Tai, kad moralė lengvai tampa intereso auka, -- dalykas daugiau negu įprastas. Ir vis dėlto šioje nelygioje kovoje moralė turi stiprų savo rėmėją. Tai – logika, vadinamasis sveikas (arba tiesiog savas) protas. Juk galų gale galioja taisyklė: tas, kuris stipriai susipyksta su morale, po to būtinai susipyksta ir su protu. Tokio žmogaus kiti pradeda nesuprasti, o ir save suprasti jam, matyt, darosi sunku.
Dabartinės politikos Rusijos atžvilgiu dėlionės
Dėl tokio moralizuojančio savo pasažo aš turėčiau skaitytojo atsiprašyti, tačiau yra viena mano kaltę švelninanti aplinkybė – pati tema, kurios vieną kitą aspektą panorau aptarti. Ta tema jau suspėjo pasenti – tai mūsų valstybės užsienio politika Rusijos atžvilgiu. Ši politika jau senokai murkdosi keistuose absurdo gniaužtuose, svarbiausia jos intencija – ardyti save pačią jau pačiose jos ištakose. Ligšiol ši intencija sėkmingai realizuojama, Permainų koalicija mūru stoja už tai, kad šioje tradicijoje neįvyktų kokių nors esminių permainų. Dar daugiau, dabar šią tradiciją imtasi įtvirtinti: jeigu kol kas ji buvo veikiau instintytvi laikysena, kuria nereikėtų girtis, tai dabar ją siekiama paversti sąmoningai pasirinktu politinės veiklos orientyru. Tai ir užsimojo atlikti dabartinė mūsų URM.
Tokio užmojo dokumentas – šios ministerijos vadovo A.Ažubalio paskelbtas straipsnis „Rusijos sulaikymo nereikės, kai Lietuvoje nebus norinčių parsiduoti“ (Delfi, 2012 03 15). Tai tikrai dėmesio vertas dokumentas, nes iš jo galima spręsti, kuo yra tapusi ta mūsų užsienio politika Rytų ažvilgiu ir kokią ją mato dabartiniai jos vykdytojai.
Šį ginčą pažadino tarsi smulkus pretekstas. Ekspremjeras G.Kirkilas savo Delfi bloge (2012 03 08) pasakė, kad valdančioji koalicija neturi kokios nors aiškesnės politikos Rusijos atžvilgiu („tik ekspromtas ir antirusiškos akcijos“) ir kaip vieną iš argumentų nurodė „pakibusį“ žalos už okupaciją atlyginimo įstatymą, kuris galiausiai yra skirtas tik „vidaus vartojimui“. Tai nėra kažkokios naujos mintys, kairiosios pakraipos politikai jas jau yra išsakę daugsyk, tačiau šikart tai pasirodė esąs tas lašas, kuris perpildė konservatorių kantrybės taurę. Savo ministro lūpomis jie griežtai ir piktai atsako ne tik neseniai savo remtam, bet vis tiek nedėkingam „antrajam K“, bet ir visai opozicijai, o ypač socialdemokramams. Todėl esame priversti įsiklausyti. „Lietuvos politikus kviečiu rimtai pasvarstyti savo vizijas Rusijos atžvilgiu“, kreipiasi į mus A.Ažubalis, o ministro balsas neturėtų skambėti tyruose. Tad ir drįstu pasakyti porą vizijų apie vizijas.
Minėtas „žalos įstatymas“ ( glausčiau ir galbūt tiksliau pavadinkime jį taip) jau daugiau negu dešimtmetį yra Lietuvos santykių su Rusija kvintesenciją. Jis ne tiktai lėmė ir lemia bendrąją mažai patrauklią šių santykių būklę, bet ir padaro juos mūsų vidaus politikos auka. Žodžiu, tai yra ypatingas įstatymas, turįs ypatingą paskirtį. Toks jis buvo sumanytas ir pat pradžių. Galėtume sakyti, kad tai yra gudrus įstatymas, bet protingu jo nepavadinsi. Nes jis orientuotas ne į benduosius visos valstybės, o į partinius, kovos dėl valdžios toje valstybėje, interesus.
Per daug tiesai nenusikalstume sakydami, kad tai buvo ir yra mūsų konservatorių išleistas įstatymas, adresuotas galimai kairiųjų valdžiai. Toks jis buvo sumanytas, toks jis ir išlieka. Natūralu, kad tai yra „atsinaujinantis“ įstatymas, nes jis tampa ypač aktualus tada, jai dešiniųjų politikų valdžiai iškyla ritesnė grėsmė, kai jų valdžios pratęsimo galimybė tampa daugiau negu abejotina. Tad ar reikėtų stebėtis, kad konservatoriai naujas „vizijas“ apie savo įstatymą išmetė būtent dabar?
