aA
Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Buvo metas, kada tarpusavyje nesuderinamoms ir viena kitą iš esmės atmetančiomis jėgoms reikėjo nors minimalaus ryšio. Jos bent jau paaiškindavo vienos kitas. Kaip balta ir juoda. Kaip monarchija ir respublika. Kaip ancien régime ir revoliucija. Kaip moteris ir vyras. Kaip tradicija ir modernybė. Kaip meilė ir neapykanta. Šios jėgos buvo nesuderinamos. Joms buvo nelemta pasiekti kompromisą – bet joms reikėjo viena kitos taip, kaip reikėjo skirtingoms denominacijoms, sektoms, vizijoms, utopinėms bendruomenėms ar meno ir kultūros sąjūdžiams.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Kai Milanas Kundera rašė, jog tarpusavio nesuderinamumas ir vienas kito radikalus atmetimas Europoje, prasidėjęs po Prancūzijos revoliucijos, yra lygiai tiek pat manichėjiškas, kiek ir kvailai lemtingas bei neįveikiamas, jis turėjo omenyje tvirtą pasiryžimą nesusikalbėti. Tai the will to misunderstand, kaip pasakytų anglai. Valia siekti nesusikalbėjimo. Aktyvus, karštas, uolus ir valingas noras vienas kito nesuprasti. Valia tvirtai paneigti vienas kitą. Bet sykiu – du pasakojimai, kurie jei ir ne koreguoja vienas kitą, tai bent jau leidžia suprasti, iš kur jie atsirado ir kur slypi jų idėjinės ištakos. Kaip toriai ir vigai nuo Thomo More’o laikų. Kaip anglikonai ir puritonai Karolio I ir Oliverio Cromwellio laikais. Gal net kaip respublikonai ir Vandėja po Prancūzijos revoliucijos. 

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Dešinė ir kairė nesuderinamos nuo jakobinų ir rojalistų epochos, bet jos paaiškino viena kitą. Toriai ir vigai Jonathano Swifto laikais kūrė paralelines ir nesusiliečiančias tikroves. Visai kaip gibelinai ir gvelfai Dante’s laikais Florencijoje. Voltaire’as žinojo, ką rašė vaizduodamas Marteną Manichėją Kandide. Manichėjizmas nemirė – jis niekada nežuvo. Jis viso labo tik pasislėpė nuo galingesnės už jį krikščionybės, kurios universalios meilės dvasios ir doctor angelicus Šv. Tomo Akviniečio logikos galia jį pristabdė. Bet po to jis vėl iškilo į paviršių. 

(Tomas Venclova kartą paklausė, kas būtų buvę, jei istoriškai būtų laimėjęs ir įsitvirtinęs manichėjizmas, o ne krikščionybė. Ir iš tikrųjų – kas būtų buvę, jei Šv. Augustinas savo tikėjimo galia, proto aistra ir eschatologiniu genijumi būtų likęs manichėjizmo pusėje? Nieko lemtingo neįvyko – pokrikščioniškoje eroje, prasidėjusioje kartu su Prancūzijos revoliucija, manichėjizmas sugrįžo. Kas šitą pastebėjo? Tik tie, kurie suprato, kad modernybė – tiek radikalioji, tiek nuosaikioji jos versijos – yra ne krikščionybės, o manichėjizmo fenomenas. Be manichėjizmo neįmanoma paaiškinti XX amžiaus blogio formų – juk šitą puikiai suprato Michailas Bulgakovas ir Czesławas Miłoszas.)

