XV amžiuje tikru valstybės vadovu buvo tampama tik po to, kai jo politiką pripažindavo Šventasis Sostas. Popiežius nulėmė ne vieno politiko likimą.
Šiandien yra kitaip – valstybės vadovus „skiria“ piliečiai, įmesdami popieriaus lapelius, vadinamus biuleteniais, į specialią dėžutę. Popiežiui gali toks žmonių sprendimas ir nepatikti, tačiau joks prezidentas šiandien Popiežiaus pripažinimo ir neprašo. Esminis pasikeitimas įvyko vadinamoje Apšviestos epochoje, kuomet buvo nutarta, jog tikėjimo autoritetą reiktų jei jau ne atskirti, tai atriboti nuo to, ką vadintume valstybės administravimu.
Toks apsisprendimas vertinamas nevienareikšmiškai. Vieni teigia, kad tai – demoralizavimo politika. Kiti – kad atskyrimas savotiškai išlaisvino ir politikus, ir dvasininkus. Europai tai leido sukurti formalia teise grįstą valstybę, užvaldyti pasaulį, įvesti jame savus europinius papročius, paliekant „vietinę“ tikėjimo laisvę. Dabar religiją gali kritikuoti kiekvienas ir spręsti, reikia ar nereikia santuokos, krikšto ir kitų religinių dalykų. Neva valstybei tai įtakos neturi. Pamenu, Benediktui XVI pradedant savo pontifikatą, vienas iš TV „greitų žinių“ kanalų vienu sakiniu pasakė, kad naujam Popiežiui, kaip vienos iš nevyriausybinių organizacijų vadovui, matyt, rūpės du svarbiausi klausimai – celibatas ir prezervatyvas...
Taigi kyla klausimas, ar Bažnyčios vaidmuo politiniame gyvenime nebereikšmingas? Ar politikams visai nebesvarbu, kas vyksta formaliai mažiausioje pasaulio valstybėje?... Taigi kad ne. Popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimas rodo, kad Vatikanas ne toks jau mažas ir nepaisant visų liberalių ir ateistinių idėjų, Bažnyčios įtaka valstybėms tebėra labai svarbi. O galbūt jos svarba pastaruoju metu net didėja. Tekstai apie Popiežiaus atsistatydinimą talpinami politikos (ne kultūros ar pramogų) skiltyje, o tai dar kartą įrodo, kad Bažnyčia nuo politikos tikrai neatskirta.
Šiandieninis mūsų supratimas apie tikėjimo vietą technologizuotame globaliame pasaulyje yra gerokai sujauktas. Krikščionybė, kuri šiandien visuotinai laikoma europietiškumo požymiu, atsirado Azijoje ir visai nebuvo europietiška „technologijos pasiekimus ir teisę garbinanti“ religija. Ji kaip tik skatino dvasią būti aukščiau materialaus gėrio... Veikiau technologiją garbino romėnai ir būtent todėl krikščionybė konfliktavo su antika. Dvasia, anot krikščionių, turėjo būti svarbesnė už jėgą, ir pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais jie tą sėkmingai įrodė. Atskyrimui padėjo ir tai, kad krikščionybė leidžia ne tekstinį, o kontekstinį Švento Rašto interpretavimą (ko negali sau leisti islamas), bet kontekstinis interpretavimas gali nesunkiai vesti klystkeliais, t.y. versti tikėjimo normas taikytis prie gyvenimo patogumų, bet ne atvirkščiai. Žinoma, klystkelių buvo, nestinga jų ir dabar. Šia prasme krikščionybėje nuo pat jos atsiradimo postmoderno elementų buvo kur kas daugiau nei tvirtų tiesų ir mokslo dėsnių.
Krikščionybė, o ir Popiežiaus autoritetas išgyveno ne vieną istorijos virsmą. Priešmoderniaisiais laikais Dievu tiesiog tikėta arba netikėta. Be įrodymų. Modernas stengėsi paaiškinti, kur yra Dievas, kur jo nėra. Postmodernas Dievą duoda kiekvienam pagal individualius poreikius. Kadangi universalių normų nebėra, belieka demokratiškai nutarti ar susitarti, kas šiandien norma/tiesa, kas ne. Vietoje religijos, kaip įsakymų laikymosi, ima atsirasti vadinama demokratinė religija, ar vadinamasis Bažnyčios demokratėjimas – svarbu ne ką Dievas įsakė, o kaip mes sutariame tų įsakymų klausyti. Individuali patirtis tampa svarbesnė už teoriją – laisvas žmogus yra laisvas ne tik pažinti, bet ir savaip patirti, visai nesidomėdamas, ką patirti jis turi. Po Šaltojo karo buvo momentas, kai rodėsi, kad bus gerai ir be mesijų, nes visi geri ir demokratiški. Francis Fukuyama sakė, kad reikia gyventi pragmatiškai ir netikėti stebuklais. Stebuklų laikai baigėsi... Apie tikėjimą, kaip atgyveną, apie Popiežių, kaip išnykstantį folkloro elementą prabilo ne tik ateistai, bet ir visai racionalūs politikos mąstytojai.