Žalos įstatymo spąstai
Žalos įstatymas yra gudrus jame paslėpta dviprasmybe. Jame užprogramuoti du klausimai, iš kurių vienas užtemdo kitą. Vienas klausimas: ar iš Rusijos išsklidęs okupacinis režimas nepadarė didžiulės žalos aplink ją buvusioms valstybėms ir ar pastarosiomis negalėtų teisėtai pretenduoti į tos žalos atlyginimą? Teigiamas atsakymas į šį klausimą yra visai akivaizdus.
Bet yra ir kitas klausimas: ar Rusija imsis to žalos atlyginimo, o dar tiksliau: ar ji pajėgii jo imtis? Tas, kuris realiai mato dalykus, jau negalės teigiamai atsakyti į šį klausimą. Kas nežino, kad šiuo atveju prasiskolinimo dydis ir atsiteisimo galimybės – per daug vienas nuo kito nutolę dydžiai. Sovietų imperija sugriuvo ne todėl, kad pralobęs jos centras nusprendė atsikratyti skurstančių pakraščių, o todėl, kad bankrotą patyrė ir turėjo jį pripažinti pats šis centras. Tad ar gali jis atsiteisti su savo buvusiais pakraščiais? Rusija nesunkiai tai galėtų padaryti, jeigu reikalas liestų tik Lietuvą.
Bet juk toks procesas, jeigu jis realiai prasidėtų, už Lietuvos nugaros staigiai išrikiuotų ilgą kitų to paties likimo pretendentų eilę, ir anaiptol ne tik mažų. Neseniai kažkuris Ukrainos politikas ėmėsi skaičiuoti Rusijos skolas savo valstybei, tik, žinoma, skaičiuoti jau ne milijardais, kaip mes, o trilijonais. Po to įsijungtų vidurinės Azijos, neatsiliktų ir vidurinės Europo valstybės. Skaičiai kaip mat išaugtų iki astronominių. Tačiau visos anos valstybės yra daugiau realios politikos šalininkės ir tokius įstatymus kol kas palieka Lietuvai, bet ne todėl, kad būtų abejingos kompensacijai, o todėl, kad jos reikalavimas neturi net menkų realizavimo šansų. Imperijos nekompensuoja, o ir negali kompersuoti savo padarytos žalos pavergtoms tautoms ir valstybėms, vienintelė reali kompensacija čia – pats tų imperijų griuvimas.
Naivu būtų manyti, kad Lietuvos politikai, užsiimantys jos užsienio reikalais, nežino šių elementarių tiesų. Jie jas žino, ir galbūt net geriau už kitus. Bet kodėl tada jie užsienio politikai iškelia tokius perkūnsargius, kurie tą politiką paraližuoja, padaro ją sunkiai įmanoma. Matyt, vienintelis galimas paaiškinimas čia yra tas, kad kai kurie iškilūs mūsų politikai, tikrai turį nuopelnų sovietinės imperijos griovime, taip stipriai įsijautė į šį vaidmenį, kad pradėjo jį tapatinti su savo gyvenimo prasme, todėl randasi aistringas siekis ir jau nepriklausomos Lietuvos santykius su Rusija sugrąžinti į anos didingos kovą kontekstą ir jame užkonservuoti. Jeigu ką toks psichologinis aiškinimas netenkina, tegul pasiūlo geresnį. Nes kaip kitaip suprasti tą faktą, kad vienos valstybės politika kitos valstybės atžvilgiu taip atkakliai naikina pati save?
Pagrindinė konservatoriškoji žalos įstatymo intencija niekam nebuvo paslaptis jau pradinio jo priėmimo metu praeito šimtmečio pabaigoje. Naujojo amžiaus aušra kanservatorių valdžiai nieko gero nežadėjo, todėl dar turima valdžia jie nusprendė pasinaudoti parašydani įstatyminį testamentą būsimai, jau ne savo valdžiai. Įstatymas sumanytas kaip griežtas įpareigojimas tai valdžiai išsireikalauti iš Rusijos savo apskaičiuotų patirtų okupacijos nuostolų atlyginimą, taigi jis turėjo tapti preliminarine normalių santykių su kaimynine Rusija galimybės sąlyga. Sąlyga, kaip gerai žinojo įstatymo sumanytojai, nebus įvykdyta, tad negalės būti ir normalių santykių.
