuo labiau, kuo tai tampa akivaizdžiau.
Siužeto kulminacija: išaiškinami kaltininkai. Todėl dabar atėjo metas įvardyti tikruosius mokyklos problemų kaltininkus. Taigi: tikrieji problemų kaltininkai, nusikaltimo vietoje sučiupti piktadariai, kurių rankose – rūkstantys pistoletai, yra ... klaidingi įsitikinimai apie švietimą ir juos propaguojantys žmonės, kurie, nepaisydami jiems prieštaraujančios patirties ir sveiko proto logikos, vis tiek atkakliai juos bruka į mokyklą, laikydamiesi nuostatos: „Jei mano pažiūros neatitinka tikrovės, tuo blogiau tikrovei!“
Norėjau pavadinti tuos klaidingus įsitikinimus „šiuolaikinio švietimo mitais“, bet berašant į rankas papuolė fantastiška Daisy Christodoulou knyga Seven Myths About Education. Jos aptariami mitai – didieji šiuolaikinio švietimo mitiniai naratyvai, tokie, kaip, pavyzdžiui, „XXI amžius viską keičia iš pagrindų“.
Čia aš noriu aptarti keliolika konkretesnių mąstymo stereotipų, su kuriais tiesiogiai susidūriau, kai kalbėjausi su Lietuvos švietimo ideologais ir praktikais. Tai stereotipai, kurie vis dar nuodija mūsų švietimą ir vaikų ateitį daug labiau, negu chemtrailai, su kuriais garindama actą nespėja kovoti sekspertė Milda. Prisimindamas paauglystėje ne vienam neišdildomą įspūdį palikusią knygą „Kriminalistikos keliai ir klystkeliai“, vadinsiu šiuos stereotipus tiesiog „klystkeliais“.
Taigi:
Šiuolaikinio švietimo klystkeliai.
I. „Žinios nebesvarbu – visada yra Google. Dabar reikia ugdyti įgūdžius“. Bet kaip surasi Google Madagaskarą, jeigu nežinai, kad jis egzistuoja? Be to, informacijos įsisavinimo ir naudojimo įgūdžius geriausiai ugdo būtent žinių įgijimas – abstrakčiai, be konkretaus žinių turinio, įgūdžiai nėra įgyjami. Turimos žinios yra būtinas kūrybinių asociacijų pagrindas ir orientavimosi pasaulyje pamatas – apšviestas plotas, iš kurio galima daryti žygius į supančią nepažinto pasaulio tamsą.
Vis dėlto sąmonė vieninga, ir tik susiejant su tuo, kas žinoma, o ne kolekcionuojant nesusijusių fragmentų aibę, galima susidaryti mentalinį pasaulio žemėlapį. Neigiant vieningo pažinimo poreikį švietime, netenkama galimybės ugdyti loginį mąstymą ir išplėtoti nuoseklų, logika ir sveiku protu grįstą pasaulėvaizdį. Paskui nedera stebėtis, kad vis daugėja actą garinančių ir sąmokslo teorijomis tikinčių piliečių – racionalaus pasaulėvaizdžio pamatai jiems buvo atimti dar mokykloje.
II. „Pasaulis keičiasi, todėl ir švietimas neturi siekti perteikti nekintamus amžinuosius turinius, o pratinti mokinius prie kaitos: ar tai būtų eigoje nuolat besikeičiantis dalykų turinys, ar nuolatinis judėjimas iš mokyklos į mokyklą, mokantis prisitaikyti prie vis naujo sociumo.“ Sed contra: praktinė psichologija sako, kad geriausiai prie kaitos prisitaiko, geriausiai naujoves kontekstualizuoja ir įsisavina tie vaikai, kurie turi tvirtą ir stabilų atskaitos tašką. Jau nekalbant apie tai, kad mokymosi stresas yra pakankamas, kad nereikėtų jo dar komplikuoti nuolatinio „migravimo“ iš bendruomenės į bendruomenę keliamu stresu.
III. „Mokymasis turi būti savanoriškas žaidimas, o ne iš išorės primesta prievarta.“ Žinoma, jeigu galima dalykus išmokti per žaidimą, yra gražu ir gerai; tačiau anksčiau ar vėliau prieinama riba, kur kiekvienas norintis mokytis bei tobulėti turi „įveikti pats save“, „prisiversti“ įsisavinti naujas žinias bei įgūdžius ir įveikti kliūtis. Klasikinis švietimas, pasitelkdamas išorinį – mokytojo – autoritetą, ugdo šį gebėjimą pritaikyti kryptingą prievartą savo paties atžvilgiu. O to gebėjimo neįgijęs mokykloje žmogus daugeliu atvejų vargu ar jį išsiugdys, išėjęs į savarankišką gyvenimą.
