Sutikdami ir vienas kitam pritardami, kad kelius reikia remontuoti, rekonstruoti, atnaujinti, žvyrkelius asfaltuoti, o daug kur – planuoti ir tiesti naujus kelius, atrodo, kad jau žengiame bent pirmą žingsnį teisinga kryptimi. Tačiau to tikrai neužtenka.
Pačioje pradžioje keli faktai apie mūsų kelius ir kelių infrastruktūrą, kurią sudaro ne tik keliai, bet ir įvairūs kiti kelių infrastruktūros statiniai: tiltai, viadukai, pervažos ir pan. Lietuvos kelių infrastruktūrą sudaro valstybinės ir vietinės reikšmės keliai, kurių bendras ilgis – 85,5 tūkst. km, iš jų daugiau nei 45 tūkst. km – tai žvyrkeliai. Valstybiniai keliai, arba valstybei priklausantys keliai, sudaro daugiau nei 21 tūkst. km iš jau minėtų 85,5 tūkst. Likę priklauso savivaldybėms. Labai svarbu suprasti, kad valstybė valdo ne tik automagistrales, bet ir magistralinius, krašto, rajoninius kelius, dalis kurių yra ir žvyrkeliai. Daugiau nei 38 proc. valstybei priklausančių kelių neatitinka net minimalių kokybės reikalavimų, t. y. kalbant paprastai – keturi iš dešimties valstybei priklausančių kelių kilometrų yra itin prastos būklės. Jeigu pabandytume palyginti, tai beveik 20 proc. visų automagistralių ir magistralinių kelių ir atitinkamai daugiau nei 40 proc. visų kitų valstybei priklausančių kelių – daugiau nei 6100 km – turėjo būti tvarkomi jau vakar. Kadangi likę dešimtys tūkstančių kilometrų kelių priklauso savivaldybėms (kurios jų priežiūrai ir tvarkymui gauna daug mažesnę lėšų dalį nei sau pasiskiria valstybė), jų būklė neabejotinai yra dar tragiškesnė. Ne ką geresnė padėtis su tiltais ir viadukais, nes tokių vien valstybiniuose keliuose yra 1548, o 109 iš jų yra blogos ar labai blogos būklės.
Žinodami bent jau dalinę informaciją apie kelių būklę, galime paklausti savęs: o kiekgi lėšų reikėtų tam, kad sutvarkytume bent jau valstybei priklausančius kelius? Atsakymas yra – reikėtų beveik 5,5 milijardo eurų. Pasikartosiu – tai pinigų suma, kurios papildomai reikėtų sutvarkyti blogus ir tik valstybei priklausančius kelius, t. y. tuos 6100 km. Šioje vietoje galime palyginti šį skaičių su tuo, kiek valstybė iš viso skyrė visiems (ne tik valstybiniams) keliams nuo 2008 iki 2024 metų imtinai. Per 17 metų valstybė keliams skyrė 8,8 milijardo eurų. Iš viso visiems keliams, įskaitant visas Europos Sąjungos (ES) lėšas, skirtas kelių infrastruktūros gerinimui – o jos sudarė tikrai nemažą dalį. Taigi, skaičiai iškalbingi ir atskleidžia liūdną tiesą – skiriamų keliams lėšų ne tik kad nepakanka jų priežiūrai, išvystymui ar plėtrai – jų net nepakanka kelių tinklo degradacijai sustabdyti.
Visi šie skaičiai nėra jokia paslaptis nei Susisiekimo ministerijai, nei Valstybinei automobilių kelių direkcijai, nei Vyriausybei. Klausimas, ar valdantieji atsižvelgia į šiuos nerimą keliančius faktus? Negalima sakyti, kad ši sritis yra visiškai ignoruojama. 2023 ir 2024 metais vykdomi ne tik nauji projektai, tačiau iš įvairių šaltinių keliams pritrauktas papildomas finansavimas: ES struktūrinių fondų, laikinojo bankų solidarumo mokesčio. Deja, jeigu tuo pačiu metu įvertintumėme tik iš biudžeto kelių infrastruktūrai skiriamas lėšas – tuomet tektų liūdnai konstatuoti, kad suma, nors ir didėja, tačiau labai pamažu – vertinant minėtą 17 metų laikotarpį, ji vidutiniškai sudaro beveik 420 milijonų eurų per metus. Mažiausia suma buvo skirta 2010 metais – vos 251 milijonas eurų, o didžiausia 2020 metais – 566 milijonai. Pasikartosiu: visi šie sausi skaičiai parodo faktą, kurį kiekvienas vairuojantis automobilį, kiekvienas vežamas viešuoju transportu ar keliaujantis taksi automobiliu gali pasakyti paprasta fraze – keliams reikia daugiau pinigų.
