aA
Socialinės apsaugos ir darbo sritis Lietuvoje beveik visuomet buvo vertinama dviprasmiškai: politikai niekad nesirikiavo eilėje užimti šios ministerijos vadovo pozicijų, bet Lietuvoje beveik visi žino arba „žino“, kaip sumažinti skurdą, praturtinti dirbančiuosius ir senyvus žmones, apginti vaikus ir šeimas, sėkmingai įtraukti į darbo rinką nekvalifikuotus darbuotojus ar padėti neįgaliesiems. Panašiai kaip krepšinyje – ekspertų daug, o strateguoti ir su esamu biudžetu išsiversti turi Dainius Adomaitis ar Šarūnas Jasikevičius.
Linas Kukuraitis
© DELFI / Karolina Pansevič

Galima pamanyti, kad skundžiuosi. Nieko panašaus. Tiesiog esu įsitikinęs, kad dažnai socialinės apsaugos ir darbo sritį matome per siaurai ir per sekliai, todėl noriu papasakoti, ką veikiame, ką pavyko nuveikti ir kodėl klausimai „o kodėl Lietuvoje vis dar yra skurstančiųjų“ arba „kodėl vaiko pinigai mokami visiems“ yra veikiau vienos detalės ištraukimas nei nuosekli diskusija apie mūsų visuomenę ir jos iššūkius.

Bet kuriuo atveju po šios ministerijos stogu turime daug sričių, kurios buvo apleistos ištisus dešimtmečius. Kodėl taip yra? Nes ilgus metus akcentas buvo dedamas ekonomikos augimui, o ne rūpesčiui silpnesniais, nes rezultatai priklauso ne tik nuo įstatymų, bet ir nuo 60 savivaldybių ir jų merų prioritetų, nes visa veikla apima toli gražu ne blizgančias žmonių gyvenimo puses: juk čia mes kalbame apie netektas pajamas, nedarbą, senatvę, neįgalumą, skurdą, priklausomybes, socialinių įgūdžių stoką ir panašius dalykus.

Jeigu kalbėtume konkrečiai, tai šioje srityje egzistuoja trys pagrindiniai tikslai: kuo didesnis gyventojų užimtumas ir galimybės darbui, socialinės atskirties mažinimas tiek išmokomis, tiek paslaugomis bei tų pačių paslaugų išplėtojimas savivaldybėse. Šalia prisideda būsto politika, pensijų sistemos tvarumo užtikrinimas ateities kartoms, vaiko teisių apsaugos reforma ir smurto mažinimas visuomenėje.

Gyventojų užimtumas: žiauriai gerai, bet tikrai yra ką veikti

Kuo didesnis užimtumas, daugiau gerai apmokamų darbo vietų, tuo gyventojai labiau apsaugoti nuo skurdo. Galimybė dirbti ir užsidirbti (jei tai leidžia sveikata) beveik kiekvienam reiškia savarankiškumą ir saugumą dėl rytojaus. Galime gana aiškiai įvardinti, kad 2018 m. darbo užmokestis augo 9,6 proc., 2017 m. – 8,6 proc., o gaunančiųjų minimalią algą skaičius nuosekliai mažėjo.

Užimtumo lygis 15–64 m. amžiaus grupėje praėjusiais metais paūgėjo iki 72,1 proc. (tai yra dirbo 1,36 mln. žmonių), o nedarbo lygis šioje amžiaus grupėje, Statistikos departamento duomenimis, sumažėjo iki 6,2 proc. Tokį užimtumo lygį planavome pasiekti 2020 m., bet pasiekėme 2018 m.

Ką noriu pasakyti? Kad šie skaičiai yra žiauriai gerai, ypač jeigu įvertinsime, kad darbo užmokesčio augimas viršijo vidutinę metinę infliaciją, kuri Lietuvoje pernai siekė 2,7 proc.

