Gal ir norėjosi nuveikti daugiau, greičiau, bet visgi reikia pripažinti ir išmokti pasidžiaugti, kad padaryta nemažai svarbių darbų, jog valstybė turėtų stipresnius saugumo pamatus. Prieš verčiant naują metų lapą, norisi apžvelgti, kur esame dabar ir kokia kryptimi turime eiti toliau.
Gynybos biudžetas. Tema, kuri visada bus garsiai aptariama, dažnai – neišvengiant apsižodžiavimų. Bet reikia pripažinti, jog, nepaisant visų diskusijų, biudžetas augo, o NATO valstybių kontekste atrodome gerai. Įvertinus papildomai skirtą finansavimą, 2023 m. asignavimai gynybai išaugo daugiau nei 20 proc. (lyginant su ankstesniais metais), o nuo kadencijos pradžios – net padvigubėjo. Šiuo metu gynybos biudžetą sudaro šiek tiek daugiau nei 2 mlrd. eur., tai – 5 vieta tarp NATO valstybių pagal skiriamą procentą nuo BVP. Visgi, kai kurie pionieriški balsai iš opozicijos dabar kelia aistras dėl biudžeto didinimo, nors iki tol dėjo dideles pastangas, kad gynybos biudžetas neaugtų, o pačią krašto apsaugą laikė tik tam tikru antraeiliu dalykų. Bet ir be dabartinių kolegų paskatinimų suprantame, kad krašto apsaugos sistema yra pagrindinis mūsų gynybos ramstis, todėl svarbu, kad finansavimas ir toliau būtų didinamas.
Pasiekėme, kad NATO strateginiame planavime įsitvirtintų priešakinės gynybos principas – „gynyba ant linijos“. Naujai patvirtinti NATO planai būtent ir remiasi šiuo principu, todėl numatytas greitesnis pajėgų dislokavimas, kuris yra kartu integruotas su iš anksto perspėjančiais žvalgybos indikatoriais, nurodančiais, kada reali grėsmė didėja.
Vokiečių brigada Lietuvoje tapo pastarojo principo praktine išraiška. Nors pilnas brigados pajėgumas bus Lietuvoje vėliau, tai, kas įvyko šiais metais, – neabejotinai istorinis lūžis. Nuo diskusijų apie vokiečių atvykimą reikalui esant per 10 dienų prieita prie realaus veiksmų plano dėl Bundesvero brigados dislokavimo pasirašymo. Šis žingsnis ir Vokietijos apsisprendimas yra ne tik pozityvus signalas Lietuvai, bet ir rimtas gynybos politikos pokytis Europoje. Dabar reikia toliau tęsti infrastruktūros plėtros projektus, kad sąjungininkams būtų užtikrintos geros buvimo sąlygos Lietuvoje.
Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių struktūrų stiprinimas. Visapusiškas nacionalinis saugumas negali egzistuoti be Vidaus reikalų tarnybų veikimo. Tą parodė tiek migrantų krizė, tiek COVID-19, kai įvairių tarnybų pareigūnai pirmieji stojo krizių fronto linijose. Šios tarnybos svarbios ne tik įvairių valstybinių krizių, hibridinių atakų metu, bet ir karo atveju, kadangi didžioji dalis jų taptų ginkluotųjų pajėgų dalimi. Dėl šios priežasties pastaruosius metus buvo stiprinamas tarnybų kovinis pasirengimas, dalis jų buvo aprūpinta nauja ginkluote ir ekipuote, atnaujintas valstybės sienos priedangos planas, kuris stiprina Lietuvos kariuomenės ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos sąveiką bei pasiruošimą atremti įvairius išpuolius. Visgi, ginkluotė ateityje turi tik sunkėti, kad būtų pasiektas rimtesnis karinis standartas, nes VRM struktūros būtų pirmosios, kurios turėtų atremti hibridines atakas.
Visuomenės įtraukimas į gynybą. Siekiant kiekvienam šalį ginti pasiryžusiam piliečiui rasti vietą gynybos architektūroje, buvo padaryti bent keli rimti žingsniai šia linkme. Pirma, galiu teigti, kad Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) įgavo tam tikra strateginį dėmesį mūsų valstybėje: keletą kartų padidintas finansavimas, atnaujintas LŠS įstatymas, nuolat peržiūrimi plėtros projektai, didėja sąveika su skirtingomis ministerijomis ir joms pavaldžioms įstaigomis. Kitas svarbus dalykas – pradėta kurti komendantūrų sistema. Laikysiuosi toliau savo nuomonės, jog tai yra svarbus teritorinės savigynos mechanizmas, kuris karo padėties metu užtikrintų savivaldybių veiklos tęstinumą ir mažintų vietinį chaosą rajonuose. Tai svarbus ir piliečių įgalinimo mechanizmas, norintiems prisidėti prie savo krašto gynybos. Trečia, įvestas papildomas reikalavimas ginklų savininkams išklausyti pilietinio pasipriešinimo kursus, kurie prisidės prie didesnio piliečių informuotumo.