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Iš pradžių dar buvo tikima, jog priešą reikia sunaikinti. Dabar gi – jokio skirtumo. Tegul priešas egzistuoja sau kiek tinkamas. Svarbu į jį nereaguoti. Galima gyventi savimi. Vienas kompiuterinės pelės paspaudimas – ir tu nacizmo pasaulėlyje, kuris anaiptol nemirė. Dar kitas – ir tu komunizmo fanatikų terpėje. Trečias – ir tu viduramžiuose. Tamsiausio fanatizmo salelės musulmonų šalyse ir ypač tarp vyrų anaiptol ne vienintelės atstovauja viduramžių tamsybei XXI amžiuje – vienas pelės spustelėjimas, ir mes iškart atsiduriame baltųjų anglosaksų protestantų viduramžiuose JAV pietuose arba JAV kongreso neokonų tarpe. Tad istorijos epochos čia ir dabar skleidžiasi viena šalia kitos, taip ir likusios viena kitos neužfiksavusios ir nepastebėjusios. Naikinti vienas kito nebereikia – pakanka tik blokuoti, ištrinti ir aktyviai ignoruoti. Elektroninėje eroje mirštama, kai neatsakoma į tavo žinutę arba kvietimą draugauti.

Istorijos epochos čia ir dabar skleidžiasi viena šalia kitos, taip ir likusios viena kitos neužfiksavusios ir nepastebėjusios. Naikinti vienas kito nebereikia – pakanka tik blokuoti, ištrinti ir aktyviai ignoruoti. Elektroninėje eroje mirštama, kai neatsakoma į tavo žinutę arba kvietimą draugauti.
L.Donskis

(Tomas Venclova kartą rašė, jog it Ray’aus Bradbury apsakymuose, kuriuose marsiečiai ir žemės gyventojai gyvena vieni šalia kitų, bet nieko neįtaria apie vieni kitų egzistavimą, lygiai taip pat nesusiliesdami gyveno lietuviai ir žydai. Bet jam atrodė, jog tai tragiška ir dramatiška būklė, jog tie, kurie nemato ir negirdi vieni kitų, ruošia vieni kitiems baisias teorijas ir praktikas – jiems nereikia vieniems kitų. Taip, bet... Šiandien viskas lygiai taip pat, bet niekas dėl to neišgyvena, nes tai tapo normalia būkle. Kažkada nacizmas ir komunizmas sunaikino Europą, kuri patikėjo, kad pasirinkti galima tik vieną iš jų – šiandien Šėtono žaidimas jau nepalyginamai rafinuotesnis. Ji paprasčiausiai mus verčia kartoti jų „tiesas“ ir žeminti jų aukų atminimą – su kasdienybe jokio ryšio nėra, nugalėjo tai, ko kaip maro nekentė šios abi totalinės neapykantos žmonijai sistemos – pilkoji, beveidė, beaistrė, formalistinė, legalistinė, „plutokratinė“ ir kompromisais mintanti buržuazinė liberalioji demokratija. Bet kuo puikiausiai išliko jų argumentai, panieka mirusiam ir jautrumo bei atminties praradimas – tai ir yra naujojo, XXI amžiaus Šėtono terpė.) 

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Mūsų globalinėje popkultūroje seniai mėgdžioja paauglius. Jie nori būti jauni. Jie nori jaunų kūnų, sėkmės, dėmesio, krizių, aštrių pojūčių ir išgyvenimų. Jie nebenori ramybės ir orumo. Kažkada amžiaus tarpsniai buvo paralelinės tikrovės, nes jauni ir seni žmonės gyveno slėpdami vieni nuo kitų savo aistras, troškimus, traumas ir neapykantą. Dabar jie nuolat kartu – paralelinėse tikrovėse, nebe amžiaus ir patirties, o organizuotos nejautros, valingo nematymo ir negirdėjimo tikrovėse.

O nūdienos politika – tai dar ir pramogų civilizacijos atstumtųjų kerštas jos herojams. Seniai imituoja jaunimą – jie dainuoja, šoka ir mirksi akimis. Jie rodo pirštus. O jaunimas imituoja senius. Jie – verksmingi, ašaringi, sentimentalūs, sykiu ir patetiški, mizantropiški.
L.Donskis