Vėlgi, šią išvadą kartoja ir visi be išimties politikai. Tačiau kitame žingsnyje, t. y. iš kurgi gauti tų papildomų lėšų – prasideda politiniai šokiai. Opozicija bado pirštais į valdančiuosius, kurie nesistengia rasti daugiau lėšų, valdantieji opozicijai atsako, kad patys pradėtų galvoti, o iš kurgi jų paimti. Tokia diskusija nėra nei produktyvi, nei konstruktyvi, nes dėmesys sutelkiamas ginčams ir kritikai, bet ne rezultato siekimui.
Galvojant apie papildomas lėšas kelių infrastruktūros finansavimui išryškėja kelios takoskyros, ties kuriomis verda aršiausi ginčai. Pirma, siūloma atsižvelgti, kad ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, įsigydami kurą, sumoka specialų papildomą mokestį, vadinamą akcizu, kurio paskirtis turėtų būti kelių infrastruktūros priežiūra ir plėtra. Visi, kas valdo krovininius automobilius, dar papildomai moka kelių mokestį. Šiuo metu šios lėšos surenkamos į biudžetą ir tik nedidelė jų dalis skiriama keliams, o likusi dalis paskirstoma kitoms biudžeto „eilutėms“. Todėl nuolat siūloma kuo didesnę dalį akcizų ir kelių mokesčių vis tik skirti būtent kelių infrastruktūrai, o ne kitoms biudžeto išlaidoms. Antra, siūloma pradėti galvoti apie privataus ir valstybės kapitalo apjungimą, įrengiant kelius, už naudojimąsi kuriais tektų papildomai susimokėti. Trečia, siūloma atsižvelgti į artimiausio kaimyno – Lenkijos – pavyzdį ir kurti specialų fondą, į kurį nukreipti lėšas iš įvairių šaltinių. Yra ir kitų papildomų pasiūlymų – tai ir kelių mokesčio visiems transporto savininkams įvedimas ar tiesiog mokesčių didinimas.
Akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau politikams teks susitarti, nes iš anksčiau pateiktų faktų nesunku padaryti tą pačią išvadą, kad nedarant nieko – keliai toliau byrės, o vėliau jų atstatymui reikės dar daugiau lėšų. Puikiai suprantame, kad geri keliai reikalingi ne tik važiuojantiems į darbą ar grįžtantiems iš jo – geri keliai leidžia stabdyti regionų ekonominę atskirtį, geri keliai įgalina kokybiškesnes ir greitesnes policijos, ugniagesių, medikų paslaugas. Dar daugiau, kuo labiau trūks tikslinių lėšų keliams – tuo daugiau savivaldybės bus priverstos savo kelių remonto klausimus spręsti atimdamos dalį lėšų, kurias kitu atveju skirtų kitoms viešosioms paslaugoms. Pagaliau, degraduojantis kelių tinklas lems ir transporto bei logistikos sektoriaus smukimą, kuris šiuo metu sukuria net 11 procentų bendrojo šalies vidaus produkto. Nedidėjančios investicijos į kelius ne tik gilins jau esamas problemas, bet sukels ir naujas.
Įvertinus visus faktus, visus siūlymus, kad ir kokie jie būtų, įvertinus ir valstybės, ir savivaldos, ir verslo, ir žmonių poreikius – atsakymas yra daugiau nei akivaizdus: žinodami esamą kelių būklę, žinodami, kad finansavimas jai nėra pakankamas, žinodami, kad kol kas nesutariame, kaip jį padaryti pakankamą, mes turime žengti du esminius žingsnius. Pirma, atmesti tarpusavio politinius nesutarimus ir priešiškumą vienas kito atžvilgiu, sutramdyti ambicijas ir rasti tarpusavio sutarimą, kaip ir iš kokių šaltinių didinsime finansavimą keliams. Antra, kas yra dar svarbiau – sutarti, kad šios lėšos negali būti skiriamos jokioms kitoms biudžeto „skylėms“ kamšyti. Ilgalaikėje perspektyvoje tai padės išspręsti ne vieną opią problemą. Ir valstybė, ir savivaldybės pagaliau galės kurti ir įgyvendinti ilgalaikius plėtros planus. Kelių tiesimo ir remonto sektoriaus verslas nebepatirs finansavimo svyravimų, o tai lems prognozuojamą darbų ir žmogiškųjų išteklių poreikio planavimą, užtikrins šio verslo sektoriaus stabilumą. Pagaliau, kad ir kas vienu ar kitu laiku būtų valdžioje – bent jau susisiekimo sektoriuje aiškiai atitiks aukštus visuomenės lūkesčius.