Kontrmobilumo priemonių parkai Lietuvoje. Rugsėjo mėnesį Mickūnuose buvo atidarytas pirmasis pilotinis valstybės gynybai skirtas Inžinerinių priemonių parkas. Jame bus saugomi gelžbetoniniai blokai, prieštankinės konstrukcijos, metaliniai ežiai ir kitos priemonės, skirtos sukurti papildomą gynybinį kontrmobilumo efektą ties siena su Rusija ir Baltarusija. Šio parko įkūrimu pradedama kurti visa sistema, kurią iki ateinančių metų sudarys 18-ka tokio pobūdžio parkų. Kaip ir rodo Ukrainos patirtis, tokios priemonės yra labai svarbios stabdant priešą, apsunkinant jo judėjimą.
Kitų metų siekiai
Tik nuosekliai eidami keliu ir laikydamiesi krypties galime įgyvendinti strateginės reikšmės tikslus. Ukraina laimėjo mums laiko, todėl privalu tą laiką išnaudoti ir projektuoti ateinančių metų siekius.
Galima pradėti nuo kolektyvinės gynybos, konkrečiai – NATO regioninių planų pajėgumų užpildymo. Čia reikės didelių mūsų diplomatinių pastangų derantis su sąjungininkais, įtikinant, kad tik visų susitelkimas ir aukštesnės pavaros perjungimas gali atgrasyti priešą. Pavyzdžiui, buvo priimtas labai svarbus NATO sprendimas dėl rotacinio oro gynybos modelio Baltijos šalyse, tiesiog jį reikia užpildyti realiais pajėgumais.
(Visuotinio) šaukimo reforma. Nors diskusija yra prasidėjusi, laikas prieiti prie konkrečių sprendimų ir konkrečių įgyvendinimo planų. Tikiu, kad ateinančiais metais šaukimo reforma bus vienas top klausimų.
Pastarasis klausimas glaudžiai susijęs ir su karinio rezervo klausimu. Ką daro žmonės, kai jie baigia karinę tarnybą ar praeina pradinį karinį parengimą? Verta pradėti organizuoti rezervo brigadas, kurios ne tik padėtų išvengti didesnio chaoso organizuojant rezervo karius, bet ir taip greičiau galėtų būti atstatomi galimi praradimai.
Komendantūros. Toliau reikės dirbti ties komendantūrų įgalinimu taikos metu, kad komendantūra, kaip teritorinės savigynos struktūra, galėtų būti vystoma taikos meto sąlygomis ir išbandoma pratybų metu. Taip pat svarbu, kad būtų numatytas aiškus mechanizmas, kaip prie jų prisijungti atskiriems koviniams asmenimis. Nes pačios komendantūros yra puiki platforma įtraukti piliečius į gynybos architektūrą, kurią pagal sumanyma sudarytų: parengtasis rezervas (pateikiau pataisą, kad būtų kviečiami į pratybas, ko iki šiol nebuvo), komendatiniai šauliai, kiti koviniai asmenys (ginklų savininkai).
Bendras tikslas – bent 200-300 tūkstančių Lietuvos piliečių integruoti į gynybos planus. Tarp jų: Lietuvos kariuomenės kariai, organizuotas aktyvusis rezervas (38 tūkst.), parengtas rezervas (80 tūkst.), komendantiniai šauliai (2,5 tūkst.), ginklų savininkai (bent 5 tūkst.). Kita visuomenės dalis būtų mokoma, ką daryti karo padėties atveju. Pavyzdžiui, civilinį mobilizacinį rezervą sudaro 70 tūkst. žmonių, kurie prisidėtų prie valstybės gyvybinių funkcijų palaikymo. Taigi, civilinė gynyba yra ne mažiau svarbi, todėl svarbu didinti bendrą gyventojų išmanymą, ką daryti karo padeties atveju.
Taigi, svarbiausia, – kad visi valstybės sluoksniai žinotų savo vaidmenį, kaip stiprinti valstybės gynybą. Tai apima ir glaudų tarpinstitucinį bendradarbiavimą, gynybos pramonės stiprinimą ir nacionalinės gynybos pramonės vystymą, droninių pajėgumų integraciją, verslo ir nevyriausybinio sektoriaus įtraukimą, civilinės saugos užtikrinimą, medicinos sektoriaus paruošimą karo sąlygoms ir pan.
Taigi, pasiraitojam rankoves ir toliau tęsiam pradėtus darbus.
