Iš vienos pusės, tarsi turiu visus svertus veikti pats ir tuo pačiu priversti kitus tinkamai atlikti savo darbus, bet kartu viskas labiau panašėja į bandymą paliesti liežuviu savo alkūnę – gal ir yra žmonių, kurie tai moka, bet visoje Žemėje rasime tik kelis tokius gudruolius. Savęs prie tokių priskirti negaliu, todėl ir jaučiuosi nevykėliu, nes tokiose situacijoje reikia iš tiesų magiškų galių.
Tokiomis akimirkomis išryškėja ir dar vienas visuomenės fenomenas – mes jaudinamės, piktinamės ir pradedame ieškoti kaltų tik tuomet, kai matome sumuštą, bejėgiškos būsenos ir, galų gale, mirusį vaiką. Tačiau neapgaudinėkime savęs: iki šio įvykio Klaipėdoje ne kartą esame girdėję vieną ar kitą skandalingą įvykį, susijusį su vaikais. Pats asmeniškai žinau dar kelis atvejus, vertus mūsų, suaugusiųjų dėmesio. Apie juos ir pakalbėsiu.
Iš visiškai girtos jaunos mamos, turinčios penkių mėnesių vaikelį, jis buvo paimtas ir perduotas laikinai globai. Iš dalies vaikui kaip ir pasisekė, nes kaimynai buvo atidūs ir savo nerimą laiku perdavė vaiko teisių tarnyboms, kurios suprato situacijos rimtumą, todėl vaiką galbūt apsaugojo nuo baisių situacijų. Vis dėlto, jau po savaitės kūdikis grįžo į mamos glėbį, nes mūsų tarnybos dar nuo Matuko istorijos yra muštruojamos vaiką kuo greičiau grąžinti atgal į šeimą.
Kaip politikas labai norėčiau kuo greičiau baigti šią nesąmonę, nes vaikui reikia ne girtos mamos, o saugumo, ramybės, apkabinimų ir šilumos. Apie meilę čia net nekalbu, pradžiai užtektų tiesiog saugumo. Deja deja, mūsų sistema įsitikinusi, kad svarbiau grąžinti vaiką mamai ir mintyse konstatuoti, kad, ko gero, tas vaikas dar ne kartą bus paimtas iš mamos ir jam tikrai dar teks patirti laikinąją globą. Gerai, jeigu globėjai bus tie patys, tačiau dažnai pasitaiko, kad vaikas patenka vis į kitą šeimą, vis pas kitus žmones, į kitą rutiną, kitą aplinką. Kiekvieną kartą vaikui tai reiškia naują netektį, naują nerimą, naują nesaugumo jausmą. Žinodami šį faktą, pažiūrėkite man į akis ir pasakykite, kad Lietuvoje eksperimentai su vaikais negalimi…
Tai vyksta dėl to, kad toks rūpestis vaikais yra apšaukiamas liberalizmu. Tiesą sakant, dėl savo požiūrio į vaikus ne vieną kartą esu apšauktas liberalu ir vos ne socialistu. Tačiau kol turiu jūsų dėmesį, noriu pabrėžti, kad savo pažiūromis ir nuostatomis visuomet buvau tik konservatorius.
Antrasis atvejis – tėvai apsiskelbia esantys „suverenai“ ir nesutinka pasirašyti sutarties su mokykla. Šeima nutarė, kad Lietuvoje galiojančios taisyklės, kuriose reikalaujama vaikų asmens kodo ar bent jau gimimo metų bei tėvų gyvenamosios vietos nurodymo (visas rajonas ir taip žino, kur jie gyvena, bet to skelbti sutartyje negalima), yra jų teisių pažeidimas. Dėl šios priežasties jie neleidžia vaiko į mokykla. Rimtas argumentas, tiesa?
Mokykla, žinoma, bando ieškoti kontakto ir tai daro visomis išgalėmis, siūlydami net ir modernius variantus, tačiau tėveliai nelabai rūpinasi, ar jų vaikas nuotoliu jungiasi prie pamokų. Vaiko teisių tarnyba situaciją žino, bet tik skėsčioja rankomis. Kai užduodu klausimą (žinoma, labai atsargiai, kad nepagalvotų, jog darau kokį nors spaudimą), kodėl jie negali to vaiko tiesiog perduoti laikinajai globai ten, kur vaikui bus užtikrinta normali raida bei normalus švietimas, man ramiu veidu paaiškinama, kad šeima nėra smurtaujanti, rūpinasi vaikais, tėvai dirba ir t. t. Kitaip tariant, vadovėlinė, nuostabi šeima, kurioje atsirado toks mažytis nesklandumas: vaiko teisių į mokymą ir švietimą neužtikrinimas.
Šioje vietoje nepainiokime ugdymo namuose su tiesiog jo nebuvimu. Namuose vaikus ugdo ne viena šeima ir ne vieni tėvai. Minėtuoju atveju ugdymo nėra iš viso, o po kelerių metų visuomenėje turėsime vaiką, kuris nemoka rašyti, skaityti ir skaičiuoti. Tada stebėsimės, kaip taip galėjo nutikti ir koks tai siaubas, pridėję, kad turime skylėtą švietimo sistemą. Dar po keliolikos metų jau turėsime naują tėtį ar mamą, kuris, remdamasis savo patirtimi, darys lygiai tą patį ir aiškins, kad neleisti vaiko į mokyklą yra jų teisė. Kitaip tariant, teisė laikyti vaikus neraštingus ir gyvenančius burbule.
