O taisyti padarytas klaidas tikrai reikėjo. Pirmajame Valstybės tarnybos pertvarkos variante Seimo teisininkams didžiausią klausimą kėlė keičiama viešojo sektoriaus darbo apmokėjimo tvarka ir valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų „lubų“ nebuvimas. Projektus įvertinęs Seimo Teisės departamentas savo išvadoje tuomet pažymėjo, kad joje nustatyti tik minimalūs valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai, o maksimalūs pareiginių algų koeficientai pagal tuo metu pateiktus pakeitimus būtų nustatomi įstaigų vadovų vienasmeniu sprendimu, retesniais atvejais – kolektyvinėse sutartyse. Pagal minėtą išvadą, toks siūlomas reguliavimas, taip pat ir tai, kad įstatyme nenumatyti maksimalūs valstybės tarnautojams mokėtinų priemokų dydžiai, prieštarauja Konstitucijos nuostatoms dėl piliečių teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą ir teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Tariant paprasčiau – siūloma nauja darbo užmokesčio sistema galėjo sudaryti prielaidas, kad panašias funkcijas vykdantiems valstybės tarnautojams būtų nustatyti skirtingo dydžio maksimalūs pareiginės algos koeficientai. Vieniems tai galėjo reikšti darbo užmokesčio augimą, o kitiems jis galėjo gerokai ir visiškai nepagrįstai sumenkti. Tokia darbo apmokėjimo sistema galėjo sukelti neprognozuojamas pasekmes ir pasiekti visiškai atvirkščio rezultato: vietoje lankstesnės apmokėjimo tvarkos būtų įneštas didelis subjektyvumo ar net nepotizmo elementas. Dar daugiau – reformos kūrėjai net nebando slėpti, kad viešojo sektoriaus pertvarka nebūtinai reikš didesnį finansavimą visai valstybės tarnybai. Net ir ją įgyvendinus, valstybės biudžete eilinių valstybės tarnautojų algoms nebus numatyti žymesni asignavimai. Didėjimą, pasak VRM, turi pajusti tik įstaigų vadovai ir, kaip supratome, tie pavieniai valstybės tarnautojai, kuriems atskiru vadovų įsakymu bus paskirtas didžiausias pareigybės koeficientas.
Ką galėjo reikšti tokia prieštaringa naujovė? Šioje vietoje reikėtų suprasti, kad be didesnių skiriamų lėšų darbo užmokesčio fondams galimybės finansiškai motyvuoti valstybės tarnautojus būtų labai ribotos, o tai, kad vieniems iš to paties nepakitusio fondo būtų mokami didesni atlyginimai, kitiems galėjo reikšti vieną paprastą dalyką – atleidimą iš pareigų. Įstaigos vadovas, norėdamas vieniems darbuotojams mokėti didesnius atlyginimus ir neturėdamas pakankamo finansavimo darbo užmokesčio fondui, greičiausiai taip ir elgtųsi – atsisveikintų su tais darbuotojais, kurie, jo manymu, būtų „mažiau verti“. Panašius argumentus tuo metu dėstė ir Seimo teisininkai: valstybės tarnybos išskirtinumas yra jos stabilumas ir viešojo administravimo garantijų užtikrintumas. O tokie VRM siūlomi pokyčiai tikrai neįneša stabilumo į patį viešąjį sektorių ir neužtikrina valstybės tarnautojų veiklos bei geresnių veiklos rezultatų.
Matant tokį vaizdą, tikrai tampa aišku, kodėl pirmajame reformos pakete buvo įžvelgta tiek daug galimų prieštaravimų Konstitucijai, ir ne tik susijusių su atlyginimo apmokėjimo sistema, bet ir su kitomis valstybės tarnybos sritimis, o galutinė to pasekmė – reformos grąžinimas iniciatoriams, kad būtų sutvarkyti esminiai punktai, prasilenkiantys su konstitucinėmis normomis
Praėjo nei daug, nei mažai – beveik trys savaitės. Atrodo, tikrai pakankamas ir nemažas laiko tarpas tam, kad būtų patikslintos daugiausia kritikos sulaukusios projektų vietos ir išsklaidytos visos abejonės dėl pačios reformos neatitikimo svarbiausiam valstybės įstatymui. Ministerija šįkart užtikrina bei pabrėžia: įstatymai pataisyti ir patobulinti, juos drąsiai galima iš naujo teikti Seimui, todėl nieko nelaukiant antrasis projektų paketas atsirado Seimo teisės aktų registre.
Procedūros reikalauja, kad prieš pataisų pateikimą plenarinių posėdžių salėje dėl jų turi būti gautos Seimo Teisės departamento specialistų išvados. Pagrindinis tokių išvadų tikslas – nustatyti, ar Seimui teikiami projektai atitinka valstybės Konstituciją. Ir čia atrodytų, kad valstybės tarnybos reformos iniciatoriai turėjo pasimokyti iš pirmo bandymo atnešti pertvarką į Seimą ir, protas tarsi sakytų, kad nepavykus to padaryti sėkmingai, antrasis bandymas turėtų būti labiau apgalvotas ir subalansuotas t. y. be plačiau diskutuotinų vietų. Juolab, pirmojo varianto ydos Parlamento teisininkų išvadose buvo aprašytos kur kas ryškesniu šriftu. Jas reikėjo tik ištaisyti ir užtikrinti, kad pertvarkos projektas bent jau šįkart nebeprieštaraus konstitucinėms normoms. Deja, taip neatsitiko. Buvo užsimerkta ne tik prieš ankstesnį teisininkų išaiškinimą, bet ir toliau uoliai reiškiamas nesutikimas su priekaištais dėl pagrindinio šalies įstatymo neatitikimo, esą reforma yra „struktūrinis pokytis ir jo niekas neatsisakys.“ Tarp eilučių leidžiant suprasti, kad pertvarka toliau bus stumiama, nepaisant jokių teisinių argumentų.