IV. „Drausmė uždrausta, tvarkos reikalavimas tėra siekis disciplinuoti ir bausti.“ Nepaisant to, kad empiriniai tyrimai neginčijamai rodo, jog ten, kur yra drausmė, mokymosi rezultatai geresni (jau nekalbant apie mokinių saugumą – opi problema ypač socialinės atskirties aplinkoje), kad tvarka klasėse reiškia ir tvarką protuose bei sielose.
VI. „Praeitis atgyvenusi – programą reikia aktualizuoti.“ Su tuo šūkiu buvo atsisakyta Antikos literatūros, mažėja seniau nei prieš šimtą metų parašytos literatūros kūrinių. „Aktualumo“ lozungas uždaro lėkštutėliame istorinės vaizduotės akvariume, iš kurio žvelgiant viskas iki XIX amžiaus atrodo barbarybė ir „viduramžiai“.
The Great White Liberal Death Wish, „Didysis baltasis liberalusis mirties troškimas“ atliko savo juodą darbą: užaugs karta, neišmanymo skraiste atkirsta nuo Europos civilizacijos šaknų, kuriai žodis „Europa“ reikš nebe Atėnų, Jeruzalės ir Romos kūrybinę sintezę, nebe Viduramžių, Renesanso ir baroko šlovę, o tik Briuselio biurokratų koridorius ir palengva blėstančių „gerovės valstybių“ zoną.
VII. „Mokykla turi rengti darbo rinkai.“ Be abejo, mažai kas svajoja užaugęs būti bedarbiu. Vis dėlto yra skirtumas tarp noro dirbti bei kurti ir tarp utilitarinio visos mokyklos nukreipimo į darbo rinkos poreikius. Šitaip pradingsta išsilavinusio, visapusiško, universalaus žmogaus idealas, į kurį orientuodavosi klasikinis ugdymas. Tačiau būtent tokių asmenybių buvimas yra vienintelis pagrindas kurti dinamišką, kūrybingą, socialiai mobilią visuomenę.
VIII. „Mokyklos tikslas – integruoti, ugdyti darnų kolektyvą, o konkuravimas, siekis pirmauti kenkia darnai.“ Svarbiausia – integruotis ir feel good, nereikia konkurencijos ir išskirtinumo, nes tai „elitaristiška“. O kaip sukurti ką nors išskirtinio, siekti aukščiausių standartų, kai niekas nenori pirmauti ir išsiskirti? Šis pražūtingas švietimo politikos klystkelis kaip dalgiu per pakinklius nurėžia jaunų žmonių (drauge – ir valstybės) veržlumą, atima motyvaciją tiems, kas nesigėdija pirmauti.
Drauge tai išduoda ir silpnesniuosius mokinius. Tylomis jiems pasakydami: „Nesistenkite, vargšiukai, vis tiek jums nieko nebus, geriau mes neminėsime, kad jūs atsiliekate, o priversime gabesniuosius ir mokančius dirbti lygiuotis į jus, kad tik blogai nepasijustumėte“, pasmerkiame juos likti lūzeriais. O ne vienas silpnesnis moksleivis, sekdamas stipresnių pavyzdžiu, raginamas ambicijos neatsilikti galėtų išsiveržti iš to vidutinybės ir susitaikymo su neišvengiamu pralaimėjimu gyvenimo kovoje liūno.
IX. „Vienų stipresnis loginis, kitų emocinis intelektas: abu vienodai vertingi, ugdykime tą, kuris vaikui artimiausias.“ Apskritai „emocinis intelektas“ yra nuostabi naujovė, moksliniu skambesiu mėginanti įteigti, kad tai kažkas kita, negu klasikinis charakterio formavimas. Esminis skirtumas tas, kad dabar „emocinis intelektas“ iškeliamas kaip alternatyva – ar net konkurentas – šiaip intelektui. Esą vieniems labiau sekasi su emociniu intelektu, kitiems su intelektu, tretiems su kūrybiškumu, „ir kas mes tokie, kad juos smerktume“.
