Pastarųjų tarpe buvo daugiausiai rodančių pasipriešinimą šiam siūlymui ir kalbančių apie griaunamą lietuviškų pavardžių sistemą ir pavojų lietuvių kalbai – viešojoje diskusijoje teko išgirsti daug argumentų apie tokio pokyčio neigiamą reikšmę mūsų kalbai.
Tačiau, gerokai per mažai yra šnekama apie tokio pokyčio reikšmę Lietuvos moterims ir jų teisei turėti pavardę, kuri atitiktų jų identitetą. Būtent šiems argumentams verta skirti didesnį dėmesį, nes šis pokytis yra apie moterų teisę pasirinkti, ne apie kalbą.
Visų pirma, reikia pabrėžti, kad esama pavardžių sistema iš principo yra ne kalbos klausimas, o tradicijos. Su tuo sutinka ir kalbininkai, pripažindami, kad lietuvių kalbos gramatikai moterų įvardijimas moteriškos giminės žodžiais su galūne -a niekaip neprieštarauja. Prieštarauja tik susiklosčiusiai moterų pavardžių darymo tradicijai. Todėl, kalbėdami apie šį pokytį, mes turime diskutuoti ne apie jo įtaką kalbai, o apie tai, ar tradicijos laikymasis turi būti privalomas visiems.
Galima ginčytis, kad tradicija, kuri yra privaloma, rizikuoja tapti mirštančia tradicija, nes yra palaikoma ne laisvu visuomenės susitarimu ja puoselėti, o prievartos mechanizmais. Tradicija yra stipri tada, kai žmogus, apmąstydamas jos reikšmę savo bendruomenės istorijai ir praeities kartoms, pasirenka joje dalyvauti. Dalyvavimas tradicijoje, nes taip reikalauja teisės aktai, eliminuoja reikšmingą dalį prasmės ir kai kuriais atvejais net sukelia neigiamus jausmus tokios tradicijos atžvilgiu.
Diskutuotina, kiek brangi ir puoselėjama išliktų Kalėdų šventimo tradicija, jei per šventes užsuktų valdininkas, patikrinti, ar eglutė papuošta, ar dovanos supakuotos, ar Kūčių vakarą tikrai patiekta bent 12 patiekalų. Tradicija yra gyva tik tuomet, kai žmogus, laisvai atmetęs kitas alternatyvas, pasirenka puoselėti ją. Todėl moterų galimybė pasirinkti pavardę su kitokia galūne negu -ė tik sustiprintų lietuviškų pavardžių tradiciją, nes moterys, turėdamos kitų alternatyvų, realiai apmąstytų jos reikšmę ir prasmę, ir didesnė dalis jų pasirinktų puoselėti šią tradiciją.
Antra, turime džiaugtis, kad Lietuvos ekonominės sėkmės istorija leidžia didelei daliai visuomenės rūpintis ne tik savo išgyvenimo, bet ir savo identiteto bei realizavimo klausimais. Todėl nenuostabu, kad žmonės vis dažniau apmąsto savo vardą ir pavardę, kurie yra neatsiejama žmogaus tapatybės dalis. Ir dalis jų nusprendžia, kad jų turimi asmenvardžiai neatspindi jų identiteto.
Dėl to ir dabar mūsų šalies įstatymai iš esmės pripažįsta, kad asmens vardas ir pavardė priklauso žmogui ir jis turi teisę vadintis taip, kaip jam yra priimtina. Tą įrodo Lietuvoje veikianti galimybė pasikeisti savo vardą ir pavardę, jeigu esami dėl vienokių ar kitokių priežasčių neatitinka žmogaus identiteto. Tai leidžiama padaryti, jeigu pasirenkamas vardas ir pavardė atitinka žmogaus lytį, neprieštarauja gerai moralei ir Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Galimybė moteriai pasirinkti pavardę su -a galūne nepažeidžia nei vienos iš šių sąlygų, todėl jos pasirinkimas neturėtų būti perdėtai ribojamas, kaip tai daroma dabar.
Galiausiai, dabartinė moterų pavardžių darymo tvarka sukelia praktinių nepatogumų žmonėms privačiame gyvenime. Pavyzdžiui, jeigu mama keliauja su sūnumi, užsieniečiai jų pavardes traktuoja kaip skirtingas, tad gali tekti įrodinėti, kad tai tikrai yra moters sūnus. Panašūs iššūkiai dėl skirtingų šeimos narių pavardžių galūnių kyla ir leidžiant laiką užsienyje – susidūrus su institucijomis gali tekti papildomai įrodinėti santuokos ar tėvystės ryšį norint gauti sutuoktiniams ar tėvams priklausančias teises, tarkime, galimybę aplankyti ligoninėje po nelaimingo atsitikimo.
Tokie nepatogumai yra įveikiami, tačiau valstybė neturėtų versti savo piliečių jų patirti turint pavardę, kuri jiems nėra priimtina. Moteris turi turėti teisę pasirinkti.
Lietuva turi unikalią moterų pavardžių tradiciją, kuri didesnei daliai moterų yra priimtina ir sektina. Todėl kalbos apie tai, kad didesnis galimų pavardės galūnių pasirinkimas sugriaus sistemą ir palaidos šią tradiciją yra gerokai perdėtos, nes pasirinkimo laisvė reiškia ir galimybę pasirinkti tradicinę pavardę su -ienė galūne.
Todėl nebijokime pasirinkimo ir nenuvertinkime savo pačių tradicijų gyvybingumo – stiprios tradicijos išlieka ne todėl, kad yra privalomos įstatymu, o todėl, kad žmonės permąsto ir supranta jų reikšmę sau ir savo bendruomenei.