Bet nekartokime šių per daug gerai žinomų tiesų, o tenkinkimės būtiniausia išvada: be XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje prasiveržusio tautinio atgimimo, kurio šerdis – grįžimas prie savo kalbos ir pagarba jai, moderniosios lietuvių valstybės tiesiog nebūtų buvę. Tai ir yra ta „lituanizacija“, kurios pavojų taip vieningai įžvelgė ir pasmerkė dabartinis Lenkijos politinis bomondas.
Tačiau mums patiems šis fudamentalus tautos ir jos kalbos ryšys dažnai nė motais. Toks vištakumas nuolatos prasiveržia labai įvairiais pavidalais. Jeigu kalbėsime, pavyzdžiui, apie tą daug triukšmo sukėlusią pavardžių dokumentuose lenkiškais rašmenimis bylą, tai įdomi jo apraška - visos šios bylos redukcija į „W“ problemą. Ji yra įdomi ypač tada, kai ją pateikia tokie Lietuvos šviesuoliai kaip Tomas Venclova, kurio niekaip neapkaltinsi (ir nepateisinsi) abiejų kalbų rašto nežinojimu. Čia norima pasakyti kitkas: kad valstybinės kalbos rašmenų laikymasis šiuo atveju valstybei yra tokia pat mažareikšmė smulmena kaip ir šis V ir W skirtumas ir kad dėl to neverta su kuo nors pyktis.
Visai neseniai MIP kaip protingą įžvalgą tiražavo etnologo Imanto Meliano mintį, kad „lygiai taip pat, kaip mes priimame Žemaitiją, Dzūkiją, turime priimti ir Vilniją, Lietuvos lenkus“ (DELFI, 2011 09 19). Kas čia norima pasakyti ir kas pasakoma? Negi pats Vilnijos „priėmimas“ mums yra problema? Problema yra ta, kad kai kurių tos Vilnijos regionų piliečiai mieliau „priima“ kaimyninę valstybę negu savo valstybę, o ir aukšti oficialūs anos valstybės politikai neslepia savo įsitikinimo, kad Vilnija yra neteisėtai „atimta“. Ir jeigu mūsų istorikas tarp Žemaitijos ar Dzūkijos ir Vilnijos deda lygybės ženklą, nemato skirtingo jų santykio su Lietuvos valstybe, tai jau, kaip sakoma, daugiau jo paties problema.
Beje, pastarasis autorius, kritikos strėles šiame konflikte nukreipdamas pirmiausia į mūsų „ultrapatriotus“ (taip jis juos pavadina), atrodo, yra gana teisus sakydamas, kad ambicijos jiems dažnai užgožia protą. Pavyzdys – tas nelemtai pagarsėjęs Švietimo įstatymas, kurio peripetijos parodė, kad net ir teisingiausieji mūsų politikų užmojai tampa žalingais, kai visiškai nesugebama jų realizuoti. Kas ginčys, kad pačios pastangos mūsų lenkiškose mokyklose sudaryti sąlygas išmokti ir valstybinės kalbos yra ne tik natūralios, bet ir reikalingos bei naudingos patiems jų mokiniams.
Tačiau kažkodėl šia linkme per visą dvidešimtmetį praktiškai nieko nebuvo padaryta, o dabar staiga nutarta viską užbaigti per porą metų. Panašios revoliucijos Švietimo ministeriją purto vos ne kiekvienais metais, bet šiuo atveju jos buvo perkeltos į tarptautinius vandenis. Į įstatymą įrašyti nerealūs būtino ir teisingo dalyko įgyvendinimo terminai negalėjo jo nesukompromituoti. Tai savo atbulomis išlygomis patvirtino ir šį reikalą ginantys mūsų derybininkai. Kaip sakoma, kvailą ir bažnyčioj muša...
Tad čia, nori nenori, mes ir prieiname prie mūsų užsienio politikos adekvatumo klausimo. Tas klausimas jai yra tiesiog užduotas mūsų kaimyno, kuris, kaip sako vienas iš mūsų liberaliųjų ministrų, Eligijus Masiulis, „buvo ar dar tebėra vienas iš mūsų strateginių partnerių“ (DELFI, 2011 09 14). Beje, ministras mano, kad visas šis kivirčas – tai tik priešrikiminis balsų vaikymasis ir praeis taip pat greitai kaip atsirado. Tačiau nepanašu, kad partneris galvoja taip pat. Juk partneris savo poziciją išdėsto taip, kad ją galėtų suprasti net tas, kuris jos suprasti nenori. Toje pozicijoje esama ir programos maksimum apie tikrąją Vilnijos krašto priklausomybę, bet ši programa neformuluojama kaip jau aktualus reikalavimas mažajam partneriui (matyt, todėl, kad sąlygos tam dar nėra palankios). Reikalavimai kol kas tenkinasi aktualijomis, kalbos ir švietimo dalykais.
Prabėgomis didysis partneris išreiškia ir savo požiūrį į mažąjį partnerį, požiūrį, kuris kupinas „honoro“ ir gana atviros paniekos. Lenkijos prezidentas, papildydamas savo karingąjį užsienio reikalų ministrą, dar yra ir sąmojingas (kas žino, gal taip jame prabyla ta jo turimo rokiškėnų kraujo dalelė?): esą, ožka, kad ir kiek spyriuotųsi, galiausiai turėtų ateiti prie vežimo, kur yra tikroji jos vieta. Po to – paaiškinimas: Lenkija be Lietuvos galėtų egzistuoti, Lietuvai šiuo atžvilgiu – sunkiau; o tada patarimai: Vilnius turėtų nepraleisti pro ausis signalų iš Varšuvos. Tiesiog Lenkija per ilgai laukusi geros valios iš Vilniaus. Sakytume, diplomatijos čia jau neliko, bet kad dėl to prezidentas būtų sulaukęs kokių priekaištų pačioje Lenkijoje,- to neteko girdėti.