Dabar jau matome, kad esminis lūžis neįvyko. Antrasis viešojo sektoriaus reformos variantas, kaip ir pirmasis, prieštarauja Konstitucijai. Nors reformos autoriai ir pabandė minimaliai atsižvelgti į Seimo teisininkų išvadas, tačiau naujai siūloma atlyginimų sistema vis dar neatitinka konstitucinės teisės principų. Sulaukę kritikos dėl neįvestų pareiginės algos koeficientų „lubų“, valstybės tarnybos pertvarkos iniciatoriai naujajame variante pabandė įtvirtinti tik bendro pobūdžio reguliavimą, kuriuo numatoma, kad maksimali valstybės tarnautojo pareiginė alga negali viršyti įstaigos vadovo algos. Taip VRM, matyt, tikėjosi „apeiti“ Seimo teisininkų argumentaciją dėl konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų nustatymo įstatyme, o ne atskiruose įstaigų vadovų įsakymuose.
Seimo Teisės departamentas ir šįkart pabrėžia, kad nors atnaujintame projekte ir buvo bandoma paminėti tam tikrus kriterijus, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama nustatant konkrečių pareigybių pareiginės algos koeficientus arba jų intervalus, tačiau šių kriterijų įtaka valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dydžiui vis dar niekaip neapibrėžiama. Toks siūlomas reguliavimas, Seimo teisininkų nuomone, akivaizdžiai neatitinka konstitucinio reikalavimo valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustatyti įstatymu, t. y. šiuo antruoju projektu visiškai nepaisoma konstitucinės doktrinos, kad valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema, aiškūs kriterijai ir kitos esminės valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygos būtų numatytos įstatymu, o ne mažesnę galią turinčiu poįstatyminiu aktu.
Matant tokias teisininkų išvadas, peršasi mintis, kad ir toliau bus bandoma eiti tokiu pačiu principu – viską palikti įstaigos vadovo rankose.
Teisės departamentas antrajam variantui turi ir daugiau pastabų. Nereta iš jų kalba apie kitų straipsnių prieštaravimus Konstitucijai. Jis labiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad reforma gali išbalansuoti visą valstybės tarnybos sistemą, šio korpuso formavimo tvarką ir teisinio valstybės tarnautojų statuso specifiką.
Darosi akivaizdu, kad valstybės tarnybos pertvarkos iniciatoriai nepadarė jokių išvadų ir vėl bandys imtis šioje kadencijoje jau pasiteisinusių metodų – stumti reformą bet kokiu prieinamu būdu, nes pirmasis variantas nuo antrojo skiriasi labai minimaliai, tačiau jis vėl teikiamas Seimui. Verta paminėti ir tai, kad bendras teisinių pastabų kiekis išliko praktiškai toks pat – jeigu ankstesniam projektui Seimo Teisės departamentas pateikė 65 pastabas, šįkart projektai sulaukė 62 pastabų. Įvertinant tai, kad įstatymų projektai yra patobulinti, toks pastabų skaičius yra gana didelis ir kalbantis apie teisės aktų rengimo kokybę apskritai.
Nejaugi pertvarkos autoriai tikisi, kad tik butaforiškai atnaujinus įstatymų projektus, šį kartą pavyks įgyvendinti savo užmačias iš pagrindų pakeisti visą valstybės tarnybos sistemą. Į šį klausimą pirmasis vėl turės atsakyti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kuris po eilinių nepalankių Parlamento teisininkų išvadų privalės rinktis į posėdį ir ten nuspręsti šios reformos tolimesnį likimą. Logiškai mąstant, šis komitetas turėtų elgtis lygiai taip pat – pritarti teisininkų išvadoms, kad pati reforma yra antikonstitucinė ir ją privalu dar kartą grąžinti VRM, tikintis, kad išvados bus padarytos kur kas išsamesnės ir bus rimčiau pasižiūrėta į reformos santykį su Konstitucija. Reikia suprasti, kad pertvarka paveiks daugiau kaip 27 tūkst. tarnautojų, todėl valdančiųjų keistiems bandymams čia tikrai ne vieta, ypač tada, kai jie grasina konstitucinei santvarkai.
Kodėl tokia skuba ir kokiais interesais besivadovaudami valdantieji siekia įteisinti šią reformą, lieka klausimas. Aiškiai matyti, kad VRM nenori pripažinti vieno fakto, jog bet kokį didesnį pokytį valstybėje galima įgyvendinti ir kitu būdu – tariantis ir diskutuojant. Tikiuosi, kad tų diskusijų tikrai nepritrūks ir į jas bus atsižvelgta bent Seimo salėje, jeigu reforma ją pasieks.