Bet įstatymas turi dar ir kitą didžiulį privalumą. Kad ir kaip ironiškai kairieji mūsų politikai būtų sutikę šį įstatymą, jie neturėjo jokios galimybės, perėmę valdžią Seime, jo atsisakyti, nes tai būtų reiškę patirtos žalos fakto neigimą, taigi būtų akivaizdus politinis konfūzas. Rusija, bent jau iš pradžių, tokį Lietuvos užsienio politikos užmojį priėmė perdėtai skausmingai, kaip įžeidimą, o Lietuvos politikams atsirado ritualu tampanti pareiga savitarpio susitikimuose pasakyti kokį sakinį apie žalos atlyginimą. Matyt, tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių abi kaimyninės valstybės savo aukštesnio lygmens politikų susitikimų aiškiai pradėjo vengti. Žodžiu, šis žalos įstatymas tapo gerklėje įstrigusiu kaulu, kurio nei nurysi, nei išspjausi.
Deja, įstatymas, kurį parlamente vienos pakraipos politikai imasi įteisinti kaip reikalavimus jiems oponuojantiems politikams, turi tą trūkumą, kad jis anksčiau ar vėliau atsigręžia prieš jo iniciatorius. Taip atsitiko ir šįsyk. Tas pinigų srautas, kuris dėl turbūt ydingos mūsų kairiųjų politikos taip ir nepradėjo iš Rusijos tekėti į mūsų valstybės iždą, konservatoriams atgavus valdžią, tapo dideliu jų galvos skausmu. Radosi gera proga pagaliau atrišti tą pinigų maišelį ir kartu sugėdyti visokius kairiuosius.
Tačiau kažkodėl konsevatoriai Rusijos atžvilgiu ėmėsi tęsti tokią pat – bejėgio tylėjimo – politiką. Bet ar tai reiškia, kad konservatoriai, tyliai suspendavę aną žalos įstatymą, grįžo prie realios užsienio politikos? Nebūkime naivūs. Juk dabar konservatorių šansai pratęsti savo valdymą jau tapo tokie pat abejotini, kokie jie buvo praeito šimtmečio pabaigoje, t.y. žalos įstatymo priėmimo metu. Todėl žalos įstrtymas konservatoriams darosi vėl reikalingas, ir jie puola jį aktualizuoti. Aktualizuoti kaip?
Kairiųjų ir dešiniųjų politikos skirtumai pagal konservatorius
Į tą klausimą ir atsako anksčiau minėtas Lietuvos užsienio reikalų ministro A.Ažubalio kūrinys apie Rusijos sulaikymą, kuris praskleidžia naująsias jo vadovaujamos institucijos vizijas. Pastarosios labai gilios, suprasti jas sunku, bet stengtis reikia. Pirmiausia ministras atmeta tą paplitusią klaidingą nuomonę, kad ligšiol ir kairiosios, ir dešiniosios mūsų vyriausybės anuo žalos atlyginimo klausimu elgėsi daugmaž vienodai – realiuose kontaktuose su Rusijos politikais dažniausiai tylėdavo. Ministras paaiškina, kad tai buvę du visiškai skirtingi tylėjimai. Kairieji tylėjo ir tiek, o dešinieji tylėdami tą klausimą vis dėlto „išlaikė darbotvarkėje“ ir tuo metu „atlikinėjo namų darbus“.
Skirtumą suprasti sunku, bet toliau – dar sunkiau. Kairiųjų užsienio politika buvo nesėkminga ir net kenksminga Lietuvai, nes ji per daug tą politiką politizavo. Todėl konservatoriai paskelbia savosios užsienio politikos Rusijos atžvilgiu programą. Tai – tos politikos depolitizavimas (?!). Tatai iš tikrųjų yra didelė politikos teorijos ir praktikos novacija, ir man, turbūt per daug senoviškai mąstančiam politikui, tokia programa yra paprasčiausias nonsensas. Sakyčiau, tokios programos autoriai girdėjo varpą, bet nesusigaudė, iš kokios jis bažnyčios. Vidaus politikoje depolitizavimas – tai atsisakymas ir stabdymas neefektyvaus ir nuostolingo valstybės kišimosi į privačių santykių sritį, žinoma, prieš tai apibrėžiant tuos santykius įstatymais. Bet kaip būtų galima suprasti konservatorių siūlomą valstybės užsienio politikos depolitizavimą? Juk išimtinė teisė reguliuoti valstybių savitarpio santykius priklauso joms pačioms kaip savarankiškiems subjektams.
