Bėda, kad, dejuodami dėl vertybių krizės, nelabai domimės pačiomis vertybėmis ir tuo, kaip jos veikia. Demokratijoje apskritai nemadinga kalbėti apie hierarchijas, apie tai, kad kažkas yra aukščiau, o kažkas – žemiau; kažkas svarbiau, o kažkas – ne taip svarbu. O vertybių srityje hierarchija yra neišvengiama. Ir ji yra ne kiekybinė, o kokybinė. Tikras akibrokštas šiuolaikiniam žmogui, pratusiam viską vertinti skaičiais. Kai nerandama laiko arba nematoma būtinybės įvertinti, kas svarbiau, žengiama į vertybinę painiavą, chaosą, kurį pikta valia lengvai gali išnaudoti ir žmonių supriešinimui.
Taika šiandien - viena iš aktualiausių supriešinimo temų. Vėl paradoksas. Bet susipriešinimas kyla būtent dėl to, kad šių dienų pacifistai pirmenybę teikia išoriškam taikos pasireiškimui. T. y. karo veiksmų nebuvimą jie laiko taika. Tai – tipiška saviapgaulė. Karo veiksmų nebuvimas, neparemtas tiesa, teisingumu ir laisve, nėra jokia taika. Geriausiu atveju tai – tik ilgesnės ar trumpesnės paliaubos, nuolat gresiančios nauju karo veiksmų protrūkiu. „Tiesa padarys jus laisvus“ – tikroji evangelinė žinia, reiškianti, kad tiesa yra būtina laisvės sąlyga. Lygiai taip pat laisvė savo ruožtu yra būtina taikos sąlyga. Andai Vatikano užsienio reikalų ministras prabilo taip, tarsi iki šiol tos svarbios Evangelinės naujienos nebūtų suvokęs... O vienas neatsargus dviprasmiškai interpretuotas paties Pontifiko žodis sukėlė išties sprogstamą pasipiktinimo reakciją. Nejaugi Vatikane būtų užmirštas net šventasis Augustinas, nedėjęs lygybės ženklo tarp karo veiksmų nebuvimo ir taikos? Tyčia ar netyčia padėjus tą lygybės ženklą, nebematoma skirtumo tarp aukos ir agresoriaus, o aukai, ginančiai savo gyvybę ir laisvę, teikiama pagalba gali būti pavadinta ir konflikto eskalavimu.
Tokie nesusipratimai nėra nekalti, nes menkina Bažnyčios autoritetą ir užgožia Bažnyčios nusistatymo prieš smurtą esmę - karo žiaurumų akivaizdoje net labai kilnus ir smurtauti nelinkęs žmogus gali būti užvaldytas pykčio, keršto, nevilties ir griebtis veiksmų, dėl kurių paskui gailėtųsi. Šiuo atveju Bažnyčia perspėja apie blogį, veikiantį žmogaus viduje, ir būtinybę jam pasipriešinti. Besiginančios nuo agresoriaus Ukrainos karių garbei reikia pasakyti, kad jiems vis dar užtenka didžiadvasiškumo žmoniškai elgtis su belaisviais ir garbingai kautis mūšio lauke. Žmoniškumo išlaikymas ypač svarbus siekiant pergalės prieš nužmogėjusį agresorių.
Karo kontekste tik labiau išryškėja, kur yra tikros vertybinės takoskyros, o kur – pastangos supriešinti žmones, kurie šiaip jau turėtų galimybių susitarti. Per pastaruosius metus smarkiai supainiota tema – spekuliacijos aplink abstrakčiai įvardijamas „krikščioniškas vertybes“. Tokios painiavos tikriausiai nebūtų įmanoma privelti, jeigu aiškiai suvoktume, kas yra pagrindinė Evangelinė žinia, o kas – istoriškai susiformavusios žmonių nuostatos, kurios laikui bėgant natūraliai keičiasi. Verta panagrinėti, kaip manipuliacijos tradicinės šeimos gynimo tema galėjo būti pasitelktos tyčiniam visuomenės supriešinimui. Čia tik prabėgomis užsiminsiu apie tai, kokiu mastu tos manipuliacijos buvo inspiruojamos Kremliaus. Jau yra atliktas išsamus tyrimas apie įtakos tinklą, apraizgiusį daugelį Europos šalių, infiltruojant ar inspiruojant tam tikros krypties judėjimus ir veiksmus. Be jokių skrupulų šio tinklo veikla buvo dangstoma krikščioniškomis vertybėmis, nors tikslai, kurių siekta, su tomis vertybėmis neturėjo nieko bendra. Galiausiai karas nuplėšė visas skraistes, bet dalies piliečių savimonė buvo paveikta. Vengrijos atveju paveikta taip, kad netgi Orbano draugo kariuomenės siautėjimo vaizdai Bučoje neatėmė balsų iš Vengrijos diktatoriaus... Ir kažin ar verta klausti , ar Le Pen priartėjimas rinkiminėje kovoje prie Macrono paaiškinamas vien šio politiko nusišnekėjimais, ar nuoseklia minėto Kremliaus tinklo veikla.