Žinoma, nereikia būti naiviems: darbo užmokestis auga ir dėl darbo jėgos trūkumo, jis auga ne visiems tolygiai, o tai, kad mažėja ganančių minimalią algą dar nereiškia, kad Lietuvoje įmanoma pragyventi iš šiek tiek didesnio nei minimalus atlyginimas. Bet ši situacija turi gerų netikėtų pasekmių: trūkstant darbuotojų darbdaviai nebesibaido samdyti jaunų, patirties neturinčių ar pagyvenusių darbuotojų, taigi mažėja diskriminacijos darbo rinkoje.

Vis tik viena iš didesnių problemų – nepakankama esamų bedarbių kvalifikacija ir individualizuotos požiūrio trūkumas į darbo ieškančius žmones. Dėl šios priežasties iškart ėmėmės buvusios Darbo biržos reformos – ne tik pakeitėme iškabą, bet įgyvendinome esminę pertvarką: kaip pavyzdinę reformą ją jau įvertino Europos Komisijos PES Knowledge Centre. Visuomenės palankumą išsikovoti užtruks ilgiau, bet mes tai padarysime.

Beje, nuo šių metų šešiose savivaldybėse įgyvendiname pilotinį projektą, skirtą pirmiausia ilgalaikiams bedarbiams. Ilgalaikis nedarbas praėjusiais metais siekė 2 proc., bet trūkstant darbuotojų tikrai turime pasistengti įtraukti juos į darbo rinką. Kuo šis projektas ypatingas? Pirmiausia bendradarbiavimu tarp Užimtumo tarnybos, savivaldybių, verslo ir nevyriausybinių organizacijų, antra, individualiu požiūriu į kiekvieną bedarbį. Vis tik kartais žmones reikia „stumtelti“ į reikiamą pusę, paskatinti nueiti į darbo pokalbį, net jeigu ankstesni dešimt pokalbių buvo nesėkmingi, užtikrinti reikiamas paslaugas ir paramą: tarkime, galbūt asmeniui reikia paramos dantų sutvarkymui (užtikrina sėkmę, jei darbui būtina tvarkinga išvaizda) arba psichologo konsultacijos, kuris atkreiptų dėmesį į asmens įpročius, kurie kelia darbdaviams nerimą.

Kalbant apie darbo užmokesčio skirtumus Lietuvoje, jie iš tiesų nemaži – tarp regionų, tarp sektorių bei tarp kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbuotojų. Iš dalies šie skirtumai yra dėsningi, bet iš dalies ne, nes, tarkime, viešajame sektoriuje kvalifikuoti darbuotojai dažnai uždirba mažiau nei derėtų – šią problemą bandoma spręsti visos Vyriausybės lygmeniu, nes negalime kalbėti apie darbo užmokesčio didinimą, nekalbėdami apie keliamus tikslus ir įvairių sričių darbuotojų kiekį. Negana to, tenka pasakyti, kad darbo rinkoje susiduriame ir su švietimo sistemos paliktais netolygumais: viena vertus investuojame į žmones per švietimą, bet jeigu jie pasirenka netinkamą kelią ir vėliau nesugeba realizuoti savęs darbo rinkoje, turime investuoti lėšas perkvalifikavimui.

Bet kuriuo atveju tolygesnis darbo užmokesčio augimas neįmanomas ir be pačių darbuotojų susitelkimo, savo teisių žinojimo ir gynimo. Nors stebėdami Darbo kodekso įgyvendinimą regime teigiamas tendencijas – tai yra darbuotojai vis dažniau kreipiasi į darbo ginčų komisijas, gina savo teises – bet kolektyvinių sutarčių vis dar mažoka, profesinių sąjungų narių skaičius auga labai nežymiai.

Socialinė atskirtis ir skurdas: padaryta daug, rezultatus matysime 2020–2021 m.

Atskirtis ir skurdas tikrai yra mūsų visuomenės Achilo kulnas. Dažniausiai apie tai visi turi aiškią nuomonę – „labai blogai“ (taip ir yra). Bet konkrečių pasiūlymų sulaukiame mažokai arba jie apsiriboja lozungais.

