Ingrida Šimonytė paskelbė savo prezidentinės kampanijos moto: „Stipri prezidentė – stipri šalis“. Užtruko vos keletą valandų ir kažkas atkapstė, kad labai panašus lozungas jau yra buvęs – 2018 m. vadinamuosiuose prezidento rinkimuose V. Putinas skelbė: „Stiprus prezidentas – stipri Rusija“. Kas gi konservatoriams yra su tuo jėgos troškimu? Pamenate, 2020 m. jie ėjo į Seimo rinkimus reikalaudami: „Duok Lietuvai daugiau jėgos“. Kažkoks nevisavertiškumo ir Napoleono kompleksas viename. Ir vis gaunasi tas pats: kovoji su Rusija, bet naudoji Putino retoriką.
Beliko nutrintas koziris
Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) visada turėjo stiprų kozirį – kovą prieš Rusiją. Jau 34 metus po Nepriklausomybės atkūrimo kitų kozirių turėti ir nebuvo būtina. Antirusiška vanagiška korta užtikrino stabilų maždaug penktadalio balsuojančių Lietuvos žmonių palaikymą. Tačiau pastarąją kadenciją, kuri tęsiasi jau ketvirtus metus, nutiko trys nelaimės. Pirma, laimėję Seimo rinkimus, konservatoriai paveldėjo „Covid-19“ ir, nepaisant to, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga paliko veikiančią pandemijos valdymo strategiją ir visus mechanizmus, sugebėjo taip supriešinti visuomenę, kad viskas baigėsi akmenimis į Seimo langus. Antra, Putinas pradėjo plataus masto operaciją prieš Ukrainą. Nepaisant visų mūsų pastangų, Ukrainai niekaip nepavyksta pralaužti ruskių patrankų mėsa užkrauto fronto linijos. Trečia, šlubuojanti ekonomika ir strykčiojanti infliacija, elektros kainų pasiutpolkė ir nepriklausomų tiekėjų savivalė, griūvantys tiltai ir keliai, žlunganti sveikatos ir švietimo sistema, protestuojantys žemdirbiai ir „atsistatydinsiu-neatsistatydinsiu“ pirsčiojimas stipriai nugramdė tefloninį konservatorių elektoratą. O čia dar Ministrė Pirmininkė atsibudo ir vėl panūdo tapti prezidente. Norėtųsi ne tik išlaikyti nusivylusius rėmėjus, bet dar ir praplėsti palaikančiųjų ratą. Bet rankoje – vienintelis nutrintas koziris.
Šią savaitę Lietuvoje viešėjo naujai išrinktas Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. Mūsų premjerė I. Šimonytė prieš kolegos vizitą užminavo viešąją erdvę, pareikšdama, kad Lenkijos įstatymai nenumato pareigos ginti Lietuvą. Ar tai – jau paskutinis konservatorių isterijos priepuolis?
Suerzintų sąjungininkų sąrašas plečiasi
Gabrielius Landsbergis jau keletą savaičių kaitina aistras, esą karas tuoj ateis į mūsų kiemą, o sąjungininkai nebūtinai mus gins. Todėl reikia tuoj pat kažką daryti.
Ką? Nelabai aišku. Kodėl per trejetą kadencijos metų ne kažkas nuveikta? Irgi neaišku. Bet baimės lygis sukeltas tiek, kad žmonės nustojo investuoti į nekilnojamąjį turtą. O NATO sąjungininkai eilinį kartą priversti pasijusti nepatogiai, nes mes niekaip, na niekaip negalim patikėti, kad jie gins kiekvieną Lietuvos centimetrą. Nenuostabu, kad daugelis politologų TS-LKD pirmininko pareiškimus priėmė kaip primityvų artėjančių rinkimų triuką elektoratui sutelkti. Tik įdomu, kad G. Landsbergio ir konservatorių naratyvas šįkart – identiškai sutampa su Rusijos: Rusija – visagalė, Ukraina tuoj žlugs, o Vakarai – silpni ir susiskaldę.