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Politika – tai saldus senių kerštas jaunystei, sykiu nuožmaus galios ir sekso mūšio laukas. O nūdienos politika – tai dar ir pramogų civilizacijos atstumtųjų kerštas jos herojams. Seniai imituoja jaunimą – jie dainuoja, šoka ir mirksi akimis. Jie rodo pirštus. O jaunimas imituoja senius. Jie – verksmingi, ašaringi, sentimentalūs, sykiu ir patetiški, mizantropiški (nes seniai jau seniaĩ nebemyli žmonijos, o jauni tuo užsiėmė neseniai). Jauno kūno ir sekso su jaunais žmonėmis troškimas – tai nūdienos senių pamišimo forma patikėjus, kad kūnas ir amžius yra ne duotybė ir tikrovės formos, o politinės ir kultūrinės konstrukcijos, kurias įveikia valia ir technologija. O galios geismas, persipynęs su nenoru keisti pasaulį ir paklusimo bei autoriteto troškimu – tai metafizinė senatvė, tapusi mūsų laikotarpio liga, kuria sėkmingi seniai sėkmingai užkrėtė jaunus žmones. 

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Kompiuteris – tai naujoji mūsų knyga, liga, priklausomybė, laiko skaičiavimo būdas, naujasis smėlio laikrodis ir jame nuolat byrantis smėlis su kaukole šalia it vanitatum vanitas tema XVII amžiaus olandų paveiksluose, dienoraštis, sykiu draugė ir meilužė. Internetas – tai seksas, kūryba, draugystė, išpažintis, svajonė, aistra, sykiu ir negalėjimas atsiplėšti. Melas, kad visi protingieji myli žmones ir knygas – melas, nes didžioji dauguma jų gali kuo puikiausiai apsieiti ir be žmonių, ir be knygų. Be interneto – ne, kad ir ką jie kalbėtų. 

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Jei galime, vadinasi, privalome. I can, therefore, I ought. Internetas ir kompiuteris pratęsia mus, bet sykiu bloškia į savipakankamą buvimą. Jei kažkada mums buvo būtinas bent instrumentinis bendravimas, kurio dėka sužinotum gandus, naujienas, sensacijas ir dar sau naudingas paskalas, dabar jo nebereikia – interneto portalai patenkina šį socialinį užsakymą tiekdami mums prastą, neapdorotą, nepatikriną, tulžingo pavydo ir neapykantos gausiai prisodrintą informaciją. Tai ne žurnalistų neprofesionalumo reikalas – tiesiog gimė tokia amorfiška žinios forma. It žalia ir kruvina mėsa. Kalba ne apie patikrintą ir patikimą, o brutalią, neparengtą ir nesutvarkytą informaciją, su kuria dar papildomai gauni sadomazochistinio pasitenkinimo pažemindamas save ir kitus anoniminių komentarų skaitymu ir rašymu. 

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Pripažinkime – mes gyvename postnacionaliniame pasaulyje. Tautõs, kaip vientisos Dievo minties ar laisvės kvėpavimo nevilties ir smurto tyloje, jau nebėra. Tėra fragmentai, žmonių salos, kalbančios ta pačia filologine kalba, bet anaiptol nebe ta pačia moderniojo jautrumo kalba. Tautos tapo eksteritoriniais dariniais, kurie save į kažką rišlaus dar susieja tik didesnės už save visumos dėka. Kas toji visuma? Ekonomika, daug kartų galingesnė už mūsiškę? Praeities atgaivinimo svajonė, kuria vis mažiau betikima? Saugumas, kažkada sietas tik su savo šalimi ir kultūra, o dabar (liūdna ir slogu pripažinti, bet, deja) – tik su stipresnėmis ekonomikomis ir žmogaus teisų bei laisvių daugiau paisančiomis valstybėmis? 

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Kas toji tauta, jei joks istorinis-politinis pasakojimas jos nebesusieja į tą pačią visumą? Ir kas tas pasakojimas tiems, kurie seniai tiki žmogaus skausmu ir kančia, o ne herojiška ir stebukline pasaka apie tai, kad mūsų praeitis esą vertingesnė už kitų? Nemeluojantis sau ir kitiems, atvirai apie savo istoriją ir dabartį kalbantis vokietis ar olandas mums (man tai tikrai) tūkstantį kartų artimesnis už mūsų kalba kalbantį, bet etinį santykį vardan savo tautinės mitologijos ir saldžios saviapgaulės paaukojusį mūsų tėvynainį. Koks šansas lieka tautai? Tik sąžinė ir gėda. Savęs užmiršimas ir nustojimas apie save kalbėti kaip apie vienintelę žmogišką tikrovę kito žmogaus tikro skausmo akivaizdoje. Žmogiškojo jautrumo, o ne egoizmo teigimas savo kalba ir kultūra.