Vaiko teisių specialistai turėtų atidžiau skaityti įstatymus ir Vaiko teisių konvencijos nuostatas, kur juodu ant balto parašyta, jog draudimas vaikui gauti normalią raidą, mokymosi teisių suvaržymas ir jų pavertimas beraščiais taip pat yra smurtas prieš vaikus. Bet mano pastebėjimai ir niekiniai, nes tarnybos puikiai žino, kad esu priskirtas prie tų liberalų, kurie neturi palaikymo tarp tikrų konservatorių. Ta išskirtinė, tikroji konservatorių klasė geriau sutiks, kad vaikui ant galvos būtų pilamas karštas alavas, tik svarbiausia, kad jį piltų biologinės šeimos atstovas. Ironiška, tiesa?
Trečioji situacija, kurią noriu aptarti, yra gerokai skaudesnė. Ji irgi įvyko neseniai, kelios savaitės iki Klaipėdos tragedijos. Viename rajone vaikas mirė dėl vidurių užkietėjimo sukeltos intoksikacijos. Adekvatūs žmonės buvo pasibaisėję, kad XXI amžiuje toks dalykas iš viso įmanomas. Tėvai per visą laiką, kol vaikas kankinosi, nesugebėjo jam iškviesti nei greitosios medicinos pagalbos, nei parodyti gydytojams. Vietoje to, jie patys bandė kažką daryti ir spręsti problemą savarankiškai. Tikrai nežinau, kokia tai situacija, bet akivaizdu, jog tėvai neturėjo nuovokos, nei kas yra pavojinga vaikui būsena, nei kaip reikia realiai juo rūpintis. Tačiau turime, ką turime: dėl suaugusiųjų kvailumo ir įsitikinimų mirė dar vienas vaikas.
Nežinau, kokios bus ekspertizės išvados po vaiko mirties, bet turiu įtarimų, kad viskas bus traktuojama kaip nelaimingas atsitikimas. Jeigu taip iš tiesų įvyks, galiu pasakyti, kad tokia išvada šiame technologijų, diagnostikos, žmonių išsilavinimo ir medicinos pažangos amžiuje yra tarsi raudonas brūkšnys ant mėlynos sienos. Ką tai reiškia, ką norėta tuo pasakyti, niekas iki galo nesupras, tačiau kiekvienas turės susikurti savo atsakymą.
Tyčia nė vienoje situacijoje neminiu savivaldybių, nes puikiai žinau, kad gali prasidėti raganų medžioklė. Tai dar vienas bukas veiksmas, kuris turėtų išnykti iš mūsų visuomenės: jeigu yra situacija, faktai, tai turime ne kaltų ieškoti, o bandyti spręsti problemą. Mes dažnai pradedame aiškintis, teisti ir demonstruojame savo galią. Ypač tai mėgstame daryti komentaruose, nes į akis kažką aštriau leptelėti dar prisibijome.
Galiu pasakyti tik tiek, kad visos situacijos įvyko per pastarąjį mėnesį. Vienose vaikai liko gyvi, kitose mirė, bet visas jas sieja tai, kad visose veikė suaugusieji. Kol kas džiaugiuosi smulkmenomis, pavyzdžiui, tuo, kad politikai nebėgioja ir nerėkauja, reikalaudami kam nors nukirsti galvą.
Priimant sprendimus visuomet galioja tam tikri žmogiški dėsniai. Kai turime bjaurias situacijas, beveik visais atvejais galime pastebėti, kad aplinkui vaiką sukosi suaugę asmenys: tėvai, giminės, kaimynai, specialistai ir gal net politikai. Tai kaip taip nutinka, kad vaikai tampa apleisti, prieš juos toliau smurtaujama, o kartais jie net nužudomi? Pabandysiu tai paaiškinti pavyzdžiu.
Parėję į namus pabandykite savo artimiesiems trimis būdais ištarti frazę „aš tave myliu“. Vienas būdas: pasakykite šį sakinį taip, kad veidas būtų perkreiptas, balso tonas pilnas pagiežos, neapykantos ir pykčio. Antras pasakymas tebūnie bus šaltas, abejingas, nieko nereiškiantis ir nedemonstuojantis. Na ir trečiasis – pilnas šilumos ir meilės, užpildytas akių spindesio ir švelnaus balso tono. Frazė ta pati. Visos trys apie tai, kad mylite. Deja, bent dviems atvejais iš trijų jumis nepatikės.
Tai yra ir mūsų sprendimais. Visi tarsi padėjome varnelę tinkamoje vietoje, padarėme veiksmą, palingavome galva ir pasipiktinome. Tačiau vienos varnelės tikrai reiškia, kad mes mylime savo darbą ir šalies vaikus, o kitos yra pilnos pagiežos, neapykantos ir nuostatų, kurios trukdo mums pakeisti esamą vaiko situaciją. Palinkėsiu dažniau dėti tas varneles, kuriose daugiau šilumos, meilės ir pagarbos vaikui, savo pareigoms bei sau pačiam.