Lietuvoje nėra tikslių duomenų apie bendrą šalyje laikomų naminių augintinių skaičių. 2013 metais TNS LT Media apklausoje daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų tikino namuose turį bent vieną naminį gyvūną, o ekspertai vertina, kad vien šunų ir kačių yra apie 1,3 mln., iš kurių mažiau nei 5 proc. yra registruoti ir tinkamai sužymėti, o vakcinuoti iki 10 proc. gyvūnų. Dėl to kyla daug problemų, kurias tenka spręsti visai visuomenei ir valstybės institucijoms.
Diskusijoje dalyvavę Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Policijos departamento atstovai išskyrė problemą, jog sudėtinga užtikrinti, kad gyvūnų daugintojai savo veiklą vykdytų legaliai. Netgi turint pirminės informacijos apie galimus pažeidimus sunku teisinėmis priemonėmis įrodyti patį pardavimo faktą. Pasitaiko kurioziškų atvejų, kai turgaviečių prekeiviai nufotografuoja inspektorius, o po to išplatina nuotraukas tarp nelegalia prekyba besiverčiančių žmonių. Kita vertus, dažnai prekyba vyksta už oficialių turgaviečių ribų.
Tokia padėtis liudija bendrą neatsakingą visuomenės požiūrį į gyvūnų auginimą. Vis dar pasitaiko atvejų, kai gyvūnas laikomas daiktu, kurį galima nusipirkti, pasidžiaugti, o kai reikia rūpintis – galima tiesiog išmesti į gatvę. Tūkstančius augintinių globoja įvairios gyvūnų globos organizacijos, tai kainuoja daug lėšų. Galima tik pasidžiaugti, kad tuo rūpinasi patys piliečiai, kurie aukoja savo laiką ir pinigus, todėl gatvėse gyvenančių gyvūnų matome santykinai nedaug.
Gyvūnų apsauga besirūpinančių teigimu, neatsakingo požiūrio į gyvūnų auginimą žala gali siekti iki 1 mln. eurų kasmet. Dėl to Lietuvoje tūkstančiai žmonių nukenčia nuo gyvūnų įdrėskimų ar įkandimų, daugiau kaip pusė iš jų – vaikai. Tūkstančiai bešeimininkių šunų gaudomi, nesurenkama tūkstančiai eurų mokesčių, auga gyvūnų ekskrementų tvarkymo ir kiti kaštai.
Kaip Seimo parlamentarų grupės „Už gyvūnų gerovę ir apsaugą“ pirmininkui, tokia situacija kelia susirūpinimą. Gyvūnai mums teikia džiaugsmą ir tai yra labai gerai, tačiau augintiniai nėra vien džiaugsmas – jie yra ir atsakomybė. Todėl ir visuomenė, ir valstybė turi imtis aktyvesnio vaidmens užtikrinant, kad gyvūnų augintojai būtų atsakingesni, o veisėjai dirbtų legaliai ir veiklą vykdytų užtikrindami gyvūnų gerovę ir apsaugą.
Diskusijoje sutarėme ir kaip parlamentinės grupės pirmininkas pavedžiau kontroliuojančioms institucijoms paruošti ir pateikti siūlymus, kaip galima būtų užtikrinti teisės aktų laikymąsi. Viena iš aptartų priemonių – „slapto pirkėjo“ institutas, kuris šiuo metu taikomas tik juridiniams asmenims, o įrodyti, kad fiziniai asmenys vykdo neteisėtą komercinę veiklą (gyvūnų dauginimą), itin sudėtinga ir beveik neįmanoma. Per metus tokių atvejų nustatoma vos 1–2.
Kartu noriu atkreipti dėmesį į diskusijoje iškeltą specifinę problemą – visuomenėje pasklidęs mitas, kad šunų ekskrementus galima išmesti tik į specialias dėžes, tačiau tai nėra tiesa. Surinktus šunų ekskrementus galima išmesti ir į bendruosius atliekų konteinerius. Toks elgesys yra ir leidžiamas, ir skatinamas, ne tik dėl estetinių priežasčių, bet ir dėl endoparazitų plitimo aplinkoje prevencijos.