Kadaise skiepyta tūkstantmečiais kurta ir tobulinta kardinalinių – ašinių – dorybių sistema siekė integruoti proto ir charakterio ugdymą, formuoti vieningą, visavertę, racionalią ir drauge moralią asmenybę. Gražus ir mokslingai skambantis „emocinio intelekto“ obalsis sako, kad jų integruoti nereikia – vieniems galima ugdyti protą, kitiems charakterį.
X. „Nesužinosime, kaip yra ar buvo iš tikrųjų – juk gyvename postmoderniame pasaulyje – yra tik skirtingos nuomonės.“ Tiesos imperatyvo praradimas, pesimizmas dėl galimybės išsiaiškinti tiesą atbukina intelektualinę ambiciją ieškoti ir kurti. Kam judėti į priekį, jeigu tikslas neegzistuoja? Arba, kaip aktualiame šių dienų kontekste rašė Vladimiras Laučius, „Kiekvienas turi savo tiesą“, „nėra vienos objektyvios tiesos“ – šie teiginiai smelkte persmelkia mūsų mąstymą. Todėl, susidūrę su melo politika, mes esame nepajėgūs melą pripažinti melu: mes sakome, kad „jie gina savo tiesą“. Mes nebesugebame melą vadinti melu: mes sakome, kad tai – tik kitokia nuomonė.“
XI. „Svarbiau negu įgyti žinias ar įsisavinti idėjas yra ugdyti kritinį mąstymą.“ Šiaip girtinas ir teisingas „kritinio mąstymo“ idealas dabartinio švietimo praktikoje sulėkštėja iki paprastos nuostatos: nesvarbu racionalūs argumentai, nesvarbu, kaip yra iš tiesų, svarbu išmokti atmesti bet kokį autoritetą ir sukritikuoti bet kokią poziciją. Galiausiai „kritinio mąstymo“ diegimas teugdo narcisistinį požiūrį: svarbiausia, kaip aš manau.
XII. „Kūrybiškumas = chaotiškas spontaniškumas.“ Vaizduotę ir kūrybiškumą neva labiausiai ugdo ne ankstesnių kūrybos aukštumų pažinimas ir nagrinėjimas, o taisyklių nevaržoma saviraiška. Žinoma, reikia skatinti neužgniaužti spontaniško kūrybinio prado, tačiau primityvus kūrybiškumo supriešinimas atkakliam, disciplinuotam darbui bei amato paslapčių mokymuisi (be kurių kūrybinis impulsas neras adekvačios išraiškos) sužlugdo daugiau talentų, negu išlaisvina. Kūrėjų asmenybes dažnai (nors ne visada) ženklina tam tikras spontaniško chaoso momentas; tačiau manyti, kad to užtenka, norint tapti kūrėju, tolygu įsitikinimui, kad tereikia nusipjauti ausį, ir tapysi kaip van Goghas.
XIII. „Postmodernios visuomenės „didžiųjų naratyvų“ fragmentaciją turi atspindėti reliatyvistinė, vertybiškai neutrali mokykla.“ O po to stebimės, kad mokykla vertybiškai neišugdo žmonių, kad tautos ir valstybės išlikimui svarbios vertybės neperduodamos jaunajai kartai.
XIV. „Mokykla turi būti apolitiška“. Žinoma, niekas neginčija, kad mokykla negali tarnauti partiniams interesams ir neturi būti politizuota. O vis dėlto – kaip išugdyti sąmoningą pilietį, kai aktualios politikos klausimų mokykloje vis dar vengiama kaip ugnies? Šitaip ugdomi apolitiški indiferentai, instinktyviai nepasitikintys politika ir šeriantys populistinės „pagiežos politikos“ bei sąmokslo teorijų gretas.
XV. „Optimizacija kelia ugdymo kokybę.“ Optimizacija savaime nėra kokybės kėlimo mechanizmas – ji tik padeda sutaupyti pinigus, kuriuos galima tikslingiau panaudoti kitoje švietimo grandyje, srityje ar vietovėje. O taupymas ir kokybė – ne tik netapatūs, bet dažnai vienas kitam prieštaraujantys, įtampoje esantys tikslai.
Optimizacija buvo reikalinga, siekiant labai ribotus švietimo išteklius efektyviai paskirstyti pernelyg išpampusiam mokyklų tinklui. Tačiau galiausiai pasiekiama riba, kai išteklių optimizacija nebedidina efektyvumo, netgi atvirkščiai – gali ilgainiui pažeisti sistemos gyvavimą. Optimizaciją geriausiai iliustruoja lietuviška patarlė apie čigono kumelę: palaipsniui mažinant davinį, galima beveik pasiekti būklę, kai kumelė nieko nebeėda – tik galiausiai ji nudvesia. Sudėtingoje sistemoje, kaip kad švietimas, optimizacija gali turėti nelauktų neigiamų pasekmių, nes didina bendrąjį sistemos trapumą, pasakytų Nassim Nicholas Taleb.