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Atmintis traukiasi iš čia, mus prisimins ne savi, o svetimi. Mus atpažįsta kiti, o savi renkasi aktyvią mūsų užmarštį. Mes pažadėti kitiems. Ir gerai. Ne tauta renkasi mus, o mes – ją. Renkamės kada norime, o ne tada, kada nurodo demagogai ir fanatikai, kaip ir kodėl ją rinktis. Renkamės kada jai ir mums sunku. Iš tikrųjų sunku. Tauta šiandien – tai paralelinės tikrovės. Jos nesusiliečia. Tarp jų nieko bendra nėra. Jos ir fiziškai nebenori būti šalia. Kas kita – pelės paspaudimas. It’s good to be a thousand miles away from one another, which is tantamount to being a click away from one another

(Tomas Venclova kartą sakė, jog nusikaltimo ir herojiško gesto neįmanoma racionaliai paaiškinti, nes egzistuoja tai, ką būtų galima pavadinti transcendentine liekana po kiekvieno nusikaltimo arba savęs išsižadėjimo ir pasiaukojimo. Todėl neįmanoma paaiškinti, kodėl žmonės myli vieni kitus ir dar nori būti ir mirti kartu. Nusikaltimas – tai noras matyti save po kito, kurio gyvybė nuvertinta. O pasiaukojimas – tai noras žinoti, kad po manęs bus tas, ką aš myliu, kas man svarbus, brangus ir vertingas – kalba, knyga, moteris, draugas, tėvynė. Tik su sąlyga, kad visa tai nebus verbalizuota ir atiduota kičui. Nes kičas – ne tik noras visiems patikti, kaip manė ir rašė Milanas Kundera. Kičas – tai ir noras, kad apie tave visi viską žinotų.) 

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Dostojevskiui grožis gelbėja pasaulį, o už Pascalį ir Dostojevskį mažiau filosofiškam, bet išmintingam ir žmogaus sielą atveriančiam Voltaire’ui atrodė, jog paprasčiausia mūsų užuojauta vieni kitiems dar gali jį išgelbėti. Kandido personažai užjaučia vieni kitus. O mes – ne. Jie mokosi vienas iš kito skausmo. Mūsų martirologija skirta anaiptol ne tam, kad mes kažką suprastume, o tik tam, kad nereikėtų galvoti apie savo pačių klystkelius, klaidas ir ribotumą. Kol gaili savęs, tol išvengi nemalonios akistatos su pačiu savimi. Sunkiausia žvelgti į save. Todėl norisi, kad apie mus kalbėtų kiti – ir dar gailėdami. Taip gimsta iliuzija, kad geri ir profesionalūs Vakarų istorikai tyrinėja XX amžiaus nusikaltimus tik tam, kad pasauliui paskelbtų apie mūsų kančią, kurios Vakarai esą dar nežino. Nežino, todėl ir negaili, nesupranta ir negerbia. O mes norime būti orūs tik savo skausmu ir tylėjimu apie tuos, kuriems mes tą skausmą sukeliame savo brutalia kalba ir baisiomis praeities interpretacijomis.

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Mes viduje patys sau esame tokia pati žmonija, kaip kitos tautos mums. Taip, ta pati nieko bendro neturinčiųjų bendrija. Buvo laikas, kai mūsų bendrijas formavo tie patys pasakojimai, kunigai, pedagogai, politikai, elitai, leidiniai, institucijos, parapijos, gandai, intrigos ir konfliktai. Šiandien visa tai atrodo viso labo tik kaip opera buffa, skambanti vietoje opera seria. Kažkas tokio ne laiku ir ne vietoje.

