Galima teigti, kad santykiai tarp Varšuvos ir Briuselio pastaraisiais metais iš tiesų buvo gan įtempti, nepaisant to, kad Lenkijos pozicija dėl daugumos užsienio politikos klausimų, tokių kaip parama Ukrainai bei sankcijos Rusijai, sutapo su ES. Tačiau pagrindine skirtimi tapo ginčai dėl teisės viršenybės principų, kurie su ES prasidėjo dar 2015 m., kai Jaroslawo Kaczinskio vadovaujama partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS) suformavo vyriausybę. 2019 m. Europos Teisingumo Teismas nusprendė, kad Lenkijos Aukščiausiojo Teismo įstatymas, kuriuo buvo sumažintas Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinis amžius, prieštarauja ES teisei ir pažeidžia teisėjų nepakeičiamumo principą, taigi ir teismų nepriklausomumo principą. Šie nesutarimai dėl teisės viršenybės principų tarp „Teisės ir teisingumo“ ir Europos Sąjungos virto pagrindiniu Lenkijos opozicinių partijų argumentu rinkimuose. Svarbu paminėti, jog Lenkijai skirtos didelės lėšos iš ES COVID gaivinimo plano buvo užšaldytos. Todėl opozicinių partijų, tiksliau, Donaldo Tusko vadovaujamos „Pilietinės koalicijos“ (KO), pažadas buvo atkurti Lenkijoje teisės viršenybę pagal ES teisės aktus, taip „atlaisvinant“ 35 mlrd. eurų iš ES ekonomikos atkūrimo fondo.
Vis dėlto, Lenkijos rinkimų rezultatai parodė, jog „Teisė ir teisingumas“, dabartinė valdančiųjų partija, užsitikrino 194 vietas parlamente, kitaip tariant – surinko daugiausia piliečių balsų. Antroji pagal rinkėjų balsus liko opozicinė partija „Pilietinė koalicija“, kuri vedama Donaldo Tusko gavo 157 vietas parlamente. Tikėtina, kad opozicinės partijos „Pilietinė koalicija“, „Trečiasis kelias“ ir „Naujoji Kairė“, turinčios iš viso 248 vietas parlamente, ir formuos koaliciją. Kol kas dar anksti spręsti, kaip atrodys naujoji Lenkijos valdžia, kadangi prezidentas dar turi suteikti galimybę formuoti valdžią daugiausia balsų surinkusiai partijai. Šansai, kad J. Kaczinskio vadovaujama „Teisė ir teisingumas“ sudarys koaliciją – menki, nes visos į parlamentą patekusios opozicinės partijos teigė, jog neketintų jungtis prie PiS formuoti vyriausybės, o 194 vietas užsitikrinusi PiS parlamente daugumos neturi. Tačiau tikėtina, kad prezidentas Andrzejus Duda suteiks būtent daugiausia balsų surinkusiai „Teisės ir teisingumo“ partijai galimybę pirmai formuoti vyriausybę.
Spalio 15 d. taip pat buvo organizuojamas referendumas, kuriame buvo iškelti keturi klausimai: dėl valstybinių įmonių privatizavimo, pensinio amžiaus ilginimo, tvoros Baltarusijos pasienyje ir migrantų priėmimo pagal susitarimą su ES. Vis tik referendumas neįvyko, kadangi tik 40 proc. rinkėjų pasirinko balsuoti: tam, kad įvyktų referendumas, reikėjo didesnio kaip 50 proc. aktyvumo. Šį referendumą dar prieš rinkimus opozicija vertino kontroversiškai. Na, o Lenkijos senato rinkimuose „Teisės ir teisingumo“ kandidatai laimėjo 34 vietas, o opozicinių partijų „Pilietinė koalicija“, „Trečiasis kelias“ ir „Naujoji Kairė“ kandidatai iš viso laimėjo 66 vietas. Iš esmės, Lenkijos Senatas yra aukštesnieji parlamento rūmai, o Sejmas – žemieji rūmai. Senato funkcijos susijusios su pataisų siūlymų ir įstatymų priėmimo atidėjimu. Jei Senatas atmeta Sejmo priimtą įstatymo projektą, jis gali būti grąžintas Sejmui toliau svarstyti. Dabartinė geopolitinė situacija ir karas Ukrainoje nulėmė, kad Lenkija aktyviai siekė svarbesnio vaidmens regioninėje ir Europos politikoje. Taip pat nutiko ir su Baltijos valstybėmis, kurios dar iki karo Ukrainoje kartojo, kad ES privalo daug griežčiau įvertinti diplomatinius bei ekonominius santykius su Rusija.