Bet kuriuo atveju mes esame išskyrę visuomenės grupes, kurioms reikia daugiausiai dėmesio ir kurioms reikia padėti: skurdas ir atskirtis turi tendenciją labiau paliesti vienišus tėvus su vaikais, senolius, neįgaliuosius. Anksčiau prie šių grupių prisijungdavo darbo netekę žmonės, bet kartu su Darbo kodeksu padidinus bedarbių išmokas ir užtikrinus jų mokėjimą mažėjančia tvarka 9 mėnesius, ši problema, galima sakyti, sušvelnėjo. Šiuo metu susirūpinimą kelią ilgalaikių bedarbių padėtis, bet apie tai kiek vėliau.

Pagrindine priemone vyresnio amžiaus asmenų skurdo mažinimui išlieka senatvės pensijų didinimas: 2017 m. didinta bazinė pensija, pernai ir šiemet pensijos indeksuotos atsižvelgus į darbo užmokesčio fondo augimą. Šiais metais senatvės pensijų augimas siekė 7,63 proc. Taip pat nutarėme skirti priemokas mažiausių pensijų gavėjams – dažniausiai tai žmonės, kurie gavo mažas pajamas, o jų stažas įvairuoja nuo minimalaus (15 metų) iki būtinojo. Vidutinė priemoka mažų pensijų gavėjams – apie 20 eurų, nors kiekvienam ji skirtinga priklausomai nuo stažo.

Kaip galima neigiamai vertinti universalių vaiko pinigų įvedimą panaikinant lengvatą už vaikus? Juk nėra taip, kad pusė Lietuvos šeimų yra „nedirbantys pašalpiniai“, kurie dėl savo tingumo nepasinaudojo lengvata.
L. Kukuraitis


Vienišus tėvus su vaikais geriausiai pasiekiame per vaiko pinigus ir priemokas, kurios priklauso gausių ar nepasiturinčių šeimų vaikams. Šiais metais vaiko pinigus padidinome iki 50 eurų už kiekvieną vaiką, o gausių ar nepasiturinčių šeimų vaikai gauna po 70 eurų. Neįgaliems vaikams šiais metais išmokame po beveik 70 eurų, o jei neįgalus vaikas auga gausioje ar nepasiturinčioje šeimoje – tuomet po beveik 90 eurų.

Socialinių įgūdžių stokojančioms šeimoms šios lėšos arba dalis vaiko pinigų gali būti išmokami ne grynaisiais, o apmokant vaikui reikiamas prekes, paslaugas ar panašiai.

Nors vis dar sulaukiame nepasitenkinimo, kad visi vaikai traktuojami lygiai (kai kurie žmonės mano, kad geriau buvo mokesčių lengvata), bet vis daugiau žmonių dėkoja už tokį sprendimą, nes dabar mes bent jau nediskriminuojame vaikų iš šeimų, kuriose tėvai uždirba mažus atlyginimus ir anksčiau neturėjo galimybės pasinaudoti tokia lengvata.

Dabar jau akivaizdžiai matome, kad mokesčių lengvatomis anksčiau nepasinaudodavo beveik pusė Lietuvos vaikų, todėl nesuprantu, kaip galima neigiamai vertinti universalių vaiko pinigų įvedimą panaikinant lengvatą už vaikus? Juk nėra taip, kad pusė Lietuvos šeimų yra „nedirbantys pašalpiniai“, kurie dėl savo tingumo nepasinaudojo lengvata. Galima daryti gan aiškią išvadą, kad mokesčių lengvata už vaikus didino nelygybę tarp šeimų, nes ja pasinaudoti galėjo aukštų ir vidutinių pajamų šeimos su vaikais, bet mažų pajamų gavėjai likdavo blogesnėje padėtyje. O juk vienas mūsų tikslų – nelygybės mažinimas.