Į neseną Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimą, kad NATO šalys galėtų siųsti savo karius į Ukrainą, daugelis NATO valstybių vadovų sureagavo... išraiškinga tyla. Suprask, tai reikštų Rusijos ir NATO karą, o šiaip, Prancūzija galėtų stipriau remti Ukrainą ir pastūmėti jos pakvietimą į NATO. Kai kurie sąjungininkai paaiškino, kad NATO kariai nebent galėtų dalyvauti mokymo misijose. Tokią poziciją išsakė ir Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Tačiau G. Landsbergis toliau kelia statymus, sakydamas, kad visi scenarijai svarstytini. Žinoma, mūsų NATO sąjungininkams darsyk panižo ten, kur Lietuva.
Prieš tai TS-LKD ministrai ir Seimo komitetų pirmininkai žaidė žaidimą „Kas labiau Tėvynę myli“, mokydami gyventi Vokietiją. Vasarą Vilniuje vykstant NATO viršūnių susitikimui, Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis užsipuolė JAV prezidentą Joe Bideną, esą šis kaltas, kad Ukraina liko nepakviesta į NATO.
Dabar – Lenkijos eilė. Konservatoriams ruošiantis Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimams, Lietuvą ir Lenkiją skaldo net Rusijos klausimas, kuris ilgus amžius mus vienijo. Atkreipsiu dėmesį: Lenkijoje išrinkus naują valdžią, Europos Komisija atšildė užšaldytas Europos Sąjungos lėšas, skirtas Lenkijai. Čia Lietuvos palaikymo nebereikia (o mes jo nelabai ir davėme). D. Tuskas aktyviai dairosi į vadinamąjį „Veimaro trikampį“: Varšuva–Berlynas–Paryžius. Akivaizdu, kad Lietuvos valdžiai derėtų labiau stengtis ne erzinti Lenkiją, o išlaikyti kuo draugiškesnius santykius. Deja, pas mus – rinkimai.
Po rinkimų – pasirinkimai
Didžioji dilema TS-LKD laukia po prezidento ir Europos Parlamento rinkimų. I. Šimonytė atsibus po eilinio pralaimėjimo ir susimąstys apie ateitį. Vizualizaciją atliks ir G. Landsbergis. Jau senokai sklando gandai, kad jis svajoja apie Europos komisaro portfelį, bet galima taikytis ir dar aukščiau. Juk viešieji ryšiai – pavyzdiniai. Girdėjosi ir apie I. Šimonytės planus užimti NATO generalinio sekretoriaus kėdę. Tarptautinė karjera gali suvilioti ir ją. Tačiau tam bus būtina išspręsti „Dalios Grybauskaitės“ dilemą. Prezidentė taip pat buvo minima tarp kandidatų į įvairių tarptautinių organizacijų vadovus. Deja, latvis Valdis Dombrovskis šiuo metu eina Europos Komisijos viceprezidento pareigas, lenkas D. Tuskas buvo Europos Tarybos prezidentas, o D. Grybauskaitės niekam neprisireikė. Sako – kaltas charakteris. Irgi buvo greita visus pamokyti ir su visais susipykti.
Taigi premjerei ir užsienio reikalų ministrui teks pasirinkti, ar ir toliau mojuoti nutrintu Rusijos koziriu, kimbant į atlapus sąjungininkams ir telkiant mąžtantį partijos elektoratą, ar rūpintis savo kailiu ir švelninti toną? G. Landsbergio kailio atveju tokių ženklų jau matome. Jis prabilo apie siekį normalizuoti santykius su Kinija ir nesusitiko su Taivano užsienio reikalų ministru. Logiška, kai net Europos Komisija sustabdė bylą prieš Kiniją Pasaulio prekybos organizacijoje, nes trūksta įrodymų. Užsienio reikalų ministerija skeptiškai žiūri ir į būtinybę uždrausti rusiškų grūdų importą ar tranzitą per Lietuvą, nes, matote, tai neatitinka Europos Komisijos ir Pasaulio prekybos organizacijos pozicijų. Europos Sąjunga per 2023 metus nupirko rusiško maisto už 2 milijardus eurų. Už tiek Rusija galėjo įsigyti 10 tūkst. iranietiškų dronų „Shahed“, bet Lietuvos užsienio reikalų ministerija šįkart kažkodėl nenori imtis lyderystės ir būti vandens drumstėja. Čia – Europos Sąjunga, ne NATO. Čia dar liko neišdalytų postų.