Kamilė Šeraitė. Trisdešimt metų + 42 tūkstančiai eurų diskusijoms apie Cvirką

Kai buvau išrinkta į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, kartu su koalicijos partneriais formavome koalicijos sutartį, kurioje Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos vardu kaip vieną iš tikslų įrašėme: „Rekonstruoti Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sankirtoje esantį skverą ir iškelti iš šios vietos paminklą Petrui Cvirkai“. Žinojome, kad lengva nebus. Nuo pat pradžių atsimušėme į sieną - į Kultūros paveldo departamento paminklui dar 1973 m. suteiktą kultūros paveldo statusą. Tačiau visi puikiai suprantame, kad ne suteiktas kultūros paveldo statusas yra didžiausia kliūtis. Didžiausia kliūtis – politinės valios trūkumas.

Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijai gavus patikslintą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadą apie P. Cvirkos veiklą klausimų nebekilo – sutarėme, kad Petras Cvirka buvo kolaborantas ir šis paminklas, stovintis Vilniaus širdyje, skirtas ne Petrui Cvirkai rašytojui, o Petrui Cvirkai kolaborantui. Tai reiškė, kad tokio paminklo, koks yra dabar, likti negali. Čia padėjome tašką ir prie šio klausimo, labai tikiuosi, nei komisijoje, nei diskusijose už keturiasdešimt du tūkstančius eurų daugiau nebegrįšime.

Tačiau čia pat atsiranda du mums labai gerai žinomi ir ne pačias geriausias emocijas keliantys žodžiai „kūrybinės dirbtuvės“, kurių kelią Vilniaus miesto Istorinės atminties komisija nusprendžia išbandyti, o jei netiks – raminama, kad grįšime prie paminklo demontavimo. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkas viešai džiaugiasi, kad atsirado projektas, leisiantis išbandyti kūrybinių dirbtuvių kelią.

Kūrybinės dirbtuvės man asocijuojasi su dar viena viešąja erdve - Lukiškių aikšte, kurią Vilniaus miesto savivaldybė dėl vienasmenių sprendimų ir rinkiminių ambicijų visai neseniai tiesiog prarado. Ar vardan to, kad kažkas per trisdešimt nepriklausomybės metų nespėjo sudalyvauti diskusijose ir siekia išsaugoti bent dalelę balvono paminklo, esame pasiruošę šiuo nelengvu visuomenei laikotarpiu vėl kelti įtampą, skaldytis ir skatinti susipriešinimą, o galiausiai ir paaukoti dar vieną Vilniaus viešąją erdvę? Toks šių diskusijų ir kūrybinių dirbtuvių, finansuojamų kultūros tarybos, kelio rezultatas skamba gal ir drastiškai, bet negali būti visiškai atmestas.

Galimi ir kiti scenarijai. Gali nutikti ir taip, kad diskusijos ir tų diskusijų metu gimę meninės dekonstrukcijos sprendimų pasiūlymai bus visiškai netinkami. Kaip savivaldybė kartu su Istorinės atminties komisija elgsis toliau? Lengvai numos ranka į išleistus mokesčių mokėtojų keturiasdešimt du tūkstančius eurų ir sąžiningai pasakys, kad sprendimai netinka ar bus bandoma bet kokia kaina projektų rengėjų įteigti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai rinktis dekonstrukcijos, o ne demontavimo kelią, bandant įtikinti, kad tokį kelią pasirinko pati visuomenė?

Viešosios erdvės užpildymas yra vienas iš būdų kurti kolektyvinę tapatybę ir tai yra neginčytina taisyklė nuo civilizacijų pradžios. Puikiai žinome, kad sovietų sistema šią taisyklę puikiai suprato ir visą okupacijos laikotarpį statė komunistinės ideologijos simbolius. Todėl man sunku suvokti, kodėl mums taip nelengva pasakyti, kad totalitarinės ideologijos pėdsakams viešosiose erdvėse ne vieta, ir kodėl taip nelengva su jomis atsisveikinti visiems laikams, ir nebeleisti kultūriniams ir istorinės atminties karams skaldyti mūsų visuomenės.

Man taip pat nesuprantama, kodėl Vilniaus miesto savivaldybėje istorijai yra taikomi dvigubi standartai. Kai Vilniaus miesto taryboje buvo prašoma pratęsti diskusijas dėl Kazio Škirpos alėjos pervadinimo, deja, nebuvome išgirsti. Taip pat šioje situacijoje verta prisiminti vienasmenį mero sprendimą dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros lentos nuėmimo. Čia galima kelti du klausimus. Visų pirma, kodėl nei Kazys Škirpa, nei Jonas Noreika-Generolas Vėtra nenusipelnė nei kūrybinių dirbtuvių, nei diskusijų už keturiasdešimt du tūkstančius eurų, o Petras Cvirka nusipelnė? Antra, kodėl nei Kazio Škirpos, nei Jono Noreikos-Generolo Vėtros atvejais nebuvo atsižvelgta į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadas, o Petro Cvirkos klausimu buvo?

Turbūt esminis skirtumas, neleidžiantis mums Vilniaus miesto taryboje eiti demontavimo keliu yra skirtingas koalicijos partnerių požiūris į istoriją. Kai kurie koalicijos partneriai nepripažindami bendrojo gėrio būtinybės ir dažniausiai šią laikydami užuomina į totalitarizmą, kolektyvizmą ar tironiją iš esmės nepritaria idėjai, kad istorija turi būti valstybės rūpesčio objektas. Deja, šis požiūris, skatina istorinės savivokos naikinimą, nes istorinė savivoka negali egzistuoti be pagarbos valstybės istorijai.

Kiekviena valstybė yra atsakinga už savo istorinio naratyvo kūrimą, pasakojimą ir gynimą, o ne siekį išsaugoti bent kažkiek okupantų istorijos palikimo laisvos ir nepriklausomos Lietuvos viešosiose erdvėse.

Žinau, kad šiai mano pozicijai dėl Petro Cvirkos paminklo likimo pritaria visa Vilniaus miesto savivaldybės Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų frakcija. Tad nepaisant to, kas vyksta – mūsų frakcijos tikslas P. Cvirkos paminklo demontavimas.