V.Landsbergis suformuluoja kitą, daug santūresnę tiesą, sakydamas, kad „nereikia į lenkų retoriką atsakyti tuo pačiu stiliumi“, kad nereikia į ugnį atsakyti ugnimi (DELFI, 2011 09 09). Be abejo, jis teisus, nes atsakinėti tokiu pat stiliumi reikštų negerbti savęs. Bet juk nepriimtinas stilius – tai vis dėto tik forma, o joje slypintis turinys – čia anaiptol ne vien retorika. Tad atsakas, matyt, vis dėlto turėtų būti, o jeigu taip, tai koks?
Tokiais komplikuotais atvejais visuomet yra aiškiau tai, kas vengtina. Aptariant šį konfliktą, viena tendencija, nuolatos atsiskleidžianti ir kaip pačių mūsų politikų kai kada ginama pozicija, ir kaip nepolitikų (mokslo žmonių, politologų, publicistų ir kt.) peršama rekomendacija mūsų užsienio politikai, gerokai stebina. Ta tendencija – taikdarystė. Ne, ne, abejotina ne ji pati, kas drįstų kelti balsą prieš tokį gražų užmojį. Nesuprantama tiktai, kuo taikdarystė čia dėta šiuo konkrečiu atveju. Juk taikingumas čia rekomenduojamas būtent Lietuvos politikai, kuri savo pietiniam kaimynui tarsi nekelia kokių nors reikalavimų ir visai nėra karinga.
Taikingumas čia siūlomas kaip atsakas į gana griežtus to kaimyno reikalavimus. Tad negi jis turėtų reikšti, kad tuos reikalavimus reikėtų besąlygiškai priimti? Greičiau, matyt, čia tikimasi savo giliu taikingumu taip sujaudinti priešininką, kad jis susigėdęs ir pats pasidarytų taikus. Deja, pastarasis tokį taikingumą dažniausiai priima kaip savo teisumo įrodymą ir oponento kapituliavimą. Žodžiu, tai jau primena biblinį siužetą: gavęs į vieną skruostą, atgręžk antrą. O tuo atveju, kai abu skruostai jau aptalžyti, matyt, lieka tik mušimui siūlyti kokią kitą kūno dalį, geriau, žinoma, kokią mažiau jautrią.
Kad tokią taikdarystę būtų galima siūlyti kaip svarbiausią užsienio politikos orientyrą, reikia dar vieno dalyko – savęs nuraminimo. Seimo narys tai ir padaro formuluodamas pagrindinę savo tezę: „Lietuvos lenkai, ar kaip aš sakau, lenkiškai kalbantys lietuviai nebus Lenkijos lenkais. Nebent karas...“ Bet karo padarinių pasaulis, esą, nepripažintų. Žodžiu, visai paprasta ir labai patogu...
Taigi nerimauti mums nesą dėl ko, nes reikalui esant mus apgins Europos Sąjunga ir net visas pasaulis. Nesiveldami į ginčus ir nusileidę iš padebesių, vis dėlto pasakykime tą realesnę tiesą, kuri galioja nuodėmingoje žemėje, o ypač politiniame pasaulyje: tikėtis paramos iš kitų gali tiktai ta valstybė, kuri pavojaus atveju imasi ir moka pati save ginti.
Ar nevertėtų ir šiuo atveju mums pasiskolinti bent dalelę to karingumo, kurį mes taip besaikiai eikvojame santykiuose su rytiniu kaimynu. Parafrazuojant paplitusį teiginį apie skęstančiųjų gelbėjimą kaip jų pačių reikalą, turėtume sakyti, kad tas, kuris nesiima pats savęs gelbėti, savo paties reikalu padaro ne gelbėjimąsi, o skendimą.
Be abejo, čia būtina neišleisti iš akių vienos svarbios aplinkybės. Kada viena su kita susiduria tokios vertybės kaip lietuvybė ir lenkybė, tai beprasmiška tikėtis, kad tokį ginčą gali išspręsti jų savitarpiškas keitimasis priekaištais ir argumentais. Pastarųjų abi pusės turi pakankamai, bet jie skirtingi ir dažniausiai nesuderinami. Todėl teoriniai ir istoriniai šio ginčo argumentai turi surasti ir kitą, gal net svarbesnį adresatą – save pačius ir tarptautinę bendriją. Mūsų lenkiškieji oponentai tai jau yra gerai perpratę, o mes dar turėtume daug ko išmokti iš jų.
Taigi kalbant apie mūsų užsienio politiką pietinio kaimyno atžvilgiu viena reziumuojanti išvada yra gana akivaizdi: ta politika turėtų būti daug aktyvesnė negu kad buvo iki šiol. Orientyru čia galėtų būti dvi dabartinės mūsų vyriausybės premjero nors ir per daug fragmentiškos, bet taikliai suformuluotos mintys: kad, pirma, Lenkijos naudojamas spaudimas prieš Lietuvą yra labai klaidingas kelias ir kad, antra, Lenkijos politinis elitas Lietuvą vertina per daug subjektyviai.
Pastarąją mintį reikėtų pratęsti: tas subjektyvumas dažnai pasiekia tokį laipsnį, kad nustoja skaitytis su realiais faktais. Pripažinkime, kad toks manipuliavimas tiesa kartu yra ir mūsų neveiklumo rezultatas. Todėl ir būtina telktis darbui, bet tai yra daug sunkiau negu ramiai snausti neveiklaus taikingumo lopšyje.