Tačiau postmodernas ir globalizacija ne padėjo įrodyti teoremą „Dievas mirė!“, o veikiau įrodė, kad teorema buvo formuluota neteisingai. Iš „opiumo liaudžiai“ tikėjimas tapo vieninteliu vaistu nuo globalizacijos, „demokratinės religijos“ ar Jėzaus a lacarte. Popiežius Jonas Paulius II pabandė būti tuo, galbūt pirmuoju globaliu lyderiu postmoderniai svajonių visuomenei. Pasaulio lyderiai ar, kitaip pasakius, pasaulio valdovai yra G8, tačiau jie vis tiek yra pirmiausia savo šalių lyderiai. Jie ne universalūs, o Jonas Paulius buvo ne tiek globalus, kiek universalus. Svarbu pažymėti, kad šis lyderis yra ne ekonominis, politinis, o dvasinis lyderis.
Formalieji liberalai pasakytų, kad Wojtyla bei Ratzingeris buvo mažos valstybėlės vadovai, tačiau tuo pat metu vadovavo didžiausiai pasaulyje organizacijai, deklaruojančiai vieno klajojančio pamokslininko stebuklingą genezę ir prisikėlimą. Organizacija, vadinama Katalikų Bažnyčia, ir jos vadovai sugebėjo ne akcentuoti savo tikėjimo išskirtinumą iš kitų tikėjimų, o kaip ir moko Šventas Raštas akcentuoti tikėjimo universalumą. Jonas Paulius II padarė tai, ko nesugebėjo niekas kitas. Užuot išgryninęs savo idėjas jis jas padarė universalias ir globalias. Visi, kas bandė sakyti, jog katalikų tikėjimas nelankstus, sunkiai suvokiamas ar panašiai, galėjo susilaukti klausimo – o kas jums nepriimtina Jono Pauliaus II idėjose.
Pastebėtina, kad nei internetas, nei globalizacija netapo Jono Pauliaus II priešu. Tai buvo priemonė versti žmones suprasti daugiau, nei tą diktuoja pinigai. Jonas Paulius sugebėjo kalbėti miniai, tačiau toje minioje kiekvienas jautė, kad kalbama jam. Štai kur globalizacijos idėja! Jonas Paulius II buvo Popiežius pasauliui, tuo tarpu Benediktas XVI buvo popiežius Bažnyčiai. Jonas Paulius kvietė nebijoti tikėti tuo, kas yra, Benediktas padarė, kad tikėjimas būtų gražus, suprantamas ir tuo pat metu gilus. Benediktas – tai žmogus, kuris paprastais žodžiais kalba globalia kalba…
Globalizacijai nereikia ypatingų žodžių – ją galima išreikšti paprastai „buitiškai“. Jis gali tapti savas ir pagoniui, ir žydui, ir nieko apie tai nesuprantančiai afrikietiško Darfiuro moteriai. Tai irgi yra globalizacija… Mažos šalies lyderis, kuris deklaruoja – moralines globalizacijos puses. Prekybos rodiklių sąraše ties eilute Vatikanas, dažniausiai parašytas nulis, tačiau suprantame, kad ne prekyba čia svarbu.
Jonas Paulius, nedeklaruodamas kovos prieš konkretų asmenį, bene sėkmingiausiai griovė sistemą – jis nebuvo nei kapitalistas, nei komunistas, nei kairysis, nei dešinysis… Pradėdamas nuo posakio „nebijokite“ jis pakėlė lenkus ir jų draugus, pasakęs, kad mūsų ateitis civilizacijų dialoge... Benediktas sako – nebijokime kurti, mūsų laukia naujoji evangelizacija – labai specifiška kiekvienam ir kartu universali visiems. Globalieji popiežiai paprastais žodžiais pasako, kad Bažnyčios mokymas apie epidemijas, AIDS, moralines žmonijos nesėkmes, pirmiausia – nekenkia. Nekenkia niekam, net ateistams, o tai jau yra vienintelė globaliai veiksminga priemonė. Todėl bandymai sakyti, kad vadinamoji Romos Katalikų Bažnyčia yra viena iš daugelio, bus pernelyg neteisingas. Ji – universali, globali, ir jei tai suvoksime, tapsime laimingesni. Be mesijų, be stebuklų sukuriame tik šmėklų visuomenę…
Ne vienas klausia, koks bus kitas globalusis popiežius. Formaliai yra iš ko rinktis – 117 kardinolų iš visų pasaulio dalių turi galimybes tapti Švento Petro įpėdiniais. Pats Benediktas XVI paskyrė 67 kardinolus iš kurių – 37 europiečiai. Tačiau gal naujajam Popiežiui reikia ateiti iš Afrikos ar kito „trečiojo pasaulio“, kuriame būtent globalizacija reiškiasi be jokio politikos korektiškumo ar mandagumo vualių. Juk Europoje katalikų vis mažiau, tuo tarpu Afrikoje ir Lotynų Amerikoje vis daugiau, ir dėl to krikščionybė tebėra sparčiausiai auganti religija pasaulyje. Bereikia tik solidarios krikščionių vienybės...
Tad, kai klausia, kokio Popiežiaus mums reikia, atsakyti galima taip, tikėkimės tokio, kuris galėtų ateiti į bet kuriuos namus, bet kur pasaulyje ir niekam neatrodytų priešas, užkariautojas ar skirstantis žmones į savus ir svetimus. Kaip pasakė leidinio Foreignpolicy komentatorius – mes svarstome ir meldžiamės, o kardinolai išrinks, ką atsižvelgusi į mūsų maldas, pasakys Šventoji Dvasia.