Pradiniame įstatymo redakcijos variante buvo pasiūlyta ne tik teisės aktais numatyti tokias transporto priemones kaip elektriniai paspirtukai, bet, atsižvelgiant į daugybės ekspertų – medikų, policijos, mokslininkų – rekomendacijas ir perspėjimus dėl rizikos, numatyti šioms transporto priemonėms, jų vairuotojams tokius reikalavimus kaip privalomas šalmų dėvėjimas ir daug kitų žmonių saugumui svarbių naujovių.
Deja, tačiau kaip rodo lobistinės veiklos registras, po paspirtukų nuomos platformos lobistų apsilankymo pas tam tiktus Seimo narius staiga atsirado pataisos, visiškai atitinkančios šio verslo dalyvių interesus – buvo pasiūlyta ne tik kad nedrausti, bet leisti važinėti šaligatviais. Taip pat dingo reikalavimas, kurio itin nenorėjo elektrinių paspirtukų platformos – privalomas šalmų dėvėjimas tapo privalomas tik nepilnamečiams.
Mažiau patyrę gali neįžvelgti klastos: kompromisas, – sakys jie. Tačiau kompromisu pavadinti tai galėtume, jeigu būtų teikiamos tokios pataisos, kurias būtų įmanoma įgyvendinti. Tačiau šios pataisos buvo teikiamos žmonių, puikiai suprantančių, kad praktikoje jų kontroliuoti paprasčiausiai neįmanoma. Tad tai joks kompromisas, tai manipuliacijos ir akių dūmimas, siekiant įtikti šiame segmente verslą vystančioms bendrovėms ir jų norams.
Ir štai kodėl. Tiek pataisų teikėjai, tiek jų matymą labai palaikiusi Susisiekimo ministerija puikiai supranta, kad policijai jau kritiškai stokojant pareigūnų, ši tikrai negalės sau leisti siųsti policininkų į šimtus gatvių ir šaligatvių su dešimtis tūkstančių kainuojančia įranga tam, kad fiksuotų elektrinių paspirtukų greičio viršijimą ir dar pritaikius paklaidą, skirtų jiems įspėjimus ar iki dešimties eurų baudą. Savivaldybės, o ypač didžiosios, kur problema didžiausia – stacionarios greičio fiksavimo įrangos nestatys, o net jei spręstų statyti – vis tiek neturėtų būdų, kaip nustatyti pažeidimus padariusius asmenis ir juo labiau – paskirti jiems baudas.
Situacija su šalmais yra identiška. Kai taikomas reikalavimas šalmus dėvėti visiems vairuotojams – viskas labai paprasta ir aišku. Jeigu asmuo važiuoja be šalmo – jis yra stabdomas ir jam yra skiriama sankcija. Tuo tarpu, teikdamas reikalavimą dėvėti šalmus tik nuo tam tikro amžiaus, tu puikiai supranti, ne tik, kad sudėtinga vizualiai atskirti, tarkime, septyniolikmetį nuo devyniolikmečio, bet ir tai, kad policininkai turi kur kas daugiau, sudėtingesnių darbų, nei tikrinti kas antro elektrinio paspirtuko vairuotojo amžių.
Šios bėdos yra labai svarbios, indikuojančios, kad jokio saugumo keliuose, o ypač šaligatviuose, priėmus naują įstatymo redakciją, nepadaugės. Tačiau kur kas didesnė problema yra tai, kad net labai norint, šiuos pažeidimus identifikuoti yra praktiškai neįmanoma, nebent tuo atveju – jei pažeidėją pagauni už pakarpos.
Problema yra ta, kad registruojamos turi būti tik didelės galios mikrojudumo priemonės. Šio reikalavimo nėra laikomasi ir jis tėra popieriuje. Tačiau blogiausia yra tai, kad pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus, nėra prievolės registruoti taip vadinamos mažos galios transporto priemonių, o tai reiškia, kad po gatves, šaligatvius laksto dešimtys tūkstančių neregistruotų transporto priemonių, kurių vairuotojams padarius kelių eismo taisyklių pažeidimus, sukėlus žalą ar, blogiausia – sužalojus žmogų, kaltininkų nustatymas reikalauja nepaprastai didelių resursų, o praktikoje beveik neįmanomas.
Įvykus eismo įvykiui, jei jį sukėlė elektrinio paspirtuko, riedžio ar kitos mikrojudumo priemonės vairuotojas yra dvi galimybės atstatyti teisingumą. Pirmoji, tai kaltininko atsakomybės jausmas ir geranoriškumas. Antras, deja – to kaltininko trauma, kai jis negali pasišalinti iš savo sukelto įvykio vietos.
Kitais atvejais, asmenys, padarę kelių eismo taisyklių pažeidimus, sukėlę turtinę žalą, sunkiai traumavę kitą žmogų, turi labai dideles galimybes išsisukti nuo atsakomybės, nes turtinę žalą patyręs asmuo, kol susivokia, gana greitų, manevringų mikrojudumo priemonių vairuotojų jau ir pėdos būna atšalusios, o neretu atveju – net ir liudininkų nebūna. Tuo tarpu sužalotas pėsčiasis dažniausiai būna šoke, jo judėjimas gali būti ribotas, tad sulaikyti nusprendusio pasišalinti asmens – praktiškai neįmanoma.
Čia lieka kliautis liudininkais arba vaizdo kameromis. Didžiausia problema čia yra ta, kad tiek liudininkai, tiek ir kameros, tokiais atvejais nelabai gali ką nors reikšmingo užfiksuoti. Deja, bet visi paspirtukų modeliai yra labai panašūs, o dažniausiai žmonės ir perka tų pačių gamintojų, populiariausius modelius. Lytis, kūno sudėjimas, ypač didmiesčiuose – menka pagalba bandantiems tapatybes nustatyti pareigūnams. Tad visiškai nestebina tokios situacijos, kai dideliu greičiu skriejantis elektrinio paspirtuko vairuotojas, skausmingai kliudęs kitą asmenį, tiesiog nurūksta. Deja, ir pats esu tapęs tokio įvykio liudininku.
Nepaprastai keista, kad situacijoje, kuomet daugybė pavojų sau ir kitiems keliančių transporto priemonių lakstančių miestų keliais ir šaligatviais nekelia klausimų nei už eismą atsakingai Susisiekimo ministerijai, nei už transporto priemonių registraciją, eismo kontrolę atsakingai Vidaus reikalų ministerijai.
Tad, panašu, kad ir vėl ši pareiga bus numesta Seimui, kuris gal šį kartą, tinkamai įvertindamas eismo saugumo svarbą ir kainą valstybei, bus pajėgus atsispirti verslo pageidavimams?
