Kinijos valdomo Tibeto autonomijos vizija, kokią ją turi dvasinis vadovas Dalai Lama XIV, pristatyta dar 1987 metais. Nuo tos dienos tikimasi konstruktyvaus dialogo su Pekino valdžia, tikimasi derybų, kurios galiausiai apspręstų šios unikalios pasaulio tautos, unikalios pasaulio kultūros likimą.
Prieš savaitę Kanadoje įvykęs VI Pasaulio parlamentarų forumas Tibeto klausimais aptarė regiono situaciją ir jo raidos planus, pateikęs taip pat ir derybines rekomendacijas Pekinui. Įdomiausia jame buvo bendrauti su Jo Šventenybės paskirtais derybininkais. Man, kaip diplomatui, buvo įdomu ir svarbu, kaip atrodo derybinė situacija po neseniai įvykusio devintojo vis dar neformalių derybų raundo.
Tibetiečiams gi rūpi mūsų geroji patirtis – kaip Lietuva prieš dvidešimt metų įvykdė neįmanomą misiją – ne tik taikiai (santykinai) atsikratė SSSR, bet ir sugebėjo „išprašyti“ iš Lietuvos svetimą kariuomenę.
Ko nori Tibetas ir jo dvasiniai bei politiniai vadovai
Centrinė Kinijos valdžia, anksčiau tvirtinusi, kad jokios Tibeto problemos iš viso nėra, pripažįsta, jog problema yra ir reikia ieškoti sprendimo. Tibetiečių tikslai ir siekiai paprasti, netgi kuklūs, tačiau esminiai.
Pirma. Tibetą privalu paversti taikos zona. Visą Tibetą, o ne tik jo dalį - dabartinį administracinį Tibeto autonominį regioną. Taigi administracines kai kurių rajonų linijas tektų pakeisti.
Antra. Privalu sustabdyti Kinijos remiamą gyventojų perkėlimo politiką, ypač regiono militarizaciją. Argumentas, kad militarizacija didinama Indijos grėsmės akivaizdoje, ganėtinai silpnas, tarptautinis politikos klimatas to nepatvirtina.
Trečia. Įgyvendinti visuotinai priimtas žmogaus teises ir laisves. Įgyvendinti, geriausia, visoje Kinijoje. Kinijos demokratizacija leistų ne spręsti Tibeto problemą, o integruoti laisvą Tibetą į demokratinę Kiniją.
Ketvirta. Skubiai spręsti ekologines regiono problemas. Tibetas jau tapo branduolinių atliekų laidojimo vieta, čia naikinama augalija, kyla grėsmė vandens šaltiniams. Tibete prasidedančios upės daro įtaką beveik trijų milijardų žmonių gyvenimams.
Penkta. Pradėti diskusijas apie Tibeto statusą ir nustatyti santykių tarp tibetiečių ir kinų principus.
Tibetiečių lyderiai emigracijoje kalba apie galimybę sukurti laisvą Tibetą Kinijos Liaudies Respublikos konstitucinės sandaros rėmuose. Kultūrinė ir politinė Azijos tradicija tokius dalykus, beje, leidžia. Reikia tik priversti Kiniją laikytis jos pačios Konstitucijos, kaip kažkada lietuviai privertė Maskvą laikytis sovietinės. Kinija įpratusi spręsti klausimus iš jėgos pozicijų ir laimėti tradicinius karus. Tačiau dainuojanti revoliucija ar besimeldžianti revoliucija gali būti pavojingesnė už fizinę.
Ką daro Kinijos valdžia
Kinija, be abejo, nori sukurti alternatyvą emigravusiai Tibeto valdžiai. Siekiama skaldyti budistų hierarchijos struktūras, supriešinti hierarchus. Visų pirma stengiamasi Tibeto klausimą pakeisti klausimu apie Dalai Lamos statusą – jis neva yra emigracijoje gyvenantis privatus asmuo. Jei labai nori, gali ramiai grįžti į tėvynę ir net vadovauti visiems Tibeto budistams. Bet jokios politikos! Išankstinė sąlyga yra ir besąlygiškas Tibeto prisipažinimas esant Kinijos dalimi.