Informacijai galbūt verta žinoti, kad vidutiniškai socialines pašalpas per mėnesį pernai gavo 2,55 proc. visų gyventojų, šildymo ar vandens išlaidų kompensacijas – 4,39 proc. Tai žmonės, atsidūrę skurde. Tai kur ta „pašalpinių visuomenė“ arba kokią prasmę turi kai kurių kandidatų siūlymai didesnius vaiko pinigus (turima omenyje, kartu su mokesčių lengvata) mokėti dirbančioms šeimoms? Ką daryti šeimoms, kurių tėvai turi negalią, ar vienišai mamai, kurią su trimis ar daugiau mažamečių vaikų paliko jų tėvas?

„Pašalpinių visuomenės“ leitmotyvui akivaizdžiai prieštarauja ir paprastas faktas – nors dabar į socialinę pašalpą ir kompensacijas galima pretenduoti su didesnėmis pajamomis (pirmą kartą po krizės padidinome valstybės remiamų pajamų dydį), tačiau gaunančiųjų socialines pašalpas mažėja. O vidutinis socialinės pašalpos dydis pernai išaugo 23,5 proc.

Kaip žinote, socialinės pašalpos galima prašyti, jeigu pajamos vienam asmeniui neviršija 122 eurų per mėnesį, bet į tai neįskaičiuojami vaiko pinigai ir 15–35 proc. darbo pajamų priklausomai nuo šeimos sudėties, vaikų skaičiaus. Kodėl taip padaryta? Todėl, kad žmonės neprarastų motyvacijos dirbti ir kad vaiko pinigai neatimtų galimybės išgyventi. Šildymo ir vandens išlaidų kompensacijos priklauso nuo pajamų ir išlaidų skirtumo, bet ir čia daugiau žmonių įgijo galimybę pasinaudoti tokiomis lengvatomis.

Dar viena naujiena – galimybė iki 12 mėnesių gauti bent 50 proc. buvusios pašalpos įsidarbinus. Tai irgi didina žmonių motyvaciją dirbti, nes tik pradėję dirbti ir gaudami nedidelį darbo užmokestį jie nepatiria beprasmybės jausmo, kad atlyginimas labai menkai viršija anksčiau gautas pajamas.

Savivaldybės taip pat įgijo daugiau galimybių padėti staigių negandų ištiktiems žmonėms, nes sudegus namams ar susirgus įvairiomis ligomis, patyrus kitų sunkumų savivaldybių administracijos turi visas galimybes įvairių rūšių pašalpas: vienkartines, tikslines, periodines, sąlygines.
Vis tik šiuo metu dar nematome šių priemonių poveikio, nes Statistikos departamentas santykinį ir absoliutų skurdo lygį skaičiuoja su tam tikru atsilikimu. Pavyzdžiui, 2018 m. buvo paskelbti santykinio ir absoliutaus skurdo rodikliai už 2017 m.. Tai reiškia, kad visų priemonių, kurios startavo 2018-aisiais, efektas pasimatys 2020 m. , o tų, kurios įgyvendintos šiemet – efektą pamatysime 2021 m.

Iš esmės Lietuvoje gali lyti pinigais, bet paslaugos atsiranda lėčiau nei norėtume. Ir taip yra dėl požiūrių skirtumų. Nesutariama, kas geriau – investuoti į žmones ar kelius.
L. Kukuraitis


Paslaugos savivaldybėse: amžina kova tarp investicijų į žmogų ir kelius

Paslaugos yra minkštoji politika, bet labai svarbi mūsų visuomenei. Iki šiol politiniame lygmenyje apie tai mažai diskutuota, šią sritį geriausiai „išgliaudę“ socialiniai darbuotojai ir nevyriausybininkai, tačiau jų balsas dažnai per silpnas, kad pokyčiai būtų pakankami. Kai mes kalbame apie visuomenės skaudulius – alkoholizmą, savižudybes, smurtą, socialinių įgūdžių stoką – mes kalbame apie paslaugų poreikį ir dažnu atveju – jų trūkumą.

