Rinkiminiuose pažaduose vėl „konkurencija“, kas daugiau pažadės papildyti rinkėjo kišenes: žadami algų minimumai, vidutinės algos, padvigubintos pensijos ir panašiai, kai kas kumštį suspaudęs sutalžys korupciją. Kai kuriuos rinkėjus tai įkvepia, tačiau, ar patikėję tokiais pažadais – tie patys žmonės vėl nekeiks tų, už ką balsavo, ir šauks, kad vagys, plėšikai, nėra už ką balsuoti.

Ar čia nėra pagrindinė problema: žmonės laimę suvokia kaip kišenes prisikišusių ir tada laimingų žmonių bendruomenę? Valdininkai taip pat taip suvokia. Matymai sutampa? Tokią viziją jau kelis dešimtmečius siūlo politinės darbotvarkės nuo nepriklausomybės paskelbimo. O žmonės kaip nelaimingi, taip nelaimingi. Gal reikia sudėlioti akcentus visai kitur? Siekti, pirmiausia, laimingos, darnios, sveikos visuomenės, o ekonominis klestėjimas savaime vystysis, jei bus pamatinės sąlygos, vertybės.

Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Butanas skaičiuoja Bendrąjį laimės indeksą, o ne Bendrąjį šalies produktą. Tik laimingi, sveiki gali imtis kūrybos, darbo, kad tas bendrasis produktas augtų ir, svarbiausia, būtų teisingai paskirstytas.

Reikia pradėti ne nuo pažadų apie pilnas kišenes pinigų, bet nuo švietimo, kaip tuos pinigus išmintingai, teisingai išleisti. Kaip juos tinkamai investuoti, kad jie taptų tikru turtu. Kiek žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių vis vien savo labai mažas lėšas išleidžia įvairiems nereikalingiems pirkiniams, niekučiams, šlamštmaisčiui, rūkalams, alkoholiui ir panašiai. Būtini socialiniai įgūdžiai išmintingai elgtis su savo pinigais, nes tik taip ir įmanoma tapti turtingesniu.

Vienas išminčius yra pasakęs: „Filosofija manęs nepadarė turtingo, bet padėjo daug sutaupyti“. Tačiau tinkamas taupumas, gebėjimas leisti jau esamus pinigus ir padaro žmones turtingesnius. Sociologas Maksas Vėberis (Maxas Weberis) daugiau nei prieš šimtmetį pasirodžiusioje knygoje „Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia“ atkreipė dėmesį, kad pats kapitalizmas kilo iš darbštumo ir taupumo dermės.

Nuotaikos Lietuvoje tikrai prastos, didelė žmonių dalis nusivylusi, be tikėjimo ateitimi. Tačiau turime labai skaudžią ir tuo pat metu įkvepiančią mūsų tautiečių patirtį, kaip iškentė Sibiro trėmimus, bet jie ten turėjo daugiau vilties, tikėjimo ir net laimės, nei šiandien gana patenkinamomis sąlygomis gyvenantys lietuviai.

Iliuzinės viltys yra ne mažiau pavojingos nei neviltis, nes jos į tą neviltį ir veda. Jei žmonės turės tikėjimą ateitimi, tikrą viltį pagrįstą vertybėmis, o ne iliuzijomis, tada bus ir darbo, ir noro dirbti čia Lietuvoje. Kils ne tik minimali alga, bet, kas svarbiausia, perkamoji galia, augs darbo našumas, mažės socialinė nelygybė.

Šiuo principu ir paremta Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos penkių Darnų programa, sutrumpintai vadinama 5D. Joje nerasite konkuruojančių su kitais nerealių pažadų, tai ne ketveriems metams, bet į žymiai ilgesnę perspektyvą nukreiptas žvilgsnis.

Rugsėjo pabaigoje Lietuvoje lankėsi ir Kauno Žalgirio arenoje su pavyzdžio ir motyvacine žinia dalinosi unikalus asmuo Nikas Vujičičius. Be rankų, be kojų pasiekęs tiek, kad verkšlenantiems tautiečiams tenka susigėsti neišnaudojant savo asmeninių elementarių galimybių, o vis tikintis kažko tik iš valdžios.

O tarnaujanti valdžia tiesiog turi netrukdyti skleistis geroms iniciatyvoms, pasimokyti ir iš kitų šalių. Kiek nevyriausybinės organizacijos siūlė perimti Suomijoje įvykdytą sveikatos sistemos reformą diegiant sveikatingumo kultūrą, ligų prevenciją, pavyzdinę švietimo sistemą. Nesulaukta jokio atgarsio.

Ekonomikos ir tvarkos srityje galime daug pasimokyti iš Singapūro. Apie tai esu išsamiau DELFI rašęs „Ant moralinių pamatų, kuriama ir ekonominė gerovė“.

Pasirodo pas mus problema yra ne gebėjimo trūkume, bet elementariame vangume, korupciniuose ryšiuose, o dar tiksliau, neretai vergavime siauroms verslo grupėms, kurios iš žmonių tamsumo kraunasi pinigus. Apie tai rašo ir Nobelio premijos laureatai Robertas J. Shilleris ir George A. Akerlof neseniai lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Kvailių žvejonė: manipuliacijų ir apgaulių ekonomika“.

Gal laikas tiek ekonominiame, tiek politiniame gyvenime nebeužkibti ant tų manipuliacijų, apgaulių ir iliuzinių pažadų jaukų? Ir vis dėlto, daugiau teisingos vilties, be iliuzijų.