Tikimasi, kad kinų prekių gausa dar kartą privers pasaulį tylėti, o lėtos derybos bus veikiau Dalai Lamos kaip nekonstruktyvaus partnerio kompromitacija. Kuriamas ir toks Tarybinio Tibeto (koks kažkada buvo Tarybų Lietuvos) įvaizdis. Žmogaus teisių klausimai pakeičiami ekonominio augimo rodikliais, taip buvo ir sovietinėje valstybėje. Tibetą kasmet aplanko apie 200 000 turistų, kuriems peršamas sėkmingai besivystančio ir žaviai besišypsančio Tibeto Kinijoje vaizdelis. Kartais jis atrodo įtaigiai, tačiau panašu, kad patys kinai tuo netiki.
Komunistų partijos ideologija verčia Kiniją būti centralizuota, ekonomiškai ir administraciškai unifikuota. Tokia Kinija tibetiečiams pati nepalankiausia. Kultūrinės ir politinės Azijos tradicijos leistų Tibeto klausimą išspręsti naudingai ir Tibetui, ir Kinijai. Dalai Lama kaip tik ir siekia sukurti tibetiečių harmoniją su Kinijos valstybe. Tačiau tam labiausiai trukdo... Kinijos Liaudies Respublika. Ji yra lenininės tautinės politikos produktas. Azijos imperijos neretai nesti teritorinės savo esme, t. y. valdoma ne teritorija, o žmonės. Sovietinėje Kinijoje valdžia yra teritorinė ir užprogramuoja tas pačias problemas, kurias jau turėjo sovietinės sąjunginės ir autonominės respublikos su savo tautinėmis mažumomis.
Kinija siekia pakeisti demografinę situaciją bei „istoriškai“ įrodyti, kad Kinija čia buvo visada. Išties kinų (kaip jie vadina han) tautybės žmonių vis daugėja, tačiau kolonistai-specialistai keliasi į Tibetą nenoriai, juk tai gyvenimas aukštikalnėse. Neretai komandiruotė į Tibetą suvokiama kaip tremtis. Su istorine tiesa nelengva. Galima rasti argumentų, kad Tibetas buvo visiškai nepriklausoma valstybė, nesunku įrodyti, kad nepriklausomas jis iš tikrųjų niekados nebuvo. Galima visaip žaisti istorinėmis spekuliacijomis, tačiau galiausiai darosi aišku, kad Tibetas negaus laisvės remiantis kieno nors įrodymais, jog jis kadaise buvo tikra valstybė, tačiau ir priešingo dalyko įrodymas anaiptol nereikštų laisvės ar net valstybės negalimumo.
Tikriausiai visi girdėjome Kinijos grasinimus, kad parama Tibetui gali sukelti ekonominių santykių su Kinija blogėjimą ir net ekonominę vienos ar kitos šalies katastrofą. Lietuva ne išimtis. Tačiau iki šiol Tibeto rėmimas niekam valstybės biznio nesužlugdė. Tiesiog nereikia bijoti.
Beje, Pekinas prikiša ir tai, kad pasaulis seniai sutinka su vienos Kinijos politika ir Tibeto laisvei čia vietos nėra. Bet Tibetas niekados nesiekė ir nesiekia būti kokia nors kita, klausimas – tikresne ar netikresne Kinija, kaip, tarkime, Taivanis.
Svarbiausias pastarųjų metų Kinijos politikos bruožas – gyventi be politikos. Šalies „arkliukas“ – tai kalbos apie prekių mainus, gamybos augimą ir vertingus sandorius. Net užuominas apie kokias nors vertybes kinų politikos elitas nustelbia „pragmatiškais“ pamąstymais, kad gerovės kūrimui reikalingi fabrikai, o ne politinės partijos ar žodžio bei susirinkimų laisvė. Kaip bepradėtum pokalbį su Kinijos atstovais, vis tiek neišvengsi skaičių ir faktų apie šalies ekonominį augimą, globalią prekybinę perspektyvą ir poreikį žvelgti į pasaulį taikiai, draugiškai „ekonomiškai“. Tačiau draugiškai „ekonomiškai“ nebūna.