Ar tam užtenka tik skirti pinigų ir jau būtų galima atsipalaiduoti? Nelabai – iš esmės Lietuvoje gali lyti pinigais, bet paslaugos atsiranda lėčiau nei norėtume. Ir taip yra dėl požiūrių skirtumų. Nesutariama, kas geriau – investuoti į žmones ar kelius: savivaldos rinkimuose žmonės labiau pastebi sutvarkytus kelius, bet ilgalaikiu požiūriu valstybei geriau laimingi žmonės nei lygios gatvės ar gražūs šviestuvai. Mūsų ministerija laikosi požiūrio, kad investicijos labiausiai pasiteisina į žmones, į jų įgūdžių stiprinimą, bet gyvenime būna įvairiai. Tai puikiausiai iliustruoja nepanaudotų piniginės socialinės paramos lėšų perskirstymas savivaldybėse.

Pavyzdžiui, 2017 m. nepanaudoti milijonai buvo investuojami labai įvairiai, buvo sakoma, kad suoliukas prie ežerėlio – irgi socialinė investicija. Kadangi kai kurios savivaldybės laikėsi tokio požiūrio, įstatyme smulkmeniškai išvardijome, kas yra socialinė sritis ir investicijos į šią sritį. Šis sprendimas pasiteisino, todėl jau 2018 m. iš socialinėms pašalpoms ir kompensacijoms nepanaudotų 117,5 mln. eurų socialinei sričiai liko neperskirstyta 11,9 mln. eurų. Bet ir tai – už tuos pinigus savivaldybės galėtų dukart finansuoti visus Lietuvos vaikų dienos centrus.

Požiūrių skirtumą iliustruoja ir kompleksinių paslaugų šeimoms, finansuojamų Europos Sąjungos lėšomis, plėtra. Nors lėšos skirtos jau senokai, bet tik pernai šias paslaugas pradėjo teikti visos 60 Lietuvos savivaldybių. Kitaip tariant, pinigai „gulėjo“, bet iniciatyva kai kuriose savivaldybėse atėjo lėtai, nors šeimos garsiai kalba, kad joms reikia pozityvios tėvystės kursų, psichosocialinės pagalbos. Ypatingai paslaugų reikia vaikus su negalia auginančioms šeimoms.

Ką darome mes? Nuolat ieškome būdų, kaip „užnorinti“ savivaldybes daryti tai, kas yra jų funkcija: tvirtiname bazinį paslaugų šeimai paketą, kuris pirmą kartą Lietuvos istorijoje nustatys, kokios paslaugos turi būti prieinamos šeimoms bet kurioje Lietuvos savivaldybėje. Tiesa, sąrašas bus rekomendacinio pobūdžio, bet viskas taip ir prasideda. Taip pat planuojame socialinių paslaugų finansavimo reformą, nes dabartinis finansavimas nepalankus paslaugoms kurtis. Kartu didiname lėšas paslaugoms vystyti.

Ministerija savo ruožtu finansuoja 345 vaikų dienos centrus, bet tai projektinis finansavimas, kuris sukelia nemažai įtampos, todėl nuo 2020 m. ketiname keisti finansavimo modelį, labiau įtraukiant savivaldybes, kurios privalo teikti paslaugas savo miesto ar rajono gyventojams.

Paslaugų sritis apima ir vaikų bei neįgaliųjų globos namų deinstitucionalizaciją. Iš esmės tai perėjimas nuo dideliuose ir nejaukiuose globos namuose teikiamų paslaugų prie paslaugų šeimoje ir bendruomenėje. Tai yra brangiau, bet neabejotinai turi didesnės vertės tėvų globos stokojančiam vaikui ar neįgaliajam. Žinau atvejų, kai visą gyvenimą nekalbėjęs žmogus prabilo, nes pasijuto namuose. Namams artimesnes sąlygas galime sukurti ir vaikams, nes juk esame normali Vakarų valstybė, kurioje gerbiama ir užtikrinama žmogaus teisė gyventi savarankiškai ir lygiai su kitais.

