Vieni jų – konkuruojančių jėgų atstovai arba kiti Prezidento rinkimų dalyviai. Pastarųjų viešai reiškiamas apmaudas veikiau patvirtina, kad socialdemokratai pasielgė racionaliai. Netrūko ir veidmainystės apraudant „socialdemokratijos mirtį“ Lietuvoje. Antai vienas tokių – buvęs konservatorių ilgametis lyderis ir dukart premjeras Andrius Kubilius – patogiai sau užmiršo, kad būtent jam vadovaujant Tėvynės Sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD), ši partija rėmė išskirtinai nepartinius kandidatus Prezidento rinkimuose, pavyzdžiui, liberalių jėgų atstovus Valdą Adamkų ir Petrą Auštrevičių, o vėliau – Algirdo Brazausko Vyriausybėje dirbusią finansų ministrę Dalią Grybauskaitę. Galima tik retoriškai klausti: kaip šie sprendimai derėjo su konservatizmu arba krikščioniška demokratija?
Vis dėlto būtų neteisinga nurašyti visus kritikus kaip iš anksto priešiškus partijai. Net ir pačių socialdemokratų gretose būta įtakingų balsų, prieštaravusių šiam sprendimui. Nepalankiai jį priėmė ir dalis akademikų, nevyriausybinių organizacijų atstovų, žmogaus teisių gynėjų. Pagrindinė šios kritikos ašis – socialdemokratams atsisakius dalyvauti rinkimuose, nebus kam atstovauti kairiosios progresyvios linijos, o paties G. Nausėdos asmeninės pažiūros nėra visiškai suderinamos su socialdemokratija, bent jau su jos interpretacija, susiklosčiusia Vakaruose. Ši diskusija svarbi ir būtina. Atliepdamas ją pateiksiu tris motyvus, kodėl, mano manymu, socialdemokratų sprendimas buvo teisingas.
Pirmasis motyvas – grynai praktinis. Šiemet Lietuvoje vyks net treji rinkimai – ne tik Prezidento, bet ir Europos Parlamento bei Seimo. Tai išskirtinė situacija. Norint sėkmingai pasirodyti kiekvienuose iš jų, reikalinga atskira rinkimų kampanija, o šiai – adekvatūs finansai. Iš viešai pateiktų finansinių ataskaitų akivaizdu, kad Lietuvos socialdemokratai toli gražu negali pasigirti tokiu lėšų kiekiu, kokiu disponuoja TS-LKD ar Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Socialdemokratai negauna tokių dosnių valstybės dotacijų ir jų taip entuziastingai neremia stambusis kapitalas.
Vadinasi, reikia taupyti tam, kad būtų pakankamai išteklių pasirengti partijai svarbiausiems rinkimams – Seimo, nes būtent juos laimėjus susidarys sąlygos formuoti Vyriausybę ir įgyvendinti kairiąją politiką. Europos Parlamento rinkimų taisyklės labai panašios į tuos principus, kuriais remiantis vykdomi Seimo daugiamandatės apygardos rinkimai, todėl šių dvejų rinkimų kampanijos daug lengviau tarpusavyje suderinamos. Ko nepasakysi apie Prezidento rinkimus, kuriuose varžosi ne partijos, o konkretūs asmenys, ir jų laimėtojas pelno viską.
Su tuo susijęs antrasis argumentas. Jis nuosekliai plaukia iš Konstitucijos. Lietuvos Respublika pirmiausia yra parlamentinė demokratija. Nors Prezidentas ir yra tiesiogiai renkamas, tačiau jo pagrindinės kompetencijos – užsienio reikaluose, kur, kaip žinoma, partinių ideologinių debatų gerokai mažiau. Bent jau Lietuvoje, kur egzistuoja strateginis sutarimas dėl pamatinių euroatlantinės integracijos ir nacionalinio saugumo tikslų. Dar daugiau, išrinktasis Lietuvos Prezidentas privalo atsisakyti narystės partijoje. Taigi, labai keista girdėti kai kurių ekspertų pasisakymus, kad partijų lyderiai būtinai turi dalyvauti šiuose rinkimuose. Juk pati Prezidento rinkimų logika ir taisyklės teikia pirmenybę nepartiniams kandidatams.
Trečiasis veiksnys – moralinis. Jis pirmiausia skirtas pagrįsti, kodėl apskritai reikėjo kažką paremti. Juk galbūt derėjo išvis nieko nepalaikyti, kaip, pavyzdžiui, pasielgė Lietuvos liberalų sąjūdis? Vis dėlto, tai būtų neatsakinga pozicija. Vengdami apskritai išsakyti savo poziciją, socialdemokratai būtų apkaltinti kaip „nusiplaunantys“. Kaip atrodytų – didžiausia ir populiariausia Lietuvos partija, bet be nuomonės? Tai tikrai būtų smūgis Lietuvos demokratijai. Ypač tokiu kritiniu šaliai momentu, kai įspūdingai išbrangęs gyvenimas, o visai šalia siaučia karas.
Dar daugiau, puikiai matyti, kad dabartiniai valdantieji ciniškai naudojasi šia „daugybinės krizės“ padėtimi. Užuot telkę, mėgina toliau gąsdinti ir sėti paniką, nors įtampų visuomenėje ir taip su kaupu. Netgi pranašauja, kad „Lietuvai belikę tik keleri metai“. Akivaizdu, kad tai bus pagrindinis jų Seimo rinkimų kampanijos akcentas. Socialdemokratams nepakeliui su šia baimės ir skaldymo politika. Todėl ir nuspręsta remti dabartinį šalies Prezidentą bei jo vykdomą užsienio ir saugumo politiką. Didžiausią pasitikėjimą turinčiai partijai parėmus didžiausią palaikymą turintį kandidatą į Prezidentus, visuomenei pirmiausia siunčiama raminanti žinia.
Ar ir kiek socialdemokratams seksis koordinuoti savo veiksmus su G. Nausėda sprendžiant vidaus politikos klausimus – per ankstyva prognozuoti. Visai tai galima bus vertinti jau po visų trejų rinkimų baigties, kai bus aiškūs jų nugalėtojai, taip pat galutinė naujojo Parlamento sudėtis. Tačiau daugeliu šių klausimų socialdemokratų bendradarbiavimas su naujai išrinktu G. Nausėda turėtų būti sklandus. Džiugina Prezidento dėmesys vietos savivaldai, jos savarankiškumui, regionams. Taip pat pagirtinas rūpestis kai kurių grupių, pavyzdžiui, žmonių su negalia, padėčiai. Veikiausiai ir pačiai „gerovės valstybės“ idėjai bus kur kas daugiau prielaidų įgyvendinti, jei Vyriausybę formuos socialdemokratai.
Galbūt galimi rimtesni susikirtimai dėl tam tikrų žmogaus teisių klausimų, pavyzdžiui, vienalyčių partnerysčių atžvilgiu. Vis tik net ir šiuo atveju matau visas galimybes susitarti. Lietuva liko vienintelė Baltijos valstybė ir viena paskutiniųjų visoje Europos Sąjungoje nepripažįstanti šių teisių. Net vien iš nacionalinio saugumo perspektyvos būtų reikalinga ir tikslinga tai galų gale išspręsti. Antraip Vakarų partneriai, iš kurių apsaugos taip tikimės karo atveju, ne visai supras, kodėl mes iki šiol delsiame ir neužtikriname vienalyčių porų lygiateisiškumo. Tik šio sutarimo dera siekti per ramų dialogą užuot siuntinėjant picas ir deginant knygas.