XVI. „Švietime svarbiausia progresyvi metodika.“ Dabartiniame švietimo mąstyme „teisingos“ ugdymo metodikos ir metodologijos, pažangiausi edukologiniai metodai svarbiau už mokytojo asmenį; manoma, kad viską išspręs technologijos. Tačiau ugdo ir asmenybes formuoja ne metodikos, ne vadovėliai ir ne interaktyvios lentos: jas formuoja asmenybės. Su mokytojo specialybės prestižo smukimu (nesenoje apklausoje mokytojo profesiją nepatrauklumu lenkia tik valytojo darbas), su tuo, kad vis mažiau talentingų, didelio kalibro asmenybių pasuka į mokyklą, su edukologijos persvara prieš gilų mokomo dalyko išmanymą rengiant mokytojus turbūt labiausiai ir dera sieti dabartinį Lietuvos mokyklos nuosmukį. Ir atvirkščiai – Suomija, seniai pirmaujanti tarptautiniuose reitinguose, pirmiausia pasižymi ne kokia išskirtine ugdymo metodika, o tuo, kad mokytojo profesija ten yra prestižinė ir mokyklos pritraukia nemažai gabiausių šalies absolventų.
Atomazga: ką daryti?
Na štai – švietimo klystkelių privardyta tiek, kad kiekvieną iš jų deramai aptarus, išeitų nedidelė knygelė. Švietimo būklė rodo, kaip toli mes nuo civilizacinio pakilimo ir išsivysčiusios valstybės, kiek mes praradome ir tebeprarandame, kokios menkos – ir nestiprėjančios – galimybės valstybei padaryti kokybinį proveržį. Kai kas supranta problemas ir ieško sprendimų, tačiau tai liks pasmerktos pastangos, kol paradigma nepasikeis.Tačiau kaip iš jų išbristi?
Netikiu visa apimančia Lietuvos mokyklos reforma. Visų pirma, artimiausius keletą metų tam neatsiras politinės valios kritinės masės. Antra, kuo toliau, tuo labiau abejoju, kad įmanomas visų švietimo sistemų sprendimas centralizuotai įvedant naują vieningą panacėją nuo visų bėdų.
Todėl švietimą reikia pradėti keisti mažesnėje terpėje, tikintis, kad gerosios praktikos pavyzdžiai ir aukštos kokybės standartai „užkrės“ ir likusią Lietuvą. Geriausia terpė tam yra Vilnius, kur yra ir vaikų, ir intelektinis potencialas, ir finansiniai ištekliai, ir didesnis tėvų reiklumas – čia naujovės greičiausiai pasitvirtina arba ne.
Tad ką Vilnius gali padaryti švietime? Pirmiausia – atsisakyti inertiškos nuostatos, kad „nieko čia nepadarysi, yra kaip yra“. Ir, aišku, neatiduoti švietimo kaip tėvonijos politinei jėgai, kuri neturi jokios kompetencijos spręsti jo problemas ir kuriai rūpi tik ginti savo teritoriją, pastatus, o ne prisidėti prie miesto bendrojo gėrio.
Kaip išjudėti iš dabartinio kryčio būklės? Blogiausia būtų mėginti skubotai keisti ir „grįžti“ prie „senos geros“ tvarkos – kelio atgal nėra, o skubotas eksperimentavimas būtų žalingas. Užuot skubotai keitus visą sistemą, būtina ieškoti pamatuotų pokyčių atskirose srityse, ieškoti to, kas pasiteisina ir veikia. Kelias turi būti ne atgal, o pirmyn, integruojant į nusistovėjusią naują ugdymo sistemą tuos klasikinio ugdymo elementus, kurie pasiteisina (kaip kad Anglijoje slebizavojimas mokant skaityti dabar grįžo, atjaunėjęs ir perdarytas, „phonics“ metodo pavadinimu).
Bendra nuostata turi būti tokia: Vilniaus mokykloms dera aukštai iškelti kartelę, nustatyti reiklius, tačiau pamatuojamus kokybės ir pažangos kriterijus, tuo pat metu padidinant autonomiją, suteikiant savarankiškumą keistis ir veikti, kuriant ir diegiant įrankius, padedančias mokykloms siekti ugdymo kokybės.