Galiausiai derybų pradžią su tibetiečiais Pekino valdžia matytų kaip savo silpnumo ar pralaimėjimo ženklą, netgi kaip Tibeto savarankiškumo pripažinimą, o šito ji mano negalinti sau leisti. Jei Kinijai pačiai sau pavyktų rasti įtikinamą argumentą, kad geriau derėtis nei „spausti“ tibetiečius, ledai irgi greičiau pajudėtų
Derybų perspektyva, arba kuo skiriasi Lietuva ir Tibetas
Derybos tibetiečiams išties reikalingos. Jos rodo, kad kantri kova yra prasminga, nors dar nesibaigė. Kinija iš tiesų neturi kitos išeities. Slėpti problemos jau nebepavyksta, o nesiderant galima dar labiau paaštrinti situaciją tiek regione, tiek ir griauti tarptautinį Kinijos prestižą.
Tibeto problemos sprendimas gali (ar turi?) sutapti su Kinijos valdžios pasikeitimu ar net demokratizacija, jei tokia bus, arba Kinijos grįžimu prie tradiciškesnės kultūros, leidžiančios nekonfrontuoti su etninėmis grupėmis. Kinijos vadovybėje, kaip ir kažkada sovietiniame politbiure – savi reformatoriai, savi „kietakakčiai“, kuriems atiteks valdžia – dar nežinia. Tačiau bet kuriuo atveju atsirastų pretekstas bent jau lyg iš naujo pažiūrėti į Tibeto problemą net ir visos Kinijos kontekste, kur vidinė socialinė įtampa, kaip matyti, taip pat auga...
Tarp Kinijos Tibeto ir buvusios sovietinės Lietuvos yra nemaža paralelių. Kai kurios aiškiai matomos ir jau paminėtos. Tibeto derybininkai supranta, kad yra bent keletas dalykų, kur buvusios SSSR ir dabartinės Kinijos situacija skiriasi.
Pirma – šiandien pasaulyje nėra tokio politikos giganto kaip Ronaldas Reaganas, kažkada tiesiog aiškiai pasakęs Gorbiui, kad Berlyno sieną reikia griauti. Kas yra tas, kuris pasakys Kinijos vadovams, kad tibetiečius ir jų idėjas reikia gerbti?
Antra – kompartijos padalinys Tibete, kuriam formaliai vadovauja vietiniai komunistai-tibetiečiai, dar nėra pasiryžęs kurti kokios nors „nepriklausomos kompartijos“ ar žingsnis po žingsnio įteisinti ką nors tokio, ko Pekinas nemėgsta (pamenate, mes pradėjome nuo laiko juostos keitimo...). Tad pagrindinis Pekino oponentas – Dalai Lama, kuris tikisi, kad atsiras argumentų derėtis ne tik tibetiečiams, bet ir kinams.
Trečia – Lietuvos išsilaisvinimas vyko visos Vidurio Europos išsilaisvinimo kontekste. Aplink Tibetą kol kas tokio konteksto nėra. Tačiau visada, kai diplomatai, baigę susitikimą, susitaria tęsti pokalbius, toks susitarimas laikomas geru ženklu.
Post Scriptum
Tibeto laisvės byla, prasidėjusi po Antrojo pasaulinio karo, tai iš dalies pamirštama, tai vėl skaudžiai prisimenama. Tačiau būtent ji leido suteikti Tibeto dvasiniam lyderiui Nobelio Taikos premiją, privertė milijonus žmonių susidomėti Tibeto istorija, kultūra, tą kultūrą ginti. Skaudu, paradoksalu ar net juokinga – kaip kas nori – patirti, kad Nobelio Taikos premijos laureatas ir galingiausios valstybės prezidentas Barackas Obama, besigiriantis, jog tiesia rankas rusams ar islamistams, nebeišdrįsta viešai ištiesti rankos savo kolegai – Nobelio Taikos premijos laureatui Dalai Lamai XIV... Kuris labiau taikos premijos vertas? Ką mano Lietuva, kažkada taip pat nebijojusi Maskvai pasakyti – ne, o laisvei – taip?