Mėgstantys istorines paraleles mūsų kaimyninės šalies komentatoriai suskato lyginti Brexitą ir SSRS subyrėjimą. Rusijos prezidentas nuo to laiko mėgina tą „katastrofą” savaip įveikti, grąžinti sovietinę simboliką, palengva reabilituoja Staliną, tildo jo kritikus.
O svarbiausia, įrodinėja, jog Rusija turi teisę nulemti buvusių vadinamų sąjunginių respublikų apsisprendimus ir likimus.
Ir tai – ne viskas. Organizacija „Memorial", tirianti stalinizmo nusikaltimus, pavadinta „užsienio agente" ir traktuojama kaip Vakarų šnipų organizacija. Ypač išnaudojama pergalė Antrajame pasauliniame kare, tarsi tai būtų ne Rusijos žmonių, visos antihitlerinės koalicijos, o tik Stalino, kaip „didžio" karvedžio nuopelnai, nors istoriniai faktai liudija priešingai.
SSRS subyrėjimas negali būti katastrofa daugeliui tautų jau tik dėl tos priežasties, kad jos buvo išlaisvintos, atgavo savo valstybingumą, iš esmės išplėtė laisvės ir demokratijos lauką Europoje. Priešingai – katastrofa daugeliui SSRS ir Varšuvos pakto tautų buvo nelaisvė ir atsilikimas ten būnant.
Tačiau šiandien daug svarbesnis klausimas yra Brexito pasekmės Europai. Ar galima teigti, jog Brexitas yra geopolitinė katastrofa arba lyginti su SSRS, o jei ne, tai kodėl? Įdomu tai, jog palyginti SSRS ir ES dažnai prašoma būnant Ukrainoje, Moldovoje ir net Gruzijoje. Šių eilučių autorius tokį prašymą išgirdo ne kartą.
Yra daugybė aplinkybių, kurios, vertinant šias sąjungas, jei SSRS buvo sąjunga, iš esmės skiriasi. Nors yra ir nemažai lyginimų, juolab Europos Sąjungos palyginimų su įvairiomis „imperijomis", kurios anksčiau ar vėliau subyra.
Sovietų Sąjunga niekada nebuvo savanoriška valstybių sąjunga, juolab vadinamos respublikos nebuvo nei traktuojamos teisiškai, nei realiai savarankiškomis valstybėmis. Net Baltarusija bei Ukraina, nors ir buvo formaliai JTO narėmis, nieko pačios nespręsdavo ir balso neturėjo, nes viską nuspręsdavo Maskva.
Europos Sąjunga yra visiškai priešingas projektas, nes į ją visos valstybės ir tautos įsijungė savanoriškai, o kai kurios, kaip, pavyzdžiui, Norvegija, Islandija ar Šveicarija taip pat savanoriškai neprisijungė, tačiau bendradarbiauja ir prekiauja. Beje, taip pat turi finansinių įsipareigojimų Europos Sąjungai.
Net pačioje ES yra skirtumų (savanoriškų) tarp šalių - narių: jos turi įvairių išimčių, vienos prisijungė prie euro, kitos ne ir panašiai. Tačiau visos ES šalys turi vienodą balsą, deleguoja savo atstovus į Europos Komisiją, Europos Parlamentą, kitas institucijas, politinius sprendimus priima visų ES valstybių vadovai. Ir dažniausiai po diskusijų, tačiau beveik visuomet konsensuso pagrindu.
Bet svarbiausias skirtumas - ES yra demokratinių valstybių sąjunga, skirtingai nuo SSRS.
Ir čia viso reikalo esmė. Demokratinės valstybės susijungė demokratiškai, veikia demokratiškai, ir savo dalį suvereniteto delegavo demokratiškai, kurį, kaip tai daro JK, gali atsiimti.
Beje, Brexit šalininkai primetė Briuseliui visiškai nebūdingus bruožus, bandė kurti viešoje erdvėje kažkokį Briuselio monstrą, kuris stengiasi viską kontroliuoti, diktuoti, reglamentuoti ir pan.
Atkreipkim dėmesį, jog Brexito lyderiai Briuselį kritikavo už siekį viską kontroliuoti, iš kitos – už per mažą kontrolę, ypač pabėgėlių klausimu.
Net ir nežinant dar visų pasekmių, galima teigti, jog Brexitas nėra geopolitinė katastrofa ar kas nors panašaus. Europos Sąjungos sutartyje yra numatytas išstojimo mechanizmas, kuris greičiausiai ir bus aktyvuotas suformavus naująją britų vyriausybę. Formaliai išstojimo mechanizmas buvo numatytas ir SSRS Konstitucijoje, bet niekada nebuvo net mėginimų jo panaudoti. Puikiai žinome, kodėl ir kas būtų nutikę, jei tokie drąsuoliai iniciatoriai būtų atsiradę.
Brexito skyrybos šiuo metu taip pat yra labai svarbus ir subtilus procesas. Jei vyks sklandžiai, demokratiškai, o to reikėtų ir tikėtis, tai bus dar vienas įrodymas visiems, jog ES nėra joks „tautų kalėjimas" ar „imperija", kokią etiketę populistai bando primesti.
Priešingai – tai tik dar kartą patvirtins, jog visi yra laisvi, savanoriškai susivieniję, remiasi keturiomis pagrindinėmis laisvėmis (žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo).
Kitaip sakant, bet kuriuo atveju jokių esminių geopolitinių lūžių, JK atsiskyrus, neįvyks. Demokratijos erdvė, visų pirma, šiuo atveju, nesumažės. Visas ES projektas nėra kokia nors nusistovėjusi valdymo sistema, kuri engia šalis nares. ES nuolat keičiasi, iš esmės su kiekviena nauja sutartimi ar plėtros etapu.
Nepaisant Brexito ir JK išstojimo, pastaroji liks patikima ES partnere ir, neabejoju, jog ES išlieka patrauklus projektas, nes remiasi savanoriškumu. Mums, Lietuvai, Baltijoms valstybėms, svarbu Ukraina, ypač, kad ji nenusisuktų nuo europinės krypties. Kaip ir Moldova ar Gruzija, o vėliau, matyt, ir Baltarusija.
Kaip bebūtų paradoksalu, Brexitas gali ES sustiprinti, paskatinti būtinas reformas ir daug labiau sutelktam veikimui. Briuselis, jei jį suprasime kaip ES administraciją, taip pat privalo daryti išvadas, siekti atvirumo, maksimalaus piliečių, visuomenės įtraukimo į sprendimų priėmimą.
Kredito reitingų agentūra Standart&Poors teigia, jog labiausiai tarp Rytų Europos šalių dėl Brexit nukentėtų Lietuva, taip pat Latvija bei Lenkija. Tačiau mūsų Finansų ministerija su tokiais vertinimais argumentuotai nesutinka. Bet kuriuo atveju, mūsų interesas yra demokratiškos ir abipusiai naudingos ES ir JK skyrybos, o po jų naujas ES ir JK susitarimas. Optimistinis scenarijus - palankiai susiklosčius aplinkybėms, deryboms, šis naujas JK statusas gali mažai skirtis nuo narystės ES.
Jungtinė Karalystė lieka NATO nare ir, neabejotinai, viena svarbiausių. Beje, dalyvausianti vadinamo NATO Rytų flango arba Lenkijos be Baltijos valstybių gynybos sustiprinime bei potencialaus agresoriaus atgrasyme. Reikia tikėtis, kaip jau minėjau, jog britų ir ES derybos išgrynins šalių pozicijas, pašalins nesutarimus. Laisvai ir demokratiškai. Arba, kitaip sakant, europietiškai.