Taip pat reikalingas ugdymo kokybės žemėlapis, leidžiantis identifikuoti problemines vietas ir kryptingai skatinti ten pažangą. Šalia to turi būti ir programos, leidžiančios pirmaujančioms mokykloms diegti savo gerąją patirtį, perimti ir transformuoti atsiliekančias mokyklas – taip pat paskatos darantiems pažangą.
Taip pat būtina mokyklos, bendrojo ugdymo labui išnaudoti Vilniuje sukauptą intelektinį potencialą, nes ugdymo kokybę kuria būtent asmenybės ir talentai, o ne genialios metodologijos, technologijos ar mokytojo įsikišimo nereikalaujantys žaidimai bei projektai. Viena iš formų pasitelkti akademinį potencialą, kurios galimybės dar toli gražu nėra iki galo išnaudotos – tai universitetinės gimnazijos, kurių Vilniuje galėtų būti gerokai daugiau. Savivaldybė turėtųbūti jų steigimosi iniciatorė ir katalizatorė, o ne pasyvi stebėtoja ar (sad, but true) stabdis.
Apskritai būtina skatinti ugdymo formų įvairovę: galų gale leiskime Vilniuje atsirasti klasikinėms gimnazijoms, turi veikti bent keli realiniai licėjai, steigtis švietimo patirtį turinčių religinių bendruomenių mokyklos – pripažinta Jėzuitų gimnazija turi sulaukti konkurentų ir kompanionų. Turi būti ne po vieną kitą „grietinėlę nusigraibančią“ savitos formos mokyklą, bet reali ugdymo formų įvairovė, besiorientuojanti į skirtingus socialinius sluoksnius ir gabumų ešelonus.
Būtina ir gyva mokyklos sąsaja su darbo rinka (NB! tai ne tas pat, kaip švietimo turinio orientavimas į darbo rinkos poreikius), o taip pat profesinio ugdymo sektoriaus atgaivinimas, pameistrystės formų diegimas. Neseniai esu rašęs apie inovatyvią britų patirtį šioje srityje - universitetų techninius koledžus, kurie leidžia moksleiviams įgyti aukšto lygio techninius įgūdžius priešakinėse inžinerijos, dizaino, mokslo, programavimo, pramonės srityse. Jų sėkmės pagrindas – pažangi, paskutines inovacijas atspindinti infrastruktūra, ypač aukšta suteikiamų įgūdžių kokybė, keliami dideli reikalavimai mokiniams, garantuotas kelias į darbo rinką, kurį užtikrina bendradarbiavimas su pirmaujančiomis šių sričių kompanijomis, arba galimybė toliau studijuoti tuos dalykus universitete. Kompleksiškai taikant šias priemones, derinant jas su inovatyvia, į rezultatus orientuota įdarbinimo praktika, galime pasiekti, kad Vilniuje jaunimo nedarbas praktiškai išnyktų.
Ir galiausiai, Vilnius turi imtis formuoti ypač kokybišką mokytojų korpusą. Būtent Vilniuje galima pradėti kurti aplinką, kurioje mokytojo pašaukimas ir vėl taptų viena iš didžiausią prestižą turinčių profesijų.
Paskatos, orientuotos į veiklos rezultatus, sabbaticals – apmokamų tobulėjimo atostogų programa, tikslingas mokytojų metodinis aprūpinimas, pakaitiniai mokytojai, pavaduojantys susirgusius specialistus savivaldybės ribose, šiuolaikiniai mokyklų kokybės vadybos principai – yra daugybė priemonių, kurios, kryptingai ir kompleksiškai taikomos, leis maksimizuoti mokytojų korpuso potencialą, kurti naują mokytojų darbo sąlygų kokybę ir didinti šios profesijos patrauklumą, prestižą bei socialinį autoritetą.
Tik tuomet, kantrių ir nuoseklių pastangų dėka, ugdymo kokybė pradės palaipsniui keistųsi į gerąją pusę – iš pradžių sostinės mokyklose, o vėliau Vilnius galbūt taps pavyzdys, pažangiausių praktikų ir išskirtinės kokybės laboratorija visos Lietuvos švietimui.
Tuomet ir Rugsėjo 1-ąją bei Mokytojų dieną jau bus galima pasitikti be ornamentinių susirūpinimo gestų.