Tarptautinių įvykių gausa ir senosios išorinės grėsmės, o konkrečiai rusų invazija į Ukrainą, parodė ES šalių gebėjimą reaguoti į krizes bei vieningai teikti paramą. Kita vertus, kol Vakarų Europos sostinės bandė įvertinti Rusijos raudonąsias linijas dėl karinės paramos teikimo Ukrainai tęsimo, dominavo Baltijos valstybės ir Lenkija: jos operatyviai siuntė paramą į Ukrainą jau pirmaisiais karo mėnesiais. Vertinant istorinį kontekstą, tarp Baltijos valstybių ir Lenkijos visą laiką egzistavo aiškus poreikis formuoti bendrą gynybos politiką, reaguojant į nuolatinę egzistencinę grėsmę, kurią kelia Rusijos imperinės ambicijos. Verta prisiminti, kad vienas iš bandymų formuoti regioninę geopolitinę galią buvo „Baltijos Antantės“ projektas. 1920-ųjų metų konferencijos sušaukimas Bulduruose, Latvijoje, tarp Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos bei Ukrainos buvo skirtas glaudžiam šių valstybių bendradarbiavimui užsienio politikos, ekonomikos bei gynybos srityse aparti. Nors ši sąjunga ir nevirto realiu daugiašaliu politiniu aljansu, šių dienų geopolitinės realijos parodė, kad yra reikalinga koordinuota Europos Sąjungos saugumo politika. Žinoma, NATO išlieka pagrindiniu saugumo architektūros garantu Europoje. Rytų Europos valstybės dar iki karo Ukrainoje pradžios vieningai sutarė dėl regioninės saugumo struktūros ir gynybos biudžetų didinimo iki 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Pavyzdžiui, Baltijos šalys susitarė, kad gynybos išlaidos privalo didėti iki 3 proc. nuo BVP. O Lenkija karinėms išlaidoms skyrė 2,4 proc. savo BVP, iš esmės beveik daugiausia iš visų NATO narių (išskyrus JAV). Lenkija taip pat sugebėjo suformuoti vieną iš stipriausių kariuomenių Europoje, siekiančią maždaug apie 170 tūkst. aktyvaus rezervo karių. Kalbant apie politinę lyderystę, Baltijos šalys bei Lenkija visą laiką skeptiškai žiūrėjo į Europos prekybinius ir energetinius ryšius su Rusija. Ribojamųjų priemonių srityje Baltijos valstybės pradėjo taikyti ir nacionalines sankcijas, skirtas Rusijai ir Baltarusijai.
Karas Ukrainoje tik patvirtino Baltijos valstybių ir Lenkijos poziciją dėl reikalingo stipresnio ES vaidmens sprendžiant regioninius konfliktus. Žinoma, ES žengė pirmuosius žingsnius konkrečiau stiprinant Europos gynybos pramonę. 2021 m. buvo įkurta Europos taikos priemonė (angl. European Peace Facility), skirta ES taikos užtikrinimo misijoms finansuoti, karinėms pratyboms ir mokymams rengti. Juk dabar ši priemonė ir tapo vienu iš pagrindinių ES instrumentų, perduodant karinę pagalbą Ukrainai, teikiant artilerijai skirtą amuniciją. Kitas svarbus aspektas – regioninis bendravimas, pavyzdžiui, „Trijų jūrų iniciatyva“, kuri sustiprina politinius ir ekonominius ryšius tarp Vidurio ir Rytų Europos valstybių. Galima teigti, kad per pastaruosius metus Lenkijos bei Baltijos valstybių transatlantiniai ryšiai tik stiprėjo. Tai įrodo ir 2023 m. įvykęs NATO Viršūnių susitikimas bei deklaracija, kurioje teigiama, kad daugiausia dėmesio Europoje bus skiriama rytiniam flangui. Ateityje dar ir Ukrainai bei kitoms Rytų Partnerystės šalims tapus visavertėmis Europos Sąjungos narėms, gali nutikti taip, jog geopolitiniu Europos centru taps ES rytinis flangas.