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Tikintieji tauta yra iš esmės tikintieji savo karta. Tai negalintieji užmiršti savo kartos ir jos įsikūnijimų – Juozo Miltinio, Vaclovo Blėdžio, Donato Banionio, Broniaus Babkausko, Stasio Petronaičio, Gedimino Karkos, Algimanto Masiulio, Rūtos Staliliūnaitės, Vytauto Žalakevičiaus, Jono Griciaus, Regimanto Adomaičio, Juozo Budraičio, Vytauto Kernagio, Kosto Smorigino, Nelės Savičenko, Dainiaus Kazlausko, Keistuolių teatro. Tauta – tai karta, su kuria mus sieja bendri pasakojimai, vaidmenų ir dainų tekstai, siužetai ir humoras. Visa kita – internetas, socialiniai tinklai ir televizija. Kitaip tariant, daug nieko.

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Toje pačioje grupėje susitinka tie, kurie paneigia vienas kito politinę ir etinę esmę. Viskas persipina, nebelieka grupių, kurios būtų išdidžiai išsigryninusios. Imitacijos tokios stiprios, kad į grupes patenka žmonės, galintys lengvai vieni kitus pakeisti arba atsidurti visai kitur. Jie trokšta saugumo, o ne idėjinės vienybės ar pasaulio vizijos bendrumo. 

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Mes – tik sala vandenyne, todėl suvokiame globalinę tendenciją ir bėgame jos priekyje (kaip labiausiai pažeisti ir stiprios kultūrinės tradicijos daug menkiau ginami, nei senoji Europa) arba pavymui. JAV politikoje nieko bendra jau seniai nebeturi dvi partijos, kurios valdo visą politinę sistemą ir kurios vis labiau panašėja į Swifto aprašytąsias Liliputijos politines partijas – jos daro lygiai tą patį, nes nežino ir neturi kitos tikrovės už savo žodžių ir frazių, bet yra pasiruošusios pasaulį paaukoti, jog įtikintų, kad jų nesusikalbėjimas dėl to, ar minkštai virtą kiaušinį reikia mušti šaukšteliu iš smailiojo ar drūtojo galo, yra epochinės ir globalinės svarbos dilema.

Kita vertus, už jų atsiveria tikras nesusikalbėjimas, tuštuma ir moralinė kakofonija. JAV respublikonai su savo didžiaisiais pirmtakais, JAV tėvais steigėjais, turi tiek pat bendra kiek dabartinė Graikija su Antika, o nūdienos Egiptas – su senovės Egiptu, ilgai pranokusiu ir antikinę Graikiją savo matematika ir menu. 

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Toje pačioje modernioje šalyje tikima, kad visi žmonės yra lygūs, bet sykiu sklando tikėjimas, kad homoseksualai yra blogis. JAV – šalyje, kurioje gimė žmogaus ir pilietinių teisių sąjūdžiai ir kurioje lygybės filosofija iš Švietimo epochos projekto virto kasdienybės politika – pietų baptistai skaito pamokslus apie tai, kad blogiui atstovauja masonai, komunistai, žydai, spalvotieji, homoseksualai ir (liūdna žinia visiems, kurie jau linksėjo galvą ir manė, kad tokios pažiūros ir išgelbės žlungančią Vakarų civilizaciją) katalikai. Tai vyksta toje pačioje šalyje, neretai skirtingose to paties pastato patalpose, o kartais to paties žmogaus skirtingose situacijose. Blogis JAV ir Vakarų Europos konservatorių vis labiau siejamas su abortais, imigrantais, feministėmis, liberalais ir kairiaisiais – lygiai kaip Rytų Europoje jis tvirtai siejamas su kosmopolitais, liberalais, agnostikais, žmogaus teisių gynėjais ir su viskuo, kas jau paminėta. 

