Pirmiausia energetinio saugumo, ir šiuo atveju ne tik dėl sėkmingai užbaigto Suskystintų dujų terminalo projekto, tačiau ir sumažintų elektros bei šilumos kainų, realiai pradėtos namų renovacijos. Šiemet bus užbaigta elektros jungtis su Švedija ir Lietuva įgis realią galimybę prisijungti prie Šiaurės šalių elektros rinkos.

Antra, sėkmingai įstojusi į eurozoną, tapusi devynioliktąja eurozonos nare, mūsų šalis neabejotinai sustiprino ekonominį saugumą bei galimybes spartinti ekonomikos augimą.

Ir trečia, nors ne pagal svarbą, pagaliau atsiplėšėme nuo gėdingo, dešiniųjų valdymo laikais pasiekto dugno pagal gynybos išlaidas tarp Aljanso šalių ir šiuo metu esame bent jau devyniolikti. O svarbiausia yra tai, jog po sunkiai paaiškinamo A. Kubiliaus Vyriausybės kelerių metų gynybos biudžeto žlugdymo, šalies karinės pajėgos realiai pradėjo stiprėti. Nors kompensuoti per ketverius (2008-2012m.) dešiniųjų valdžios metus padarytą žalą gynybai nebus lengva.

Būtina pažymėti ir aktyvią bei rezultatyvią Prezidentės D. Grybauskaitės veiklą NATO viršūnėse, kas gerokai sustiprino gynybos planavimą, mūsų karinių pajėgų sąveiką su JAV ir kitais Aljanso partneriais. O todėl ir NATO pajėgų matomumą Lietuvoje, tačiau ne tik. Realus NATO vadavietės, greito reagavimo Aljanso kariškių buvimas, mūsų karių bendradarbiavimas, mokymasis, karinės technikos įsisavinimas, įsigijimai bei daugelis kitų labai svarbių aspektų, ko be padidinto gynybos finansavimo padaryti nebūtų įmanoma.

Mūsų opoziciniai dešinieji, o ypač konservatoriai, greičiausiai dėl rinkimų, šiandien pirmose krašto gynėjų gretose, nors tik prieš keletą metu visiškai neatsakingai (gal nematė Rusijos grėsmės?) silpnino šalies gynybinius, karinius bei diplomatinius pajėgumus. Ko nedarė, beje, į tokią pačią, o latvių atveju, į dar gilesnę finansinę krizę patekusios kitos Baltijos valstybės bei Lenkija. Estija net priešingai - būtent krizės įkarštyje, pasinaudodami BVP smukimu, pakėlė šalies gynybos išlaidas ir pasiekė reikalingus du nuošimčius. Nemažiau atsakingai elgėsi Latvija bei Lenkija.

Tačiau, atsidūrę opozicijoje, dešinieji įsijuosę kritikuoja ne tik Rusiją, bet kas itin keista, dar su didesniu įkarščiu Vakarus, ES, NATO dėl neva silpnos pozicijos, "situacijos nesupratimo" ir pan. Tačiau ar turi jie bent jau moralinę teisę kritikuoti A. Merkel, F. Holandą ar B. Obamą už tariamai minkštą poziciją Ukrainos krizės atveju? Juk Rusija nepasikeitė per pastaruosius metus, jau buvo Gruzija, prieš tai Padniestrė... Tai kodėl šitų iššūkių akivaizdoje A. Kubiliaus Vyriausybė sąmoningai, o gal dėl nesugebėjimo vadovauti valstybei nuginklavo iš esmės šalies gynybą, sumenkino diplomatinius gebėjimus, kurie ypač svarbūs būtent saugumo aspektu? O blogiausia, kad sumažino Lietuvos indėlį į NATO, tuo tarsi parodydami, kad šalies apginamumas mums nesvarbu... Aljansas, priminsiu, tai, visų pirma, kolektyvinė gynyba ir solidarus visų narių indėlis yra jo egzistavimo pagrindas.

Ar turi jie moralinę teisę vadinti A. Merkel, F. Holando iniciatyvas ieškant diplomatinių sprendimų "antruoju ar dar blogesniu Miunchenu", klausti ar jie toms iniciatyvoms turėjo mandatą ir pan.? Iš tiesų turėtume padėkoti šiems lyderiams už iniciatyvą ir pasiaukojimą, net jei taika ir nebus pasiekta ar nebus ilgalaikė. Beje, primenu konservatoriams, tiek Vokietija, tiek Prancūzija, tiek JAV, kitos Vakarų šalys yra mūsų NATO partneriai, o ne priešai, į kuriuos laidomos aštriausios, o kartais įžeidžiančios, kritikos strėlės.

Neatmesčiau ir versijos, jog Rusija išdrąsėjo būtent tada, kai pamatė, jog Aljanso viduje daug įvairių nesutarimų, nėra tinkamo solidarumo. Ar tokia ir panašia elgsena dar papildomai nedrąsiname agresoriaus?

Galima būtų konservatorius ir kitus dešiniuosius, prieš keletą metų vadovavusius Vyriausybei, dar suprasti, jei jie šias klaidas pripažintų. Bet to nėra, tai gal čia yra viso labo propagandinis - rinkiminis savo praeities klaidų dangstymas, dar ir komplikuojant santykius su svarbiausiomis šalimis - partnerėmis?

Šiandien Lietuvai ypač svarbu veikti kartu, saugoti ES ir NATO solidarumą, visų pirma. Žurnalistai, apžvalgininkai, ekspertai gali turėti įvairiausias nuomones, tačiau politikai privalo savo kalbas apgalvoti ir suvokti ar jos nekenkia šalių - narių partnerystei, ES ir NATO vienybei. Gal todėl Prezidentė D. Grybauskaitė, sklindant karingai dešiniųjų propagandai prieš pagrindinius NATO šalių lyderius, buvo priversta pasakyti, jog ji pasitiki A. Merkel...

Akivaizdu, jog ne nuolatiniai ES ir NATO šalių lyderių keiksnojimai, demonstratyviai aštri kritika, kuo aktyviai užsiima opoziciniai konservatoriai, beje, kartu su Rusijos propagandininkais, o reali mūsų pačių veikla, stiprinant ir savo saugumą ir Aljanso bei ES šalių solidarumą, yra Lietuvai svarbiausia. Ukrainai padėti būtina, niekas tuo neabejoja, tačiau didžiausia pagalba jai - ES ir NATO išsaugotas solidarumas, bendri ir vieningi veiksmai.

Prisiminkim A. Kubiliaus kadenciją - kokių tik planų ir "Rusijos sulaikymo" strategijų ji nepaskelbė. Klausantis jų propagandos galėtumei pagalvoti, kad tai buvo iš tiesų ryžtinga, strategiškai, prioritetus atsirenkanti, mąstanti Vyriausybė. Tačiau realūs rezultatai - tik "naktinė" mokesčių reforma ir jau neregėto brangumo skolinimasis, nuginkluojant gynybą ir diplomatiją, vadinant tai " krizės suvaldymu".

Vis tik prieš metus pasirašytą visų partijų sutarimą, o ypač konservatorių prisijungimą prie to, reikėtų vertinti teigiamai ir tikėtis, jog bent jau dabar konservatoriai supras, kad šalies gynybos bei saugumo vien žodiniu patriotizmu ar perdėta ir itin nediplomatiška kritika partneriams, o ir popierinėmis strategijomis neužtikrinsi.