Man vis dėlto labiau rūpi, kodėl, pavyzdžiui, Vengrijoje tos manipuliacijos buvo paveikesnės, nei kitose šalyse, ir kokia reali tų manipuliacijų įtaka Lietuvoje. Kas daro mus pažeidžiamus, o kas daro mus atsparesnius? Kalbu iš krikščioniškų pozicijų – taigi ir apie krikščioniškas vertybes iš esmės.
Regis, manipuliacijų paveikumas labiausiai priklauso nuo to, kiek giliai išpažįstame autentiškas krikščioniškas vertybes ir kokią vietą jos užima mūsų konkrečiuose gyvenimuose, kaip stipriai jos lemia mūsų asmeninius, kasdienius sprendimus.
Svarbiausia krikščioniška vertybė, iš esmės bendra ir visai vakarietiškai civilizacijai – artimo meilė – yra vertybių hierarchijos viršūnėje. Krikščionio savimonėje ji neatsiejama nuo meilės Dievui kaip neribotam meilės, gailestingumo ir visokio gėrio šaltiniui. Artimo meilės vertybė nesvetima ir doram agnostikui, turinčiam kiek kitokią savo sprendimų motyvaciją. Tad galime sakyti, kad bendras principas – nedaryk kitam to, kas tau pačiam negerai, - yra iš esmės universalus, visiems geros valios žmonėms priimtinas. Krikščioniui tai yra Gerosios Naujienos širdis. Religiniai karai tarp krikščionių Europos istorijoje gerai rodo, kas nutinka, kai šios svarbiausios idėjos vietą užima antraeilės...
Žmogaus prigimtis nuo tų laikų, deja, ne taip jau labai patobulėjo.
Pavyzdžiui, pasitaiko šeimų, kurios atstumia savo homoseksualius vaikus tik dėl to, kad šie yra kitokie nei dauguma. Nors tai nėra laisvas vaiko pasirinkimas ir dažniausiai pats savo kitoniškumo pripažinimas jiems yra sunkiai pakeliamas išbandymas. Iš dalies ir dėl to, kad šeimoje vietoj atjautos sulaukia pasmerkimo. Ir tada kyla klausimas, ar tokia „tradicinė“ šeima, kurioje trūksta paprasčiausios atjautos, pati savaime yra vertybė?
Karo kontekste šis klausimas įgyja išties dramatišką skambesį. Galime klausti, kokiose šeimose išaugo monstrai, kurių siautėjimo laikinai okupuotose Ukrainos vietovėse pėdsakai sukėlė visuotinį civilizuoto pasaulio pasibaisėjimą? Pagal visus formalius požymius tai – „tradicinės“ šeimos. O pagal turinį – tai šeimos, kuriose vaikai kasdien mato žeminamą, kartais net prievartaujamą motiną; kuriose retai matomas blaivus tėvas, o keiksmažodžiai sudaro mažne pusę viso nuolatinio leksikono. Klausimas, kokia tokios šeimos vertė?
Tai – būtent apie vertybių hierarchiją. Meilė, atjauta, pagarba šalia esančiam žmogui yra svarbiau. O šeimos vertę sudaro tai, ar ją užpildo tos aukštesniosios vertybės. Taip vadinama tradicinė šeimos forma, kylanti iš vyro ir moters santuokos, yra tarsi brangus ir brangintinas indas, tad svarbu ir yra rūpintis, kad jis būtų užpildytas deramu turiniu iš aukštesnės vertybinės pakopos.
Tai, kad šį indą, šią žmonių bendrabūvio formą branginame, rodo ir mūsų konstitucija, ir viešoji opinija. Tai, kad krikščioniui šeimos sukūrimas yra sakramentas ir pašaukimas, tolygus pašvęstąjam (vienuolių) gyvenimui ir kunigystei, išskiria vyro ir moters sąjungą iš kitų žmonių bendrabūvio formų.
Bet negalime nematyti, kad šiandieninėje mūsų visuomenėje gyvena ne vien krikščionys, ir egzistuoja įvairios žmonių bendrabūvio formos, tarsi skirtingi indai. Ar negali ir tos kitos bendrabūvio formos būti užpildytos meile, atjauta, pagarba, abipusiu rūpesčiu? Ar įteisinus tas bendrabūvio formas įstatymais kaip nors nukentėtų santuokos institutas? Tuo tarpu visuomenės mastu žmonių ryšių įvairiose bendrabūvio formose skaidrumas ir stabilumas neabejotinai prisideda prie bendrojo gėrio.
Krikščionių demokratų bei konservatorių pasisakymas už partnerystę europinėje praktikoje neturėtų stebinti, nes remiasi būtent bendrojo gėrio motyvais. Dar daugiau, parodydami pagarbą kitokias pažiūras turinčiai geros valios mažumai iš tiesų giname savo krikščioniškas vertybes, tikėdamiesi joms tokios pat pagarbos iš turinčių kitokias pažiūras, nei mūsiškės.
Panašu, kad tiesiog neturime kitos išeities, kaip tik šviežia akim pasigilinti į veikiančias civilizuotame pasaulyje vertybes ir jų prigimtį, vien jau tam, kad galėtume užtikrintai atskirti vertybes nuo pigios butaforijos ir apsimestinio susirūpinimo, siekiant nedeklaruotų politinių tikslų. Labai svarbu priimant svarbius sprendimus vadovautis tiesos pažinimu, o ne išgalvotomis ar netgi ir tikromis baimėmis.