(Tomas Venclova kartą pastebėjo, jog viskas, ką bloga sakai apie JAV, yra tiesa – anksčiau ar vėliau visa tai pamatysi. Sykiu, anot jo, viskas gera, ką pasakysi apie JAV, taip pat bus teisinga – tie dalykai anksčiau ar vėliau bus pastebėti, nes jie taip pat egzistuoja. Aš pridurčiau, kad šiandien lygiai tokia pati logika galioja ir Lietuvai. Viskas, ką pasakysi bloga apie Lietuvą, nebus melas. Kita vertus, viskas, ką įžvelgsi kilnaus, šviesaus ir gero Lietuvoje, taip pat nebus melas. Susilyginome su JAV bent tuo, ką Milanas Kundera pavadino globalizacija. O globalizacija jam – žlugusi iliuzija ir mirusi viltis, kad kur nors gali susirasti dar niekieno neatrastą gerą šalį ir būti joje laimingas. Kuo daugiau sužinai apie save ir pasaulį, tuo labiau suvoki, kad geros šalys ir laimės salos jau atrastos. Tam, kad jos atsirastų, nebuvo galima tūkstantį kartų per dieną pakartoti, kad pasaulį valdo demonai ir niekšai. Utopija – renesansinė, o ne viduramžių svajonė. Ja tikėjo Thomas More’as, Pieteris Gillis ir kiti Renesanso humanistai. Utopija mirė kartu su globalizacija. Mūsų laikotarpis savo dvasia ir kultūrine logika daug artimesnis viduramžiams nei Renesansui.) 

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Europoje nesusikalba liberalais save vadinantieji, dalis kurių Rytų Europos šalyse („naujosiose demokratijose“, tokiose kaip Rumunija) yra paprasčiausi politiniai sukčiai ir avantiūristai, o dalis – viskuo, kuo tik nori, šiame pasaulyje galintys pabūti oportunistai. Bet jie visi priklauso toms pačioms europinėms politinėms šeimoms. Žmogaus teisės ir laisvės nekompetentingos, nuo technologijos ir globalinės ekonomikos vis labiau atsiliekančios bei tolstančios policinės valstybės akivaizdoje jiems anaiptol nėra joks prioritetas, bet jie save vadina liberalais. Kad ir kaip būtų, juk visiems reikalingi skaičiai, aritmetika, mechaninė dauguma – todėl vienas kitam nereikalingieji darosi vienas kitam svarbūs. Be tų kitų, vadinančiųjų save tavo vardu, nebūtų galimybės gyventi tik savimi ir sau. 

Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau. Vytautas Kavolis buvo pranašiškai teisus rašydamas apie bendruomenę nūdienos pasaulyje kaip paskutinę savęs išmėginimo galimybę neprarasti prasmės pojūčio. Bendruomenė, anot jo, istorijoje buvo individą tvirtai įcementuojanti ir apnaikinanti struktūra, bet šiandien bendruomenės kūrimas tampa laisvės ir savęs išmėginimo galimybe. Kadangi mūsų šalis ir visuomenė jau nebesiskiria tiesiog nuo žmonijos, mes galime joje išmėginti jautrumo formas, kuriomis galbūt susikalbės žmonija – rytoj arba vakar (juk vakar įvyks tik rytoj, jei ir kai dar liks tų, kurie galbūt pajėgs prisiminti, neiškreipti ir interpretuoti tą vakar).

Kada nyksta paralelinės tikrovės ir mes suvokiame, kad mums reikia vieniems kitų ir kad mes gyvename ne vien savimi ir sau? Tai įvyksta tada, kada mus užjaučia žmogus, tam neturintis jokios priežasties – ne giminaitis, ne šeimos narys, ne draugas, ne tos pačios politinės partijos ar kitokios mums artimos grupės narys, ne tos pačios srities profesionalas, ne kolega, ne idėjinis ginklo brolis, o svetimas. Visiškai svetimas. Kartais net nesuprantantis ir nenorintis suprasti mūsų. Jos nyksta ir tada, kada mes patys užjaučiame kitus. Nieko nauja – juk Voltaire’as palieka skaitytojui siūlo galą savo filosofinėje apysakoje, kurioje jis pirmasis iš modernių rašytojų svarsto paralelinių tikrovių ir pasaulio manichėjiško skilimo įveikimo galimybę. Utopijas jis paneigia, bet išvaręs jas pro duris atgal įsileidžia pro langą epizodu iš Konstantinopolio – darbas savo sode, nustojimas savęs gailėtis ir apie save galvoti apsaugos žmoniją nuo nuobodulio, skurdo ir beprasmybės.Bet dar svarbiau, kad visi užjaučia vieni kitus. Net ir Martenas Manichėjas nesitraukia iš Kandido draugijos, nors kaip filosofas netiki nė vienu Kandido ir Pangloso žodžiu.