Užsienio politika yra valstybės monopolis. Kitoms valstybėms įstatymų neišleisi, o tokių sričių, kuriose skirtingų valstybių reikalai ir interesai susipina, apstu. Vienintelis būdas tokius konflituojančius interesus derinti – tai valstybių dialogas, kompomisų paieškos, o galiausiai -- jų pasiekiami susitarimai. Šitas svarbus valstybių veiklos baras yra politika ir tik politika. Šio veiklos baro atsisakanti valstybė palieka jį privatiems savo subjektams ir, žinoma, kitos valstybės, su kuria tie subjektai priversti turėti reikalų (šiuo atveju Rusijos), politikos savivalei. Sunku patikėti, kad konservatorių ministrui neaišku, kad išsikėlęs užsienio politikos depolitizavimo lozungą, padaręs jį, kaip sako, „sąmoningu politiniu pasirinkimu“, jis mūsų verslininkų, prekybininkų ir t.t. rūpesčių nelaiko valstybės, taigi politikos, rūpesčiais, o palieka juos jiems patiems, tiesiog nusiplauna rankas. Nes priešingu atveju, kaip jis teigia, „ekonomika būtų įkalinta politikoje“. Bet juk depolitizuota užsienio politika – tai politika, kurios nėra. Argi reikėtų tuo dar ir girtis?
Tiesa, ministras pateikia ir teorinį savo depolitizuotos politikos pagrindimą. Ligšiol santykiuose su Rusija susiklosčiusi politikos samprata buvusi „per daug destruktyvi, reiškianti kovą ir bandymus ką nors įveikti“. Rusijos politikoje dominavimo siekiai dar „nereti“, tačiau mes tokių siekių neturime. Kitaip sakant, mes net nemėginame priešintis tokiems kitų dominavimo siekiams, o atsakome į juos savo depolitizavimusi. Žvelgdami atgal, turime pripažinti, kad šitaip Lietuvos užsienio politikos strategijoje konservatoriai pradeda naują etapą. Juk dar ne taip seniai mūsų užsienio politikos radikalai per Briuselį mėgino telkti ir vesti Europos Sąjungą į kovos žygį rytų kryptimi. Deja, sąjungininkai mūsų nesuprato, jie nepajėgė išsižadėti savo „realiosios politikos“ ir pakeisti ją „vertybine“, todėl mes likome, kaip tada buvo paskelbta, „vieniši, bet išdidūs“. Tad tolesnis priverstinis mūsų užsienio politikos žingsnis – depolitizuotis, ištiesti Rusijai partnerystės ranką, „kol surasime bendrą vertybinę politinę kalbą“.
O ką depolitizuotai politikai veikti iki to palaimingo laiko? Pasirodo, kad vienas, bet labai sunkus darbas išlieka. Lietuvos politika iš užsienio turi būti sugrąžinta į namus ir čia privalo griežtai priešintis naujam tos politikos politizavimui. Tokių siekių kupini „opozicijos vedliai“, kurie nori mūsų užsienio politiką išmušti iš „senosios – ekonomikos, istorijos ir kultūros depolitizavimo -- vagos“ , iš naujo ją politizuoti. Tačiau tokie „radikalūs posūkiai Lietuvos užsienio politikai būtų netikslingi ar net pavojingi“. Trumpai šnekant, konservatoriai mums sako, kad užsienio politikos Rusijos atžvilgiu jie neturi, bet neleis, kad ją turėtume ir mes, jų politiniai oponentai. Kaip tas šuo ant šiaudų: nei pats ėda, nei kitam duoda.
Beje, konservatorišką užsienio politiką (tiksliau: jos nebuvimą) ginantis ministras žvelgia dar giliau. Jis žino apie slaptą dabartinių opozicionierių norą „parsiduoti“. Manytum, kad bent jau ministro rango politikas tokiais iš piršto laužtais kaltinimais neturėtų smagintis. Ko verta kad ir jo „įžvalga“, kurios atskleidžia, kokiuose vakarėliuose lankosi, pavyzdžiui, ekspremjeras Kirkilas. Šitaip konservatorių politikos strategijos „vizijos“ nuleidžiamos iki gatvės paskalų lygmens. Matyt, nuo prigimties nepabėgsi. Kita vertus, „opozicijos vedliai“ neturi pagrindo skųstis: jie išlaisvinami nuo konsevatorių politikos kritikos, nes geriau už juos tą darbą atlieka patys konservatoriai.