Šiandien mums, Lietuvoje, penkių darbo dienų savaitė atrodo kaip duotybė. Taip dirbame mes, taip dirbo mūsų tėvai, seneliai. Tikriausiai daugelis nustebs sužinojęs, kad Indijoje ar Meksikoje dauguma darbuotojų iki šiol dirba šešias dienas per savaitę. Tuo tarpu prieš 100 metų dauguma valstybių perėjo prie mums šiandien įprasto – penkių darbo dienų – režimo.
Tai – įrodymas, kad savaitės trukmė yra susitarimo klausimas. Susitarimo, kuris turi atspindėti ne tik technologinį proveržį, bet ir pasikeitusius darbo santykius, požiūrį į karjeros galimybes bei poreikį keisti darbo organizavimą ir taikyti lankstesnį darbo laiko reguliavimą.
Ne veltui 4 darbo dienų savaitę stipriau išsivysčiusios Europos šalys eksperimentuodamos išbandė jau seniai. Mes taip pat nebeturime prabangos laukti ir toliau pavydžiai slapčia žiūrėti, kaip toks perversmas vyksta kitur. Negalime leisti sau atsilikti nuo neišvengiamų pokyčių. Lietuva taip pat turi jungtis prie valstybių, kurios eksperimentuoja ir ieško sprendimų.
Toks modelis oficialiai jau yra įteisintas Belgijoje, bandomieji projektai jau kurį laiką vyksta Vokietijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje. Apie ketinimą pereiti prie sutrumpintos darbo savaitės jau pranešė ir Didžioji Britanija bei JAV.
Tačiau turime suvokti, kad bendroje rinkoje veikiančioms valstybėms labai sunku priimti tokius nusistovėjusią tvarką keičiančius sprendimus pavieniui. Realybė tokia, kad kiekviena šalis nacionaliniu lygiu gali diskutuoti, vykdyti eksperimentinius projektus, džiaugtis rezultatais ir bandyti plėsti tų projektų apimtis, tačiau tokio masto pokyčių įgyvendinimas turi būti bendras Europos Sąjungos (ES) lygiu.
Iš pilotinių projektų gausos ir vis daugiau besijungiančių valstybių suprantame, kad Europa turi viltį reikšmingai pakeisti darbo savaitės apibrėžimą ir jau yra pasiruošusi pokyčiams. Džiugu tai, kad Lietuva taip pat jau rodo iniciatyvą, jog nori iš tylaus stebėtojo pereiti prie pokyčių inicijavimo.
Lietuvoje praėjusiais metais jau įsigaliojo Darbo kodekso pataisos, kurios leidžia sutrumpinti darbo savaitę mažus vaikus auginantiems tėvams, dirbantiems viešajame sektoriuje. Iš esmės, tai yra dalinis keturių darbo dienų savaitės įteisinimas. Seime siūliau plėsti šias darbo kodekso pataisas, kad jomis galėtų naudotis ne tik viešojo, bet ir privataus sektoriaus darbuotojai. Tai galėtų būti Lietuvos būdas įsitikinti sutrumpintos darbo savaitės naudingumu jį praktiškai išbandant kuo plačiau. Manau, artimiausiu metu prie šio klausimo turėsime grįžti svarstant reguliacinius pokyčius tiek nacionaliniu, tiek ES lygiu.
Galvojant apie mūsų ateitį ir siekiant ne tik pasiruošti neišvengiamiems pokyčiams darbo rinkoje dėl naujų technologijų plėtros bei automatizacijos, bet ir kurti patrauklios valstybės įvaizdį, tokie pokyčiai bus neišvengiami.
Trumpesnė darbo savaitė yra neišvengiama realybė, tačiau realų pokytį visi galėsime pajusti tik tuomet, kai šie sprendimai bus priimti bendrai visos Europos mastu.