Tada nyksta paralelinės tikrovės ir mes suvokiame, kad mums reikia vieniems kitų ir kad mes gyvename ne vien savimi ir sau. Ateities didžiosios dilemos suksis ne tiek apie galią ir skurdą, kiek apie žmogaus jautrumo, atminties ir socialumo likimą – arba tiesiog apie mūsų išlikimą žmonėmis. Tam ir bus skirti didžiausi išmėginimai. Sąžinė, gėda ir galimybė save koreguoti pačiam – o ne nusprendus provincialiam elitui, kuris jau seniai nieko nebesuvokia, kas vyksta jo paties šalyje ir pasaulyje. Save išmėginti ir kalbėti gyvenimu patikrintomis jautrumo ir sąžinės formomis, mokantis ir mokant kitus išlaikyti individualybės ir bendrystės galias.

(O gal aš klystu, Tomai? Kartais mus ištinkantys įvykiai esti išmintingesni už mus ir mūsų žodžius, kaip sakė mano mylimas rašytojas Isaacas Bashevis Singeris.)

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Šalia Prancūzijos oro uosto esantis miestas po skaudžios katastrofos virto vaiduokliu (22)

Trisdešimt kilometrų nuo vienos brangiausių Europos sostinių, Paryžiaus, yra visiškai...

Iš Maskvos grįžusį amerikiečių šnipą šokiravo saviškių reakcija (14)

Steveno Spielbergo režisuotas filmas „Šnipų tiltas“ („Bridge of Spies“) pasakoja apie...

Kaip atrodo žinomo banko darbuotojai: rengiasi drąsiai, o darbo metu gali tai, apie ką kiti tik pasvajoja (106)

Paskutinę darbo savaitės dieną Vilniaus verslo centrų rajone Saltoniškių gatvėje apsilankęs...

Laukiniai „Žalgirio“ laikai: išgertuvės iki ryto, kanapės, „Farai“, muštynės ir Collinso dovana (40)

„Aš, visų pirma, žiūriu į asmenines savybes, nenoriu problemų rūbinėje, nenoriu...

Užkalnis garsaus viešbučio restorane: blogiausiai išleisti šimtas eurų (282)

Gerų viešbučių restoranai turi būti puikūs. Praėjo tie laikai, kai žinomas viešbutis galėjo...

Gudrus „valstiečių“ planas gali subliūkšti: iš ekspertų – prieštaringi vertinimai

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) lyderiui Ramūnui Karbauskiui prabilus apie...

Neparduotų butų daugėja, bet jų kainos nemažėja (6)

Vilniuje šiemet vis daugėja naujų neparduotų butų – kai kuriais vertinimais, jis jau perkopė...

Po lemtingo susitikimo Petro Gražulio vaikelio mama neištvėrė ir papasakojo, kas buvo nutylėta: jau geriau nevežtų tų žaislų (343)

Neseniai notaro kabinete susitikę ir bandę išspręsti visus teisinius nesutarimus dėl vaikelio...

Aleksandras Ivanauskas-Fara su žmona Rima vėl plastinės chirurgijos gydytojo rankose: atskleidė, kokias operacijas darysis (44)

Legendinio grupės „ Rondo " lyderio Aleksandro Ivanausko-Faros pristatinėti nereikia – jis...

Klaipėdietis nufilmavo vaizdą po avarijos: stovinčius automobilius suplojo į didžiulį „sumuštinį“ (12)

Laukininkų gatvėje daugiabučio automobilius nakčiai pastatę klaipėdiečiai naktį išgirdo...