Pabaigai

Šiame tekste labai greitai aptariau, kaip įgyvendinami trys pagrindiniai strateginiai tikslai, bet dar yra kitų sričių – tai socialinis draudimas, kuris aktualus visiems dirbantiems ar dirbusiems žmonėms, pensijų kaupimo reforma, kuri nukreipta į ateities kartas, vaiko teisių apsaugos srities reforma, kuri sukėlė nerimą šeimoms (kas nėra gerai), pareikalavo didžiulio darbo, bet pripažinę padarytas klaidas galime pasakyti, jog buvo ir laimėjimų – 2018 m. dėl smurto artimoje aplinkoje nežuvo nė vienas vaikas, o visuomenėje gilėja suvokimas, kad smurtas prieš vaiką negalimas.

Bet kuriuo atveju, nupasakojau tik pačią esmę, bet dar esama smulkesnių detalių, kurios lems ateities socialinės politikos kryptis. Pavyzdžiui, šiuo metu jau įvaldėme analizės ir prognozės instrumentą „Euromodus“, ministrų lygmenyje svarstoma apie didžiųjų administracinių duomenų jungimą. Tai duos įrankius tiksliau ir efektyviau leisti mokesčių mokėtojų į biudžetą sunešamas lėšas, o socialinė politika galės būti planuojama remiantis faktais, o ne asmenine nuomone ar asmenine patirtimi.

Taigi socialinė apsauga nėra tik šeimos kortelė ar svarstymai, kas geriau – vaiko pinigai ar mokesčių lengvata. Tai kur kas plačiau, kompleksiškiau: o kuo labiau į mišką, tuo daugiau medžių.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(6 žmonės įvertino)
3.0000
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Antanas Saulaitis – apie lietuvius, šventes ir nuodėmes: pasižiūri į žmones ir negali žinoti, ar čia laidotuvės, ar Velykos (41)

„Vienoje šeimoje buvo keturios mergytės, jos kiekvieną dieną sutaupė po vieną saldainį per...

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: nedraudžiame muštis, gerti ar rūkyti (28)

Naujininkai, vienas prieštaringiausiai vertinamų sostinės mikrorajonų, pamažu atgimsta....

Orai: pirmąją Velykų dieną gamtą gaivins lietus (7)

Po ilgokai užsitęsusio sausringo laikotarpio, pirmąją Velykų dieną pagaliau žemę drėkins lietus.

Rinkimų kampanija Ukrainoje pranoko visus Kremliaus lūkesčius (546)

Artėjant prezidento rinkimams , kampanijos pačios tapo informacinio karo dalyvėmis, ir tai labai...

Doveika skurdo statistikoje norėtų išskirti dar vieną skaičių: kiek yra tinginių? (564)

Vasarį Lietuvoje atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje 75 proc. žmonių teigia esą laimingi,...

Sėkmingiausias rungtynes San Antonijuje sužaidęs Motiejūnas ir „Spurs“ neatsilaikė prieš „Nuggets“ (5)

Vienoje labiausiai intriguojančių šių metų NBA atkrintamųjų varžybų pirmojo etapo serijų...

80-metis radiologas seniai svajoja apie pensiją, bet išeiti dar negali: turi patarimą, kaip ilgiau gyventi (78)

„Mes, radiologai, juokaujame, kad mūsų tokia profesija, jog reikia turėti geras akis ir vieną...

Siaubingo Paryžiaus katedros gaisro tyrime – pirmosios išvados (249)

Prancūzijos tyrėjai nustatė tikslią vietą, kur kilo Paryžiaus Dievo Motinos katedrą praėjusį...

Maža kaimo krautuvėlė prie didelio kelio: su pirkinių sąrašais čia sugrįžta net iš kitų miestų (14)

Talačkonių parduotuvė , priklausanti tiems patiems šeimininkams, kaip ir Ustukių malūnas ,...

Mokslininkai: protėvių poravimasis su kitomis žmonių rūšimis keitė mūsų genus (46)

Neseniai Naujojoje Gvinėjoje atrasta nauja žmonių giminė, kurios atstovai poravosi su...